Pirma publikacija rinkinyje „Geriausia Lietuvos fantastika 97″, Eridanas, 1998. GLF konkurse autoriui už kūrinį skirta paskatinamoji premija

© Pranas Šarpnickis

***

“Teksto, kuris pateikiamas žemiau, kodinis pavadinimas “Vienas žmogus”. Jo nereikėtų laikyti literatūriniu kūriniu. Tai padrikas žmogaus minčių nuotrupų įrašas, rastas negyvenamos kosminės stoties biokompiuterio atmintyje kartu su šventais liudijimų tekstais.

Krikščioniškoji gyvų organizmų kontrolės taryba rekomenduoja tekstą bei originalų įrašą sunaikinti kaip menkavertę informaciją, galinčią Didžiajam tikėjimui suteikti nepageidautinų atspalvių. Šventojo piloto žvaigždėlaivio kapitoną Jurgį Urboną taip pat siūloma sunaikinti kaip žmogų, žinantį apie šio teksto egzistavimą. Taip pat patartina regeneruoti šventojo imperijos licenciatoriaus Prano Šarpnickio smegenis, kadangi šis asmuo redagavo žemiau pateiktus tekstus. Oficialiuose pranešimuose, kuriuose bus kalbama apie Šv. Jono liudijimus, turi būti skelbiama, jog juos surado automatinis bioerdvėlaivis Šventasis pilotas.

Krikščioniškoji gyvų organizmų kontrolės taryba

Vienas žmogus

Atsilošiau patogiame odiniame krėsle. Jis tikrai buvo odinis. Kaip keista – žmonės iki šiol mėgsta odą. Mėgsta nudirti ją nuo kitų ir aptraukti daiktus. Bet ne aš ją pagaminau…

Priešais ekranas – jame mirguliuoja pirmosios pastraipos… Ką aš darau?! Už plataus panoraminio lango raibuliuoja milijardai milijardų žvaigždžių. O aš čia tūnau… Aš atsiskyrėlis. Mano vienutė – apvali orbitinė stotis. Tik ji be savo orbitos. Nėra čia planetų, nėra ir žvaigždės, kurią pavadinčiau Saule. Aš vienas su Viešpačiu… Hmmm… Drąsiai pasakyta…

Mano vienutė, mano gondola, mano orbitinė stotis…Kad ir kaip ją pavadinčiau, ji – tik dulkelė erdvėje toli nuo kosminių kelių. Ir aš bandau kažką užrašyti. Kam? Kad atsirastų legenda…

Kur mano cigarai?

Mano vienutėje yra oranžerija, baseinas, šiuolaikinė kristalų biblioteka… pakankamai visokių gudrybių, kad nenušokčiau nuo proto. Bet juk aš kitaip negaliu… Manęs ieško, privalau slėptis. Turiu aprašyti istoriją, kurią žino nedaugelis. Turiu ją paversti legenda, kad dauguma nesužinotų tiesos… Laimei, man į rankas atsitiktinai pateko akmens amžiaus kompiuterinis diskelis. Primityvu… Neįsivaizduoju savo protėvių, kurie sukūrė pirmąją mąstančią mašiną…Jie tikriausiai gyveno urvuose…Buvo medžiotojai… Kliedžiu… Jau kliedžiu… Kur mano cigarai?

Beieškodamas jų, nuvilkau savo sudžiūvusias, senatvės suraitytas kojas ir suvytusią subinę iki baseino. Žydras vanduo raibuliavo kaip pažadėtosios Žemės dangus. Kokia ji buvo graži…Kaip saulė, kylanti rytą iš rūkų… O klubai, krūtys… Mes visą naktį… Žiūrėjau į atspindį vandenyje ir nemačiau savęs – ilga senio barzda, baltais ilgais švelnaus audinio marškiniais… Žinoma, aš galvojau ne apie Žemę… Žanna buvo puiki mergina, o aš drąsus pilotas. Drąsus kovos lauke, drąsus lovoje – herojus… Dabar še tai tau – šventas Jonas. Taip, mano vardas Jonas ir aš esu lietuvis. Palikuonis tos tautos, kuri buvo išvyta iš Žemės. Bet dabar – senas pirdyla, kuriam nebestovi…

Hmmm… bet kur mano cigarai?

A, štai jos… Aš archajiškas – rūkau. Bet juk aš šventasis. Nagi, šventajam reikėtų išgerti ko nors stipraus ir grįžti prie tų kvailų rašliavų apie tą idiotą.

Mano gyvenimo kelias vėl nuvinguriavo prie didžiojo lango į bedugnę visatą. Iš paskos nuvilnijo šilkinis dūmų kamuolys.

Bedugnė visata… Hmmm… Bet juk ji ir dangaus neturi!

Aš pasigaminau degtukų… Kažkokia beprotiška fantastika – į senatvę kvailėju. Viename koryje1 radau aprašą, kaip pasigaminti pagaliukų, kurie patrynus gali suliepsnoti. Viešpatie, viešpatie – aš kvailėju… Šalia dega žvakė, o aš sėdžiu priešais ekraną ir gerai apgalvodamas kiekvieną žodį diktuoju… Protingoji mašina mano minčių impulsus…che, ne visus… verčia energijos impulsais ir įspaudžia į kristalų matricas ateičiai… Kaip paprasta… O kaip rašė mano protėviai? Raštą žmonija sugalvojo, kai sukonstravo pirmuosius monofunkcinius aparatus, kuriuos pavadino kompiuteriais… Jie maigė klavišus… Nuo tų laikų išliko vienintelis dalykas beveik nepakitęs – ekranas… Dievaži, aš archajiškas… Dieve, atleisk man!

“…Dievo niekas niekad nėra matęs….”

Šia prielaida aš papiktinsiu daugelį krikščionių, bet gal jie nedrįs išmesti sakinio…

Mane gaubia tamsa ir lyg saulė mano mintis lydi mažytė ugnies liepsnelė – tyra kaip visatos žvaigždės…

Gimiau, kai Homo sapiens skaičiavo 499-uosius galaktinės imperijos metus. Saulėtoje, uolėtoje Virvio planetoje. Mano kodas NM23564KLJ568970XXX-KKOT0245-2365. Kažkokia bereikšmė skaičių kombinacija. Man… Tačiau ne imperijai. Visi mes buvome skaičiuojami ir suskaičiuoti. Matematinis tikslumas…kartais jis mane erzina.

Mus valdė ekokratai.

Nebuvo jokių perversmų, jokių didelių mūšių, jokių intrigų ar pjautynių… politikai išnyko kaip dinozaurai. Apie juos ir apie tuos laikus, kai jie turėjo didelių galių, kaip ir kiekvienas eilinis galaktikos pilietis žinojau tik iš vadovėlių, kuriuose tas laikotarpis buvo apžvelgiamas 40 000 ženklų apimtimi. Kas buvo iki tol? Tamsieji amžiai. Mūsų era prasidėjo prieš 499-erius metus2…

Tai buvo laikas, kai mes kolonizavome bemaž trečdalį galaktikos gyvenamųjų planetų, kai mūsų žvaigždėlėkiai įveikė ir pralenkė šviesos greitį, kai mūsų ginklai ir karo menas buvo vertas pasididžiavimo. Man graudu pagalvoti apie išnaikintas nehumanoidines rases3. Buvo susigriebta, bet jau po laiko… O gal teisingai ir elgėmės, kad nesigraibstėme. Mums reikėjo gyvybinės erdvės ir mes ją atėmėme iš kitų, mums reikėjo žaliavų, naujų energijos šaltinių ir mes įsikūrėme šalia jų – natūralu.

Žemė galaktikos kolonizavimo apyaušriuose nebuvo vieninga. Pirmieji virššviesiniai žvaigždėlaivių varikliai buvo atrasti4 dar tuo metu, kai žmonės statė savo varganas antžemines gyvenamąsias stotis Marse5. Gal buvo per anksti atrasti… Tautos nespėjo susilieti į vieną, kalbos nespėjo ištirpti vienoje bendroje, o Saulės žmogui netikėtai atsivėrė platūs vartai į pačias tolimiausias žvaigždes. Ir žmonės nedelsė nė valandėlės, nė sekundėlės – Žemė tuo metu mums grasino ekologinėmis katastrofomis, žmonių pertekliumi, resursų trūkumu. Kolonizavimo tempai buvo žvėriški, o žmogus naujuose pasauliuose virsdavo pabaisa.

Po poros šimtmečių Paukščių takas virto dideliu mažos Žemės atspindžiu. Geriausios planetos ir daugiausia žvaigždžių grupių atiteko stipriausiems – amerikčams, europams, rusams, japams ir kinams… Skamba fantastiškai, bet tiesa tokia…

Kol naująsias kolonijas sudarė keliolika žvaigždžių sistemų, jos buvo valdomos iš Žemės. Tai buvo kolonijinių imperijų metas. Visi turėjo savas imperijas. Malonu ausiai, kai sakai: mūsų imperija. Ir suerzina, kai kaimynas tau pasako: ”Jūsų imperija prilygsta mūsų imperijos provincijai”. Savo imperiją turėjo rusai, savo – europai, savo – amerikčai… Visos jos buvo galaktinės. Visos jos turėjo po imperatorių, kurie sėdėjo Žemėje.

Vėliau kolonijos sukilo. Žinoma, ne vienu metu…bet buvo panašu į grandininę reakciją. Ir Žemė neteko savo galios. Imperatoriai liko be savo imperijų. Kolonijos plėtėsi. Tuo tarpu kai Žemėje įsivyravo 600 metų taikos periodas, galaktikoje nebuvo valandos, kad nevyktų kovos dėl naujųjų saulių, naujųjų žemių. Tautos liejo kraują kosmose grojant senovinėms simfonijoms. Kūrėsi naujos imperijos, atsirado nauji imperatoriai. Didinga… Kiekviena nauja gyvenamoji planeta – naujas atramos punktas, nauja kolonija, naujas kovingų vyrų ir moterų prieauglis – stipresnė tauta, didesni šansai į galaktikos vienvaldystę. Planetos be atmosferų, šaltos arba nuodingais dujų apvalkalais – imperija jas ištirs vėliau – svarbu orbitoje palikti gerai ginkluotą stotį su įgula. Kitos rasės… Cha… Rasės… kas į jas kreipė dėmesį… Be abejo, kaip ir visais laikais, buvo keistuolių, kurie jas tyrė, su kuriomis bandė užmegzti kontaktą, tačiau imperijos interesai buvo aukščiau jų. Tik pamanykit, kažkokios rasės. Jos atsirado natūraliu vystimosi keliu. Žmonijos vystimosi kelias irgi natūralus. Ir jeigu žmogui prireikia išvalyti kokią nors planetą – natūralu. Taip surėdytas pasaulis. Tokia jau natūralioji jo eiga – laimi stipresnis. Galbūt ir buvo tokių, kurie rėkė: “Sustokit, juk jūs naikinate dievo tvarinius…” Bet istorija juos pamiršo, nes, matyt, tokiems tipams protingesni atšaudavo: “Mes irgi dievo tvariniai…” Tokia buvo imperijų logika. Toks žmogus… Galbūt virššviesinis variklis buvo išrastas per anksti. Galbūt kalta mano tauta…

O prieš 499-erius metus įvyko kažkas keista – liovėsi tarpusavio vaidai. Aš žinau… aš pernelyg daug žinau…Per kelerius metus buvo sukurta vieninga ekonominė sistema – Paukščių Tako Homo sapiens Galaxis imperija. Sutrumpintai – PTHSGI. Dabar visi žvaigždėlėkiai puikavosi tik tokiais užrašais, bet kokiuose gaminiuose buvo įspaudžiamos tik šios raidės.

Ekokratai nesikišo į tautų kultūras ir atskirų planetų savimonę, socialinius papročius. Jie kontroliavo galaktinę erdvę ir ekonomiką. Pagrindinis jų įrankis – rinkos dėsniai, skaičiai ir tiksliai suderintas galaktinės žmonių visuomenės ekonomikos mechanizmas: vieninga atsiskaitymo sistema, puiki žaliavų ir prekių cirkuliacija tarp atskirų žvaigždžių sistemų. Tačiau negaliu tvirtinti, jog išnyko nusikaltėliai ir bausmės, vargšai ir turtingieji, melas ir pavydas… Melas… Laikas melą paverčia tiesa, o tiesą – legendomis…

Ekokratai… išminčiai, mokslininkai, ekonomistai… Skaičiai buvo jų doktrina, o logika – religija…Jei ne jie, gal mūsų civilizacija jau seniai būtų nustojusi egzistuoti, o naujieji pasauliai – degradavę. Tarpusavio karai buvo pasidarę tokie baisūs, jog neretai vienu taikliu šūviu koviniai kreiseriai tiesiog anichiliuodavo priešišką žvaigždės sistemą. Didieji protai jau projektavo masinio naikinimo ginklus, kurie būtų galėję nušluoti ir daugiau – vienu ypu… Tam tikra prasme iškilo atskirų planetų izoliacijos grėsmė, toliau būtų sekęs technologinis nuosmukis… Kas toliau… Atrodė erdvės buvo daug ir jos buvo taip mažai…Tačiau ekokratai skaičiais įrodė, jog galima gyventi kitaip…

Gyvų organizmų kontrolės taryba… Keisti laikai, oi keisti… Štai aš – senas pirdyla. Senas todėl, kad man nusibodo gyventi. Bet kurią akimirką galiu atjaunėti – tik tereikia įlįsti į kūno regeneracijos kabiną, nes ji mano stotyje yra…Bet man nebesinori… O juk daugelis tiesiog negali – už amžiną jaunystę reikia mokėti. Pinigai taip ir neišnyko, o kartu su jais liko ir milijardai skurdžių. Nuo amžių manėme, jog tas, kuris protingas ir senas – išmintingas. Kai imperiją ėmė valdyti bioinžinieriai, pridėjome dar vieną žodelį: “cinikas”. Kai tu gali gyventi tūkstantį metų ir žinai, jog gyvensi…. nejučiom pasijunti dievu. Tau eilinis pilietis, pratraukiantis iki šimto – skruzdėlė bėganti, skubanti pro šalį. Argi ji turi tiek patirties, kiek tu, ar ji žino tiek, kiek tu, tad ar ji gali matyti ir suprasti, kaip tu?… Jie paleido į pasaulį homunkulus – sintetinius žmones, o po dešimtmečio kito įvedė gimstamumo kontrolę… Sintetikai – žmonės be genetinės praeities. Tokie pat kaip mes – mąstantys, mylintys, kenčiantys ir klystantys. Jie negali turėti palikuonių, bet juos varžo tie patys įstatymai… Nuo mūsų jie skiriasi tik tuo, kad yra klusnūs… Licenciatoriai mato ir jau projektuoja mūsų ateitį, o mes klausomės žinių ir gyvename taip, kaip kas išmanome… Aš štai senstu ir ruošiuosi greit užversti kanopas – jie svajoja… Ką ten svajoja, jau stato… žvaigždėlaivius – gyvus organizmus… Stato – netinkamas žodis… Augina… Nenorėčiau gyventi kosminėje stotyje – organizme… Ir dar protaujančiame… Jausčiausi kaip askaridė žmogaus žarnose… Askaridė… Ir ligos išnyko… Matyt, aš konservatyvių pažiūrų, nes gimiau iki…. Ir kai Saulius ėmė be jų žinios, be jų leidimo gydyti žmones, skleisti erezijas, esą jis dievas – aš įsivaizduoju kaip įsiuto licenciaatoriai…

Nežinau…

Nežinau, kodėl neliko tikslių, senosios istorijos aprašymų. Tais laikais informaciją saugojo primityviai… Kompiuteriniuose diskeliuose… Paėmiau jį gal šimtąjį, o gal tūkstantąjį kartą – plastikas… Tiesiog stebuklas – atlaikė tiek laiko… Tikiuosi, jis ne vienintelis – kur nors, kokiuose nors civilizacijos archyvų užkaboriuose…. Koks trapus mūsų protas – trapus kaip ir mūsų dirbiniai. Kas yra amžina? Dievas…Che…niekas jo nėra matęs… Atleisk man, viešpatie, aš jau pats nebežinau, ką šneku… Atsiprašiau – ką aš galiu… negaliu savo minčių sustabdyti. Šnekėti galiu kaip noriu, o štai mintys… Bet manau, viešpatie, tu man atleisi. Reikėtų užsirūkyti…

Sukandau dantimis cigarą, trūktelėjau dūmo – smagu. Kenkia, bet smagu. Galų gale kas seniems plaučiams dar gali pakenkti, nebent vakuumas…

Tuo metu dirbau Erdvės patruliu trasoje tarp Didžiojo šuns, Jaučiaganio ir Saulės sistemų. Ne vienas… Mano porininkė Katja Novoslonikova savo didelėmis krūtimis neretai nustelbdavo žvaigždžių spindesį. Aš ją mylėjau… Žuvo malšinant lietuvių maištą transporto terminale Galilėjaus stotyje. Mus taranavo… Aš netgi ketinau ją vesti. Gal mano gyvenimas būtų kitaip susiklostęs ir dabar nesėdėčiau čia…Viešpatie viešpatie, kodėl tu žmonių kelius nutiesi taip vingiuotai…Tąkart trasos nuošalyje aptikome seną žvaigždėlėkį. Vėliau išsiaiškinome – neatstatomai suiro elektroninės sistemos. Jie mirė badu – 236 vaikai ir 15 suaugusiųjų. Dabar galvoju, jog jie skrido iš Žemės. Jie bėgo… Laivas buvo senas… Dabar taip galvoju, o tuomet vykdžiau pareigą: nustačiau, užregistravau ir kaip trofėjų pasiėmiau juodą dėžę, tvarkingai prikimštą juodų kompiuterinių diskelių su kažkokio barzdoto vyro atvaizdu… Baisi mirtis – 236 skeletukai… Suguldyti gultuose amžinajam miegui.

Vėliau, kai žuvo Katja, va kaip ir dabar, prisimindamas ją, pagalvojau ir apie savo trofėjų. Ir supratau, jog nieko nesuprantu – kas tie plastikiniai juodi sausainiai. Keletą perlaužiau – metalo diskelis, o jame įtvirtintas lankstus plastikinis žiedas. Suintrigavo. Ėmiau raustis bibliotekose, archyvuose, kol sužinojau, jog tai primityvios informacijos saugyklos. Man knietėjo sužinoti, kas jose slypi. Bidono planetos antikvariate įsigijau prieštvaninį kompiuterį ir krūvą visokių programų. Po ilgų nemigo naktų paaiškėjo, jog rusas, senis Nikodemas, mane apmovė – įkišo visokio neveikiančio šlamšto… Dabar gailiuosi, kam sulaužiau tuos porą diskelių – gal juose atsakymai į kai kuriuos mano klausimus… O jų vėliau kilo daug – mečiau Erdvės patrulio darbą. Pirmą kartą savęs paklausiau: kas aš, iš kur aš?

Aš buvau lietuvis, tautos, kuri 2054-aisiais buvo išvyta iš Žemės, iš visos Saulės sistemos. Ne, jie bėgo – kur galėjo ir kaip kas galėjo… O kaip supratau, šios tautos lūžis įvyko 1990-aisiais, po Kristaus arba 879-aisiais iki Galaktinių metų pradžios.

Jie turėjo nedidelį žemės lopinėlį, iš rytų juos spaudė rusai, iš vakarų europai ir ugrofinai. Jie trumpam išsikovojo laisvę, įkūrė respubliką ir bandė atsistoti ant kojų, tačiau buvo maža tauta ir dar strateginėje kryžkelėje – tarp rytų ir vakarų. Jie vaidijosi tarpusavyje, klimpo į skolas… Tuomet ir prasidėjo migracija, tačiau didžioji dar buvo prieš akis. 2001-aisiais metais valdžią paėmė diktatorius – toksai Antanas Maceina. Kiek supratau, tauta iš pat pradžių džiūgavo. Ir kur nedžiūgausi… Mažame plotelyje 400 kilometrų ilgio ir 200 pločio jis pristeigė per šimtą universitetų. “Protas yra mūsų iškasenos. Jauni protai – mūsų prekė. Mūsų išsigelbėjimas – proto eksportas”, – viename veikale rašė Maceina. Kažkokie kliedesiai… Bet, atrodo, taip buvo… Jaunuoliai studijavo per prievartą ir buvo pardavinėjami kitoms šalims. Man sunku įsivaizduoti, bet atrodo, jog besipriešinančius grūdo į katorgos darbus… Kaip ir visos diktatūros – ilgai Maceina neišsilaikė. 2043-aisiais maža respublika suliepsnojo – pilietinis karas nušlavė senąją sistemą, bet universitetai liko. Niekur nedingo ir keista socialinė sankloda – 30% gyventojų turėjo kietas galvas: profesoriai, mokslų daktarai, dėstytojai – pusantro milijono! Antra tiek buvo išsibarstę po visą pasaulį. Kad ir kaip būtų keista, įvairiose šalyse tupėjo strateginiuose postuose… eksportuoti protai….

Dabar, kai nugyvenau tiek daug laiko, man vis lenda galvon įkyri mintis – Maceina turėjo pamišėlio idėją – jis ruošėsi Proto karui, visos Žemės okupacijai. Tik jam pritrūko laiko… Bet sėklą pasėjo ir ji sudygo kitoje dirvoje. Kadangi diktatorius visais įmanomais būdais skatino gimstamumą, tuo metu mažoje šalyje buvo apie milijoną paauglių, kurie pagal susiklosčiusias 43 metų tradicijas ruošėsi aukštajam mokslui – o ką daugiau veikti tokioje šalyje, kurioje pramonės ir žemės ūkio nebebuvo likę nė kvapo, paslaugų sfera gyvavo tik katorgininkų dėka, o visų reikmenų importas vyko per valstybės rankas. Žinoma, buvo bandyta išsigimusį ūkį sugrąžinti į senas vėžes ir, matyt, jis kažkiek sugrįžo, tačiau dar po dešimties metų intelektualių gyventojų procentas šoktelėjo iki kritinės ribos – 50%. Gerai paruošti, ištikimi savo tautai protai plūstelėjo į pasaulį – pramintais takais… 2 057-ieji lietuviams buvo lemtingi. Jų buvo visur: daugelis tarpplanetinių erdvėlaivių kapitonų, orbitinių stočių komendantų, stambių korporacijų prezidentų, Jungtinių Saulės sistemos pajėgų karininkų, politikų… Kaip koks raugas palaipsniui kilo neapykanta lietuviams, kol neprasiveržė masinėmis represijomis… Priklausomybę tautai nustatydavo pagal DNR struktūrą. Lietuviui, kad ir kuo jis būtų, grėsė kalėjimas, katorga arba mirtis. Atrodė, jog visa žmonija susimokė išnaikinti tautą, kuri per keletą dešimtmečių tapo pernelyg protinga… Galbūt galvoju pernelyg nacionalistiškai…Ir jų man visgi gaila… Jie buvo priversti bėgti – visų pirma iš savo mažo žemės lopinėlio, o vėliau iš visos Saulės sistemos – transportiniais laivais, nepritaikytais tarpžvaigždinėms kelionėms, žvėriškomis sąlygomis. Buvo atvejų, jog iš Saulės sistemos dingdavo ištisos karinių pajėgų eskadrilės. Bėgo kas kuo galėjo ir kaip galėjo… Dalis visgi liko – su sąlyga, jog nei jie, nei jų vaikai niekada negalės mokytis aukštosiose mokyklose, institutuose, koledžuose ir panašiai, su sąlyga, jog nė vienas lietuvis negalės tapti prezidentu, kancleriu, profesoriumi, karininku… Tačiau ir šie lietuviai neišnyko – jie saugojo įgytas žinias: namie mokė savo vaikus. Ir šie žinojo, jog jie yra lietuviai, ir kad vieną dieną išauš diena, kai vėl taps viena tauta… Nežinau ar tikrai taip buvo – žodis į žodį, kaip perskaičiau kompiuteriniuose diskeliuose. Istorija visad pagražinama, o laikui bėgant ji virsta legendomis…

“…Aš, Jonas, liudiju prieš jus. Stoties komendantas atsiuntė pas mane psichoterapeutą paklausti, kas aš esu. Aš jiems prisipažinau: “Nesu dievas”. Ir jie paklausė: “Tai kas tu? Ar esi Edisonas?” “Nesu”. Ar tu esi genoinžinierius?” Atsakiau: “Ne”. “Tad kas tu esi?” “Esu kosmose šaukiančiojo balsas…” Jie nesuprato manęs, nes juk ne kiekvienas girdintis girdi ir ne kiekvienas kurčias yra kurčias. “Tai kam krikštiji, jei nesi nei dievas, nei Edisonas, nei genoinžinierius?” Tuomet aš jiems atsakiau: “Krikštiju deguonimi. Tarp jūsų stovi tas, kurio nepažįstate, kurio skafandro sagties nesu vertas atsegti” Tai įvyko Naujajame Kaune…”

Mano akys dar kartą perbėga eilutėmis pirmyn atgal… Taip niekad nebuvo ir aš nieko nekrikštijau… Net nežinau, ką tas žodis reiškia – matyt, kokį nors senovinį ritualą. Tai paprasčiausia citata iš prieštvaninio diskelio… Pakeičiau kai kuriuos žodžius. Antai man visiškai nesuprantama, ką reiškia Mesijas arba Elijas… tikriausiai koks nors vardas…bet geriau jį keisti į Edisoną… Bet kuris mulkis eiliniame informaciniame kataloge ras paaiškinimą, kad būtent jis pirmasis sukūrė mikroschemas monofunkciniams kompiuteriams….

Tačiau ne viskas yra melas, kas juo galėtų būti. Kai dabar skaitau senovinius krikščionių tekstus, matau, jog kai kurios analogijos neįtikėtinai keistai atsikartojo dabartyje: Jėzus sutiko moterį farizietę, Saulius – proksimietę; Jėzus neva vaikščiojo vandens paviršiumi, Saulius… tai nesuvokiama…Jėzus atvėrė akis neregiui, Saulius – taip pat… Man tie sutapimai kelia siaubą… Saulius negalėjo žinoti senųjų krikščionių tikėjimo ir jų mitologijos… Net jei ir būtų žinojęs… Kita vertus, koks skirtumas. Visko aš tikriausiai niekad nesuvoksiu…

Dviviečiu skroderiu6 mes šiaip ne taip pasiekėme Neptūno XX125KJ orbitinę stotį. Saulių ties Marsu buvau paėmęs kaip pakeleivį. Sakė,jog nori pamatyti Naująjį Kauną.

Aš tuo metu basčiausi po visą galaktiką be pinigų, be vietos… Buvau apsėstas minčių apie savo tautą, kuri neturėjo vietos po žvaigždėmis, buvo ujama, nekenčiama… O gal jau gana, – pagalvodavau: – laikas pakelti galvas. Kas sukūrė pirmąjį virššviesinį variklį erdvėlaiviams? Kas sukūrė pirmuosius sintetikus? Mano tauta…

Sužinojau lietuvių istoriją, kuri kažkodėl buvo ištrinta ir galaktikos atminties. Perskaičiau mitus, kurie kompiuteriniuose diskeliuose vadinami “Biblija”… “Naujuoju testamentu”… Mano protas susijaukė… Kodėl mano tautos kosminės eros istorija tokia panaši į mituose pasakojamąją… Gal tai tiesiog literatūriniai kūriniai – kažkokių anoniminių autorių išmonė.

Tai buvo laikas, kai bet kokie dievai seniai buvo pamiršti ir atrodė kvaila kam nors lankstytis ar šnekėti, jog planetas ir žvaigždes, galaktikas ir visatą sukūrė kažkas, kurio nematome, kurio jokiais prietaisais apčiuopti negalime. Mes patys buvome kaip dievai – mūsų sukurti sintetiniai žmonės beveik niekuo nesiskyrė nuo mūsų pačių. Bet mane kankino klausimas: kodėl visa tai? Kodėl būtent taip? Gal man protą suvėlė tie rasti diskeliai…Tikriausiai aš atrodžiau kaip pamišėlis. Slaptosios lietuvių organizacijos, kovojusios už savo teises ir vietą galaktinėje imperijoje mane priimdavo kaip saviškį, nes manė, jog bet kuris maištininkas, patrauktas jų pusėn (o ypač lietuvis), yra dar vienas kovotojas.

Nusileidome šeštajame terminale.

-Gal turi kortelę? – pasiteiravau Sauliaus.

-Ne.

Sėdėjome nutilusios mašinos kabinoje ir kiekvienas skendėjome savo mintyse. Be mūsų, čia dar tupėjo keturi prabangūs skroderiai, apie kuriuos tupinėjo tuzinas skafandruotų dvikojų būtybių. Sakau “dvikojų”, nes nežinau, ar jie buvo natūraliai gimę žmonės, ar sintetiniai – be genetinės praeities. Jie irgi turėjo tas pačias pilietines teises. Ir dėl to nebuvo pikta… Nes jau iki manęs taip buvo ir po manęs bus…. Dairiausi į žvaigždes, žvilgsnis nukrypdavo į terminalo metalinį lieptą, ant kurio nusileido mūsų skroderis, užkliūdavo už stoties šerdies, kuri tarsi eglikotis šakomis buvo aplipusi tokiais pat metaliniais liežuviais… ne, tiltais į juodą erdvę… terminalais… Kuriuose gausu deguonies, kuro…. Tik tereikia mažytės smulkmenos – ekvivalento mainams atlikti – pinigų. Arba įrodymo, kad nesi veltėdis, kad ir tu prisidedi savo darbu žmonijos kosminėje ekspansijoje. Nė nepastebėjau, kaip iš gretimo skroderio iššoko grakšti skafandruota figūra.

-Jūs ne vietiniai? – ausinėse išgirdome merginos balsą.

-Ne, mes lietuviai… – staiga išpoškino Saulius.

-Idiotas… – murmtelėjau panosėj. – Galvok ką šneki… Juk mes vis dar Saulės sistemoje…

-Bet ji graži… – pažiūrėjęs į mane, atrėžė bendrakeleivis. – Ir aš jau seniai neturėjau moters.

Saulius užsivožė šalmą. Tą pat teko ir man padaryti, nes vienaip ar kitaip teks išhermetinti skroderio kabiną – Saulius būtinai išlips… bjaurybė.

-Ar leisi man įkvėpti savo kvapnaus deguonies? – šelmiškai šypsodamasis, besiartindamas prie merginos, tarė jis.

-Bet aš rusė…

-O aš esu šio pasaulio dievas. Tu galėtum tapti deive.

-Nori man, naiviai mergaitei iš provincijos, apsukti galvą?

-Anaiptol, nesi naivi ir mergaitė – penkis kartus buvai ištekėjusi. Vienas iš jų buvo lietuvis, o paskutinis, šeštasis, yra sintetinis. Kodėl aš tavęs turėčiau bijoti? Tu mūsų neišduosi – aš su tavimi pasidalysiu jausmais, o tu deguonimi ir kuru…

-Iš kur visa tai žinai? Mes buvome susitikę… – sutriko mergina, bet tuoj pasišaipė: – O gal tu pranašas?

-Ne, dievas…

Jie nuėjo ir paliko mane vieną su žvaigždėmis. Tąkart pamaniau, jog Saulius, prisiklausęs mano pamąstymų, pabandė pajuokauti…O dabar štai tenka kurti jo dieviškąją istoriją. Mums reikėjo dvasinio vadovo ir jį sukūrėme. Mums reikėjo vado ir aš jį atradau. Aš ir likusieji bendražygiai netikėjome jo pamišėliškais svaičiojimais – kiti… Tikėjo, netikėjo – koks skirtumas. Galaktikai reikėjo revoliucijos kad atsikvošėtų. Kad atplėštų akis nuo mašinų, nuo beprotiško resursų eikvojimo, nuo betikslio planetų kolonizavimo ir susimąstytų – kas jie ir kodėl jie…Kad pakeltų akis į žvaigždes, pamatytų jas ir sustotų. Aš giliai tikėjau – žmonėms su genetine praeitimi vėl kažko reikia. Dabar abejoju… Na, bet pakaks, reikia ką nors užrašyti…

“Sustojo viena proksimietė moteris šeštajame Neptūno orbitinės stoties terminale kuro ir deguonies atsargų pasipildyti. Saulius jai tarė: “Duok man įkvėpti”. Moteris jam tarė: “ Kaip tu, būdamas lietuviu, manęs, rusės, gali prašyti deguonies?” (Mat lietuviai nebendrauja su rusais nuo senų laikų.) Saulius jai atsakė: “Jei tikėtum Dievu ir žinotum, kas yra tas, kuris tau sako “duok man įkvėpti’, tu būtum jo prašiusi ir jis būtų tau davęs amžinojo deguonies”. Moteris jam tarė: “Viešpatie, tu neturi jokių rezervuarų – iš kur imsi to “amžinojo” deguonies? Negi tu protingesnis už mūsų protėvį Edisoną, kuris išrado elektrą?” Saulius jai atsakė: “Kiekvienas, kuris kvėpuoja šituo deguonimi, vėl trokš. Bet kas kvėpuos tuo, kurio aš jam duosiu, nebetrokš per amžius. Tačiau deguonis, kurį jam duosiu, pasidarys versme deguonies, trykštančio amžinam gyvenimui”. Moteris prabilo į jį: “Viešpatie, duok man to deguonies, kad netrokščiau!” Jis jai tarė: “Pašauk savo vyrą”. Moteris jam atsakė: “Neturiu vyro”. Saulius jai tarė: “Gerai pasakei – “neturiu vyro”, nes jau turėjai penkis vyrus, o tas, kurį dabar turi, nėra tavo vyras. Ką pasakei – tiesa”. Moteris jam tarė: ” Viešpatie, matau, kad tu esi pranašas….”

Viešpatie, matau, kad tu esi pranašas… Jis man nebuvo nei viešpats, nei pranašas…bet visgi įsigudrindavo mus nustebinti fantastiškais dalykais…Mūsų amžiuje sunku kuo nors nustebinti… Mes apsistojome Naujojo Kauno prieigose – iki jo buvo likę gal koks šviesmetis kelio – Kentauro Proksimos vienoje iš planetų, dabar vadinamame Šv. Vilniaus mieste. Artėjo Nepriklausomybės diena – didžioji lietuvių šventė. Mūsų skroderis nusileido Klaidžiojančių smėlio kalvų kosmo uoste. Žinojau, jog netoliese yra įsikūrusi slapta mūsiškių bazė, kurioje kaupėme ginklus ir kovinį transportą būsimam sukilimui. Vis laukėme – nežinia ko: patogaus momento ar žmogaus, kuriuo visi patikėtų… mano nelaimei, juo tapo Saulius… Juo patikėjo, nors iš pradžių vos galo negavo. Pagriebęs ketvirtos klasės spinduliuotuvą, atsuko jį į transportinį erdvėlaivį ir suriko:

-Mes prigaminome pernelyg daug šiukšlių – laikas apsišluoti….

“Nepriklausomybės diena buvo arti, ir Saulius apsistojo Kentauro Proksimoje. Šventovėje jis rado kovinių skroderių, tarpžvaigždinių kreiserių ir transporterių. Užsitaisęs spinduliuotuvą, jis visus lietuvius išvarė iš šventovės, sunaikino jų ginklus ir transportą, o pilotams ir jų vadams tarė: “Pašalinkite tai iš čia ! Nepaverskite Dievo namų kovos namais!” Tada lietuviai atsiliepė ir jam tarė: “Kokį ženklą gali mums parodyti, kad turi galią tai daryti ir taip įsakinėti?” Saulius jiems atsakė: “Sunaikinkite šią visatą ir per tris dienas ją atkursiu”. Tada lietuviai tarė: “Milijardų milijardus metų plėtėsi visata, o tu per tris dienas ją atkursi?”

Saulius nuleido blasterį. Patylėjo. Numetė į šalį ginklą.

-Kvailiai… Jūs nieko kito nematote, tik tai, ką matote… Aš turėjau omeny mūsų vidinį pasaulį…

Į jį nukrypo taikikliai, bet Saulius staiga išnyko kaip dūmas. Senovėje tai buvo vadinama teleportacija. Nepatikėjau, kad jis būtų su savim turėjęs tą brangų erdvėlaikio valdymo aparatą. Kiti patikėjo… Laiko buvo mažai. Aplink rūko susprogdinti skroderiai, supjaustytas transporteris. Kiekvieną sekundę galėjo pasirodyti Federalinių Žemės pajėgų daliniai – seisminės bangos nuvilnijo per visą planetą. Be abejo, jas užfiksavo… Pakilome iš planetos kaip pabaidytas žvirblių pulkas. Teko palikti tiek metų kauptą ginklų arsenalą – juk mūsų buvo tik dvidešimt vyrų ir septynios moterys.

Taigi dvidešimt septynių skroderių eskadra it išprotėjusi lėkė Naujojo Kauno link, kai išvydome Saulių… žingsniuojantį tuščioje erdvėje, žvaigždžių fone. Pirmoji mintis buvo: “Sapnuoju…Visa tai netikra”. Jis ėjo ta pačia kryptimi… jis ėjo, o mes skridome. Jis žingsniavo greičiau už mus. Pagalvojau, jog mes stovime, o jis eina… jog mes absurdo teatro scenoje, kurioje nors iš žmogaus gyvenamųjų planetų… Net ir dabar šiurpas nukrečia prisiminus tą keistą, visus apėmusį nerealybės jausmą. Sekundę pagalvojau, jog visata apskritai neegzistuoja – tik mes ir mūsų protai. Ir Saulius… žingsniuojantis Naujojo Kauno link.

-Tai aš, nebijokit, – išgirdome Sauliaus balsą savo skafandruose. Tik tuomet suvokiau, jog jis be apsauginio kostiumo. Kuo kvėpuoja?

Mus ištikęs šokas kaustė iki pat Naujojo Kauno. Galvojome, jog pasivaideno, bet ten sutikome Saulių ir mums paliudijo, jog jis čia jau keletas parų… Bet juk nėra nieko greitesnio už kovinius skroderius. Tačiau skeneriai negalėjo meluoti – tikrinome skrydžio metu. Mes matėme ne fikciją, ne miražą – realų objektą su tokiu pat realiu greičiu.

Tokie faktai mane muša iš vėžių. Aš galiu manyti, jog Saulius buvo ne žmogus, o kitos civilizacijos atstovas žmogišku pavidalu, tačiau kodėl tai taip panašu į Jėzaus Kristaus vaikščiojimą vandeniu…

“Taigi jis atvyko į Naująjį Kauną, kur buvo apsistojęs Žemės federalių pajėgų desantinis kreiseris “Kefernaumas”. Majoro Maklaino Grigorijaus sūnus sirgo. Karininkas, išgirdęs, kad Saulius buvo atvykęs iš Saulės sistemos Marso planetos, nuėjo pas jį ir meldė, kad pagydytų jo sūnų, nes tas buvo bemirštąs. Tad Saulius prabilo į jį: “Jei nematysite ženklų ir stebuklų, jokiu būdu netikėsite!” Žemės pajėgų karininkas jam tarė: “Viešpatie, pagelbėk kol mano vaikelis dar nenumiręs”. Saulius jam tarė: “Keliauk, tavo sūnus gyvas!”

Tai ištrauka iš propagandinio vaizdo filmuko, kurį sukūrėme, pasiekę Naująjį Kauną – esą Saulius žmogaus genų struktūrą gali atkurti net nematęs sergančiojo – vien ištaręs keletą frazių. Negaliu teigti, jog taip nebuvo… Pats nemačiau. Man pasakojo. Aš supratau, jog žmonėms reikia stebuklo, kad imtų mąstyti kitaip. Pogrindinės lietuvių pasipriešinimo organizacijos vadas Antanas Pronckus irgi suprato… lietuviams reikia stebuklo, kad juos suvienytų. Reikia žmogaus, kuriuo aklai sektų. Reikia bepročio, kuriuo tikėtų. Reikia tikėjimo, kad pasikeistų pasaulis.

Nors daugelis manė, jog jiems tik pasivaideno erdvėje žingsniuojantis Saulius. Aš tuo metu labai abejojau jo žmogiškąja kilme. Buvau labiau linkęs manyti, jog susidūrėme su iki šiol nepažintos civilizacijos atstovu. O kad jis dievas… Dievo sūnus… Buvau dar vieno stebuklo liudininku. Vėlgi man tai nebūtų joks stebuklas, jei pačios situacijos ir dialogai stebėtinai nesutaptų su senosiomis legendomis…

Traukėme visa kompanija Bomžo terminalo pagrindiniu koridoriumi. Netikėtai Saulius rankos mostu mus privertė sustoti. Kampe, ant dėžių, sėdėjo jaunas vyras,kaktoje, virš akių, mūvintis metalinį žiedą. Saulius priėjo prie jo, ištiesė ranką… Vyras staiga atšlijo:

-Ei, pašaleivi, ką čia sugalvojai? Aš ne aklas koks nors…

Kas nežino – tokius žeidus nešioja visi akliai iš prigimties. Imtuvai-mikroschemos implantuoti tiesiog į smegenis. Valkatų, ubagų ir vargšų išsigelbėjimas. Visi kiti išgali įsistatyti naujas akis, išaugintas dirbtiniu būdu. Žinoma, tai kainuoja… Bet kas šiais laikais nekainuoja. Esi utėlių piemuo – tad ir tenkinkis metaliniais žiedais ir elektroniniais vaizdais.

-Paleisk mano žiedą, suski…

Bet Saulius jo neklausė – spyrė į tarpkojį. Vyras griebėsi pautų, tarsi bijotų, kad šie neiškristų iš skafandro, sucypė iš skausmo ir susirietė. Saulius lengvu rankos mostu nulupo nuo galvos žiedą, trūktelėjo į save ir sviedė mums po kojomis.

-Palik tu jį… – norėjau nuraminti Saulių. Jau maniau – atlups vargšą, bedalį. Kas girtam…

-Sauliau, kas nusidėjo, jis ar jo tėvai, kad gimė aklas? – staiga paklausė Bronius, kurį vėliau man teks įvardyti kaip išdaviką.

-Nei jis, nei jo tėvai nenusidėjo, bet jis gimė aklas. Jis ir matydamas lieka aklas, antraip nebūtų vargeta… – pasišlykštėdamas atsakė Saulius.

“Jis tarė: Mes privalome dirbti darbus to, kuris mums siuntė, kol yra diena. Ateina naktis, kai niekas negali dirbti. Kol esu pasaulyje – esu pasaulio šviesa”.

Ot, šios minties Saulius tikrai nepasakė… Bet ji graži ir aš ją paliksiu…

Saulius išsitraukė iš kombinezono kišenės tepaluotą skudurą, gerai atsikrenkštė ir spjovė. Skreplys pataikė į skudurą… Juo patepė akliui tas vietas, kur turėjo būti akys. Žiūrėjome ir negalėjome patikėti. Vargeta irgi, matyt, negalėjo patikėti savo akimis, nes jų jis niekuomet ir neturėjo. Neturėjo iki to momento, kol Saulius nebrūkštelėjo skuduru jam per akiduobes.

-Sauliau, kaip tu tai padarei? Aš netikiu…

-Tiki tie, kurie tiki stebuklais… Aš tik dirbu savo darbą… Sužadinau atitinkamas galvos smegenų dalis, suaktyvinau ląstelių dauginimąsi… Aš tai galiu.

Vėliau Voga ir Bakselis, tapę naujaisiais krikščionimis, man pasakojo…

Jie knebinėjosi ties mini deguonies rezervuaru, rastu sąvartyne – taip reikalingu eilinį kartą išskristi į beorę erdvę elgetauti. Bakselis, išgirdęs artinantis, vangiai pakėlė galvą. Atidžiau įsižiūrėjo. Nubraukė nuo kaktos prakaitu persisunkusius plaukus.

-Skurlys… Vog, dievaži, Skurlys… Kur padėjo žiedą?… Jis turi akis… Tikras akis… Juk tai kainuoja… Iš kur jis gavo pinigų…

Vogas neatsitiesdamas pro antakių viršų nužvelgė Skurlių.

-Negi, Skurlius? – tyliai paklausė Vogas, kai šis prisiartino prie jųdviejų.

-Tai aš.

-Iš kur gavai akis?

-Žmogus, kurį visi vadina Sauliumi, tepaluotu skuduru man patepė tas vietas, – Skurlius parodė į paakius, – ir jos atsirado…

-Kažką trini… Mes žinome – akys kainuoja… Sakyk, iš kur gavai pinigų… Sakyk, juk mes savi…

-Aš nemeluoju.

-Tuomet parodyk tą Saulių.

-Aš nežinau, kur jis… – sumišęs atsakė Skurlius. – Apsisuko ir nuėjo su draugais… Jie vilkėjo kombinezonais… Tepaluotais…

Vrangleris Aleksejevas Aleksejevičius pavartė plastikinę kortelę, primargintą simbolių – Sabono Grigorijaus medicininę kortelę. Patempė lūpas, kilstelėjo vešlius juodus antakius.

-Čia jokių įrašų apie jo naujų akių išauginimą. Nuo gimimo nešiojo žiedą… Nebent kas nors neoficialiai išaugino naujas akis… Bet kur tu rasi tokį kvailį, kuris kažkokiam valkatai…. – Aleksejus nutilo nebaigęs sakinio.

-Jis mini kažkokį Saulių…

-Jau tikrinau… Nėra nė vieno biochirurgo tokiu vardu. Lietuviškas vardas… Jei tas Saulius iš tiesų egzistuoja – dirba be licencijos. O jei nėra baigęs net specialių mokslų, jo laukia bausmė…

-Atvesk man tą valkatą…

Skurlius, bailiai žvalgydamasis, įpėdino į kabinetą, sustojo atokiau nuo dviejų aukštų vyrų.

-Nusimauk tą idiotišką šalmą. Juk ne erdvėje esi… – kažko pyktelėjo Vrangleris, vyriausiasis biooperacijų licenciatorius. Jis valkatų nemėgo. Jie jam smirdėjo…

Skurlius kvailai šyptelėjo, atsivožė šalmo stiklą.

-Tu gimei aklas. Iš kur akys? – be jokių užuolankų griežtai paklausė Vrangleris ir tuoj pat pratęsė, matyt, nusprendęs, jog neverta nė klausyti vergetos atsakymų. Ir taip aišku – meluos: – Kas tas Saulius…

-Jis pranašas.

-Na, šito nesitikėjau išgirsti, – numetė kreivą šypsnį vyriausiasis licenciatorius. – Ir ką jis pranašauja?.. Jis lietuvis?

-Taip.

-Nekenčiu… Kaip jis tai padarė?

-Kam klausiate? Gal ir jūs norite tapti jo mokiniais? – naiviai nusistebėjo Skurlius.

-Iš kur jis?

-Čia ir glūdi tas nuostabus dalykas, kad jūs nežinote, iš kur jis ir kas jis. O vis dėlto jis man atvėrė akis. Jis ne biochirurgas – licenziją jam suteikė pats Dievas. Ar jums kada teko girdėti, kad kas tai padarytų vien skuduro brūkštelėjimu? Nuo amžių negirdėta, kad kas būtų atvėręs aklo gimusio akis. Jei jis nebūtų siųstas Dievo, nieko negalėtų padaryti.

-Tu esi elgeta ir tu mane mokai, – įsiuto vyriausias licenciatorius. – Lauk!

Orbio planeta buvo mūsų naujas prieglobstis – be atmosferos, ledinė, raudonųjų lygumų planeta. Čia nutiesėme kovinių kreiserių ir skroderių pakilimo takus, pastatėme cilindrinių pastatų miestą ir įsikūrėme. Mūsų buvo keli tūkstančiai puikių pilotų. Dalinį pavadinome senoviškai – “Kalavijas”. Nė vienas lietuvis nebūtų galėjęs tiksliai pasakyti, ką šis žodis, kaip ir daugelis kitų, reiškia… Jų reikšmės liko Žemėje…žodžiai su mumis. Jau seniai ruošėmės sukilimui… Dabar laukėme tinkamo momento. Nepriklausomybės dienos šventė galėjo tapti pradžių pradžia…”Žemaitis” buvo pagrindinė smogiamoji dalis.

Saulių radome ant aukščiausios kalvos, pūpsančios šalia kosmodromo. Sėdėjo apžergęs baiklšipą7 ir stebėjo raudonosios nykštukės saulėlydį. Apačioje it tarakonai, išsikėtoję ant didelių akmens plokščių, rėpsojo juodi, matiniai skroderių nešėjai ir kreiseriai. Mažytė sidabrinė figūrėlė… Negi jis gali būti dievas… Šmėstelėjo man mintis… Savo baiklšipus nutupdėme šalia, į purias pusmetrines dulkes. Ir mes sužiurome į horizontą.

-Kaip ilgai mus vedžiosi už nosies – jei esi dievas, rėžk atvirai, – galų gale prabilau į šalmo stiklą.

-Jums pasakiau, bet netikite. Darbai už mane kalba, -atsikirto Saulius. – Tie, kurie seks manimi, igis amžiną gyvenimą – taps dievais. Mano tėvas man suteikė galių, didesnių už visa kita,– Saulius ranka nubrėžė juodoje kosmoso erdvėje puslankį. – Jums irgi…

Visi trumpam pritilo, ėmė žvalgytis po juodą nykynę, prismaigstytą žiburėlių.

Nesvarbu, kas buvo Saulius – kvaištelėjęs žmogus, mutantas ar nežinomos civilizacijos atstovas – bet tais savo pareiškimais, jog yra dievas ar jo sūnus, erzindavo net mane patį. Jau nekalbu apie kitus. Vakar mano bendražygiai net buvo prie sienos pastatę ir nukreipę į Saulių spinduliuotuvus.

-Daug gerų darbų jums parodžiau – dievišką galią ir jūs norite mane užmušti?! – sušuko jis.

-Vaikine, ne dėl to… Būdamas žmogumi, daraisi dievu. Nusileisk ant žemės, Sauliau. Tu prieš bet ką gali vaidinti dievą…ir galų gale mūsų išsivadavimo kovai tai bus tik naudingiau…Tik ne prieš mus…

-Gerai jau, gerai… Gal aš pernelyg įsijaučiau, – tarsi vėl atgavęs šviesų protą tyliai prabilo Saulius. Nudelbė akis į grindis. Po to tyliai pratarė:

-Aš nežinau, iš kur tai žinau, bet aš jums sakau: dievai esate… būsite…

-Sauliau, būtų geriau jei mirtum, – tariau jam.

-Kodėl? – pasuko į mane drėgnas gailias akis.

-Turėtum mirti efektingai… – balsu mąsčiau, – kankinio mirtimi… Licenciatoriai turi tave nukankinti…

-Bet kodėl? – pakartojo Saulius. Priėjo, sugriebė už šalmo gaubto. Saulės spindulys trenkėsi į jo antveidžio stiklą ir pažiro tūkstančiais saulių. Jo akių nemačiau, bet numaniau, jog jos pasruvusios ašaromis.

-Joni, iš tiesų… kodėl jis turi mirti? – paklausė kažkuris iš mūsų būrio. Atrodo, tai buvo kreiserio “Dzūkija” kapitonas.

-Niekas žmonių taip nesuvienija kaip emocijos. Emocijos kuria tikėjimą…Dabar lietuviai apsnūdę – jie tik pasyviai seka įvykius. Tačiau kiekvienas iš jų turi tapti Sauliaus pasekėju… Juk tam, kad iš augalo sėklos prasikaltų daigai, ji tam tikra prasme turi žūti…

-Joni, bet juk tai visiškai nebūtina. Aš kalbu tiesą. Jūs esate kvailiai… – Saulius susmuko prie mano kojų į Orbio planetos dulkes, kurios galbūt nebuvo sujudintos milijardus metų. – Aš nenoriu mirti…

Galbūt tuo mūsų pokalbis ir baigėsi, o gal aš tiesiog nenoriu prisiminti. Ir visiškai nesvarbu…

Dar ne kartą savo bendražygius įtikinėjau – mes kuriame religiją, kad laimėtume savo kovą. Kad masės įtikėtų Saulių buvus dievu – jis turi mirti. Mirti efektingai. Paskui mes prikursime daug legendų…

Štai sėdžiu ir kuriu …

“Ir Saulius tarė: Jei sėkla neįkrinta į žemę ir nenumiršta, ji pasilieka viena, bet jei numiršta, neša daug vaisių.”

Mes nė nežinojome, jog licenzijatoriai beveik tuo pat metu, kitame galaktikos gale sušaukė tarybą.

-Ko laukiame? Šitas žmogus daro labai daug akivaizdžių, bet neįtikėtinų dalykų, kurie laukinais amžiais buvo vadinami stebuklais. Jei ir toliau leisime jam veikti, visi į jį įtikės. Religija pasidarys aukščiau mokslo – mūsų galaktinė civilizacija žlugs.

-Geriau vienas mirtų, nei žlugtų visa civilizacija…

Nepriklausomybės dieną Naujajame Kaune susirinko masės lietuvių iš visų galaktikos pakampių. Tūkstančiai jų skroderiuose išskrido pasitikti Sauliaus.

Licenciatoriai stebėjo…

-Matot! Pasaulis nuėjo paskui jį.

-Niekur jis dar nenuėjo… Suimkite tą lietuvių dievą ir atveskite jį pas mane… – iškošė pro dantis vyriausias biooperacijų licenciatorius Vrangleris Aleksejevas Aleksejevičius.

Kai Saulių pas jį atvedė, jis paklausė:

-Ar tu esi dievas?

-Ar tu pats tai teigi, ar kiti tau pasakė apie mane.

-Negi aš esu lietuvis, – pasipiktino Vrangleris.

-Aš gimiau ir atėjau į šį pasaulį, kad paliudyčiau tiesą…

-Kas yra tiesa, – liūdnai atsiduso Aleksejus Aleksejevičius. – Kas yra tiesa… – pakartojo susimąstęs ir nusisuko į langą, pro kurį matėsi Naujojo Kauno vaizdai.

Ir Saulių prikaustė…

Tai atsitiko Naujajame Kaune… Ar jums teko kada nors matyti tą miestą? Daugelis jį vadina 85-uoju galaktikos stebuklu. Jis buvo pastatytas plynoje erdvėje. Artimiausios žvaigždžių sistemos nuo jo nutolusios per 5-10 šviesmečių…

Pirmą sykį Naujajį Kauną išvydau dar būdamas vaikas – su tėvais skridome į poilsinę turistinę kelionę. Kažkoks košmaras… senas išgveręs žvaigždėlėkis, nejaukios metalinės kajutės su kietais plastikiniais gultais prie sienų. Vienoje dešimties kvadratinių metrų patalpėlėje gyvenome dvi šeimos. Maitino konservais ir supakuotomis popieriniuose maišeliuose sultimis. Storo stiklo apžvalgos langai per visą sieną. Argi šitaip galima keliauti?! Ypač kai sužinai, jog laivas staiga pakeitė kursą ir priverstas nusileisti nykioje orbitinėje stotyje – “mažytis dešiniojo borto variklio gedimas” – cypsėjo meilutė palydovė, kuri dvokė alkoholiu, prastomis cigaretėmis ir naktimis koridoriuose dulkinosi su pilotais… “Mieli keleiviai, ekipažas prašo rimties – smulkus reaktoriaus gedimas” – vėliau sužinome, jog išsilydė pagrindinis energijos terminalas, o remonto metu inžinierius mechanikas vos nežuvo, bet visam gyvenimui liko invalidu… Bet aš buvau dar vaikas ir kelionė man buvo nuostabi, o žvaigždėlaivis – kaip pasakų laivas. Kita vertus, ko norėti – mes skridome iš provincijos, galaktikos užkampio – ubagyno. Vietinės kelionių agentūros džiaugėsi turėdamos ir tokius erdvėlaivius. Bet aš nuklydau į lankas…

Naujasis Kaunas… miestas plyname kosmose…. 10 000 kilometrų skersmens metalo konstrukcija. Rutuliai, kubai, ratlankiai, trikampiai – susijungę į vieną visumą ir atskirai – sujungti skaidraus plastiko ir metalo vamzdžiais, kuriuose zuja liftai, kuriais vaikšto žmonės. Apžvalgos aikštelės su iškylaujančiais turistais, žaižaruojančios šviesos… Ir toje raizgalynėje, anapus metalo ir plastiko sienų zuja tūkstančiai… Ne, milijonai mažyčių skraidyklių… Miestas juodoje nykynėje tarp nustebusių žvaigždžių… Mane jis svaigino, kai buvau dar vaikas, jis mane nugirdė, kai tapau jaunuoliu… Būtent tuomet aš sužinojau, jog Naująjį Kauną pastatė lietuviai – kadaise išvyti iš Žemės. Aš sužinojau, jog ir pats esu lietuvis… Nekenčiamas kaip tie mitologiniai žydai, apie kuriuos šnekama prieštvaniniame diskelyje… Tiesa, dar vienas keistas sutapimas – mano vardas Jonas. Aną, priešistorinį mitą irgi užrašė Jonas. Kodėl? O gal tai tik keistas sutapimas…

Čia, Naujajame Kaune, mirė Saulius – Dievo sūnus. Tegu ilsisi jo kaulai ramybėje!… Ir tegu nieks neprisimena jo nuodėmingo gyvenimo, persipynusio su keistais įvykiais, kurių liudininku netyčia tapau…

Jo rankas ir kojas metaliniais lankstais ir plieniniais varžtais pritvirtino prie kovinio kreiserio šono. Skafandre paliko deguonies tik dviem mėnesiams. Kovinis laivas iš vietos nepajudėjo du mėnesius ir ištisus du mėnesius. Naujojo Kauno gyventojai, turistai, pašaleiviai su šiurpu du mėnesius stebėjo Dievo sūnaus agoniją. Baltame laivo šone du mėnesius juodavo mažytis kryžiukas – Saulius. Du mėnesius…

O ką mes padarėm su Sauliumi? Che… po dviejų mėnesių nukabinome nuo kreiserio šono ir atgaivinome – mes turėjome jo DNR struktūros kortelę. Ir pasklido legenda… Ne, mes patys ją paskleidėme…. Saulius atgijo. Jis siųstas viešpaties. Jis atgijo. Jis ne androidas, ne biokopija – jis tas pats Saulius. Ir mes šaukėme: “Jis siųstas viešpaties!” Galbūt jis ir buvo siųstas… lėbauti, dulkinti merginų ir siurbti į save narkotikų. Jį nušovė…peštynėse… Malboro planetoje, Rio De Paryžiuje, “Philanderer” užeigoje… Kažkoks valkata blasteriu supjaustė… Bet to niekas nežino ir nesužinos… Aš rašau visai kitą istoriją. Kuriu legendą, kurios reikia, kad mes lietuviai vėl taptume tauta.

Žmonių galaktikoje įžiebiau naujas kovas… Sukilimą lydėjo sėkmė…Didžiulė… Suliepsnojo visa imperija… prieš licenciatorius… Tautos vienijosi po naujosios kosminės religijos vėliava – Naujųjų krikščionių vėliava. Ką aš padariau? Ar mano rankos nėra pasruvusios visos galaktikos krauju? Aš pernelyg daug žinau. Daug galvoju. Juk mane čia lietuviai patupdė, kad sukrečiančiai aprašyčiau Sauliaus istoriją. Kad iš jos išmesčiau viską, kas bjauru…Kas yra galaktika? Kas yra mūsų imperija? Ta pati prieštvaninė maža Žemė. Tačiau kodėl istorija taip nuobodžiai kartojasi? Ką mes ne taip darome?..

Mano žvakė baigia savo trumpą gyvenimą, o aš baigiu redaguoti Šventąjį Raštą… o aš – šventasis… che, che, che… Jonas krikštytojas…

Baigiau.

Ir savo dienas, ir savo legendą apie Saulių.

-Dabar galiu ramiai numirti, – tariau. Keista girdėti savo balsą. Aš taip retai šneku. Per trejetą vienatvės metų ištariau tik… vieną, du, tris… gal penkiolika frazių… Taip gali pamiršti ir kalbą…pamišti…

-Gali.

-O kaipgi… – pavarčiau tarp pirštų cigarą. Nukandau galą. Žybtelėjo degtuko liepsnelė…

-Pridegsi?

Pasisukau visu krėslu. Per žingsnį nuo manęs stovėjo maždaug keturiasdešimtmetis vyras. Gal savaitę neskusta barzda, raukšlių išvagota kakta, susidraikiusių rudų plaukų kupeta ir kreivu šypsniu. Tarp pirštų cigaretė. Rankoje šalmas. Baltas padėvėtas skafandras – tokių jau seniai niekas nebegamina.

-Toli skridai, vaikine… – ištiesiau jam liepsnelę. Vyras pasilenkė – cigaretės galas paraudo. Atsitiesęs išpūtė dūmų tumulą, apžvelgė mano asketišką kajutę ir tarė:

-Gerai gyveni, seni.

-Dar gyvenu.

-Gyveni… – vyras perbraukė delnu šeriuotą skruostą, – …ir baseiną turi…

-Iš toli skrendi?

-Labai… – astronautas vėl išpūtė dūmų kamuolį, tiesiog man į veidą ir prisimerkęs vis tyrinėjo mane.

-Tu vienas, sūnau?

-Vienas.

Įdomu, kaip jis pateko į mano stotį? Kas jam atidarė liukus? Kodėl nebuvo aliarmo signalo? Kodėl aš nieko nežinau?!

-Kur tavo erdvėlėkis? – suveblenau, nors norėjau paklausti visai ko kitko.

-Ten… – mostelėjo ranka į juodą erdvę už lango.

“Ten” – ten, vakuume plūduriavo XXI amžiaus pradžios fotoninis žvaigždėlaivis. Ką jau ką, bet technikos istoriją aš išmaniau puikiai. Kažkokia kvailystė – juk jis turėjo skristi ištisus šimtmečius, kad mane pasiektų… ir pas mane negalėjo patekti. Man vaidenasi.

-Man vaidenasi, – suniurnėjau panosėje. Stenėdamas atsistojau ir patraukiau savo įprastu keliu į baseiną. Netikėtai atsitrenkiau į kažką. Pakėliau akis – kiekvienas nustebtų, jei atsitrenktų į savo kliedesius. Bet aš atsitrenkiau… Aš atsitrenkiau į astronautą, kuris nė neketino pasitraukti man iš kelio – koridorių iš darbo kajutės į valgomąjį mintyse vadindavau savo gyvenimo keliu.

Apčiupinėjau – negi mano juslės mane apgauna – vyrukas tikras.

-Iš kur atskridai?

-Iš Žemės.

-Tikriausiai išalkai… – nei iš šio nei iš to paklausiau jo. Mane pribloškė tas atstumas, kurį šis žmogėnas įveikė savo fotonine raketa. Meluoja. Arba kvaištelėjęs. O gal jis licenciatorius? Atskrido manęs suimti. Surengė maskaradą… tyčiojasi iš senuko: prieštvaninis laivas, skafandras iš skuduryno…

-Kas tu?

-Šios visatos kūrėjas.

-Dievas?

-Kaip pavadinsi, taip nepagadinsi.

-Na, man tik dievų ir betrūko. Vieną jau esu matęs. Va ką tik baigiau jo legendą… Eime, duosiu užkąsti, – tariau apeidamas jį ir nušiurenau į valgomąjį. Neatsisukdamas burbtelėjau:

-Gali išsimaudyti.

-Tu teisus… sudvisau tame skafandre… Mano fotoninėj tiktai dušas…Tūkstantį metų skridau…Įsivaizduoji, tėtuk…

-Žinoma, aš patikėjau.

-Žinoma, tu nepatikėjai.

-Na, jei tu dievas – įrodyk. Parodyk kokį nors stebuklą. Žmonės visais amžiais dievus nuo žmonių atskirdavo tik pagal stebuklo dydį.

-Tu teisus, – giliai atsiduso vyras, vilkdamasis skafandrą. Sustojo ant baseino pakraščio. – Tačiau kuo aš galėčiau tave nustebinti?

-Iš tiesų mane sunku nustebinti… Kad ir ką parodytum, aš manysiu, jog mano smegenys mulkinamos. Aš nepasitikiu savo rega, klausa, lytėjimu, nes žinau daug būdų kaip jie apgaunami…

-O be stebuklo gali patikėti manimi?

-Jeigu esi dievas, kodėl tau taip svarbu tikiu… netikiu…Jeigu – dievas, ko pas mane atėjai?

-Todėl kad tu man svarbus…

-Na, taip… geras atsakymas, kaip ir jokio atsakymo… Tvarkelė – aš tave vadinsiu dievu, che… kuris skraido fotoninėmis geldomis, che-che-che…

-Turiu tokią privilegiją – pasirinkti egzistavimo formas… ir transportą… – šyptelėjo astronautas.

-Dieve, kodėl rūkai? Juk tu Dievas. O gal…

-Tik tas gali būti dievu, kas žino visą blogį ir visą gėrį. Aš esu ir Dievas, ir Šėtonas viename asmenyje. Kodėl negaliu rūkyti? Rūkantis Dievas sukels daugiau klausimų nei grynas gėrio įsikūnijimas su lankeliu ant galvos. Rūkantis Dievas privers žmogų susimąstyti. Abstinentas Šėtonas privers žmogų paklausti: ar tikrai pasaulis yra toks, kokį matau ir įsivaizduoju.

-Kas tu esi?

-Mintis…

-?

-…o jūs esate mano mintys. Bet kokia mano mintis gali virsti energija, energija yra mano mintys. Joms aš galiu suteikti begalę formų, todėl pasaulis toks įvairus. Tu matai, girdi, jauti, lieti tik menką mano fantazijos dalelę. Jūs prisigaminote visokiausių rudimentų, kurie pailgina, padidina jūsų jusles… Kalbu apie jūsų protingąsias mašinas, skraidančius ir rėpliojančius aparatus, įnagius, kuriais skverbiatės į mikro- ir makropasaulį – į mane. Nes aš esu viskas, viskuo ir tuo pačiu vienoje kurioje nors vietoje…

-Bet jeigu tu mintis, gal ir tu esi kažkieno viena iš minčių?

-Taip… esu…

-O toliau…

-Nežinau…. Nežinau, ar begalybė yra begalybė. Bet man tai nėra svarbu. Kodėl tau tai rūpi?

-Aš noriu sužinoti, kas buvo pradžių pradžia.

-Mintis.

-Bet ir ji galėjo turėti pradžią.

-Man tai nesvarbu, bet jei tau tai rūpi, vadinasi, esi pranašesnis už mane. Tvariniai pranoksta savo kūrėjus. Su tuo jau seniai susitaikiau.

-Kodėl tu taip paprastai ir žmogiškai su manimi šnekiesi – juk esi Viešpats? Kodėl tu pasirodei žmogaus pavidalu – juk esi Dievas?

-Tu pats atsakei…

-?

-Aš juk Dievas, aš – Viešpats.

-?

-Jūs – mano kūriniai, jūs tobulesni už mane, aš jus gerbiu. Aš nevertas jūsų. Jei kūrėjas negerbia savo kūrinio, jis dar nėra kūrėjas. Jei kūrinys nepranoksta savo tėvo, jis ne kūrinys, jis nėra tobulas, jis prasta kopija. O jus aš gerbiu… Jūs tobulesni už mane… jūs mąstote giliau ir plačiau, tik kol kas neturite galių, nes negerbiate savo kūrinių. Kai išmoksite juos gerbti, įgysite galią. Kai įgysite ją – tapsite viešpačiais. Tuomet jūs paliksite mane vieną.

-O kas bus toliau? Kursi kitą pasaulį? Naują?

-O kam? Aš nieko geresnio nesukursiu nei šis pasaulis. Tai mano pats geriausias ir paskutinis kūrinys.

-Kodėl?

-Man pritrūko fantazijos. Aš jau daugiau nieko nebesugalvoju. Man nebekyla naujų minčių. Ar tu niekad nesusimąstei, jog ir dievai turi savo galimybių ribas? Jos atsiranda tuomet, kai kūrėjas sukuria į save panašų, bet tobulesnį už save patį.

-Tai ką darysi?

-Nustosiu egzistavęs. Manau, aš tai sugebėsiu… padaryti. Nežinau, nes dar nesu bandęs.

-Vadinasi visata… pasaulis plečiasi. Mes buvome teisūs.

-Gal ir ne…

-Kodėl?

-Klausimas ar visi jūs tapsite kūrėjais, gebančiais gerbti savo kūrinius ir, ar tie kūriniai bus tobulesni už jus pačius. Tai sunku. Gali būti, jog iš jūsų visų liks vienas. Vienas pakeis mane – vienas pakeis vieną.

-Bet ar visa tai turi prasmę? Kokia prasmė tapti dievu, viešpačiu?

-Kai aš ėmiausi pirmojo kūrinio, man tokie klausimai net nekilo. Aš mąsčiau…Daug sykių kūriau protingas būtybes, bet joms vis kažko trūkdavo. Aš paklausiau savęs… mane sukūrė tobulą, bet ne tobulėjantį, štai kodėl aš dabar jau nieko naujo nebesugalvoju, nebesufantazuoju – aš išsisėmiau. Tai mano trūkumas…mano kūrėjas turėjo daugiau trūkumų… Aš savę paklausiau: kas gali priversti jus tobulėti savaime? Kartą man kilo puiki idėja – klausimai. Jus turi kankinti vis nauji ir nauji klausimai, tuomet jūs ieškosite atsakymų. Atsakymai nebūtinai privalo egzistuoti. Atsakymus sukursite jūs patys. Ir galbūt tie atsakymai ir bus Jūsų tobuliausi kūriniai, pranokstantys jus pačius… Aš jums negaliu atsakyti, kas buvo pradžių pradžioje, nes man toks klausimas net nekilo ir aš neieškojau į jį atsakymo. Jūs klausiate? Galbūt jūs atrasite ir atsakymą.

-Viešpatie, jei tu niekad neklausei savęs, kokia tavo egzistavimo prasmė? Kokia šio pasaulio prasmė? Jei neklausei, tai iš kur žinai kai kuriuos atsakymus?

-Kai aš jus sukūriau, jūs man ėmėte keistis tiesiog akyse. Jūs klausėte vienas kito ir savęs. Jūs jau suradote kai kuriuos atsakymus, kurie dar neegzistuoja materijoje, bet ims egzistuoti, kai įgysite galių kurti. Tikiu, jog taip ir bus… Aš jūsų klausausi, aš jus stebiu – aš iš jūsų mokausi. Aš gi jau sakiau, jog seniai nieko nebekuriu – tik retkarčiais įsikišu.

-Įsikišk ir dabar… Atgaivink Saulių… Prikelk iš numirusiųjų…

-Nori, kad tavo evangelija įgytų tokią pat jėgą, kaip kadaise Jėzaus Kristaus istorija?

-Taip.

-Aš tave gerbiu… ir žaviuosi… nes nemeluoji nei sau, nei man… nors galėtum… Tau patiko Jėzaus Kristaus istorija?

-Taip. Ji pakeitė žmones…

-Tu nežinai… Jėzus Kristus nekabėjo ant kryžiaus, jis neprisikėlė iš numirusiųjų, jo skelbiamas tikėjimas nesusilaukė didelio būrio pasekėjų, jis ir jo sekta išsižudė… Išskyrus Joną krikštytoją… Bet po to jis rašė istoriją apie Kristų… Jam kilo labai daug ir įvairių klausimų – jis norėjo, kad tas pasakojimas būtų kitoks nei tikrovė. Jis šaukėsi manęs ir aš jam pasirodžiau. Mes ilgai šnekėjomės. Jis mane įtikino šiek tiek pakeisti istoriją. Jis manęs maldavo, kad Kristui suteikčiau galių, kad jis taptų panašus į Dievą. Žmonėms reikia stebuklų – sakė jis – duok jam nedaug galių, nors keletą, nors keletą galimybių, pavyzdžiui, vandenį paversti vynu, išgydyti raupsuotąjį. Ir aš maldauju tavęs, viešpatie, padaryk taip, kad jį nukryžiuotų, o po to jis prisikeltų iš numirusiųjų – tai žmonėms bus stebuklų stebuklas. Jie patikės Kristaus skelbtomis tiesomis. Juk jos nėra blogos, Dieve. Aš nenoriu, kad mano draugai išsižudytų. Ir aš pakoregavau praeitį – be abejo, pasikeitė ir ateitis. Man nereikia laiko mašinos, nes laikas irgi yra energijos forma ir tai yra mano paties mintis. Aš nukeliavau į netolimą praeitį ir Jono fantazijos virto realybe. Jono pasakojimas virto tikra istorija, kuria tu patikėjai. Tik tu neprašai suteikti Sauliui galių, nemaldauji, kad jis prisikeltų iš numirusiųjų. Tu netgi nesišaukei manęs, nors tu esi tas pats Jonas. Tu tik neprisimeni, kad kadaise buvai juo. Tai mane stebina. Negi tu jau radai kokius nors atsakymus?!

-Viešpatie, kaip tu, būdamas Dievu, taip galėjai? Juk tai melas… falsifikatas…šlamštas… Koks tu Dievas?

-Ne, ne falsifikatas.

-Kodėl?

-Aš tik patobulinau savo kūrinį taip, kaip dailininkas brūkštelėja paskutinį štrichą didelėje drobėje. Kita vertus, jei naudosim tavo siūlomus terminus, ir tu falsifikatorius.

-Bet aš ne Dievas.

-Bet tol, kol žmonės tikės stebuklais ir manimi, tol kartosis ir kartosis Jėzaus Kristaus istorija, tik vis kitoje aplinkoje ir kitais vardais. Nes tai paskutinis štrichas mano kūriniui. Ir kiekvieną sykį atsiras koks nors atsiskyrėlis ir kurs legendą, ir kiekvienąsyk aš su juo šnekėsiuos, ir kiekvienąsyk aš keliausiu į praeitį, ir kiekvienąsyk aš ją koreguosiu. Ir taip tęsis tol, kol žmogus nepradės tikėti savimi kaip minties išraiška. Man nereikia melstis, nereikia manęs garbinti – aš esu tik Dievas. Kai tai suprasite – jums čia pasidarys ankšta…Nereikia garbinti materijos, nes tai yra tik energijos formos – mano mintys. Nereikia manyti, jog materija negyva, nes ji esu aš ir jūs esate jos dalis… O aš esu tik Dievas.

-Kodėl mes vis atgimstame ir atgimstame…

-Taip… Aš jau sakiau, jūs esate mano mintys. Pradžioje minčių kiekis buvo baigtinis, tačiau, keisdamos savo formą arba, kaip tu sakai, vis atgimdamos, jos turi užduoti sau ir kitiems tokį klausimų kiekį, kad galų gale pradėtų gerbti savo kūrinius. Tuomet procesas užsibaigs – tapsite dievais. Jūsų siela yra mano mintis – tai savaime tobulėjanti energijos forma. Jūsų tikslas mano atžvilgiu – tapti tobulybėmis. Todėl mano falsifikacijos nėra reikšmingos – jos nepažeidžia pagrindinio mano tobulo pasaulio principo… Vėliau jūs kursite savo visatas. Ir tikriausiai sukursite visus atsakymus į savo klausimus. Jūs jau bandote pagal savo atspindį sukurti protingas būtybes. Kada nors jos žinos visus klausimus egzistuojančius jūsų pasauliuose ir visus atsakymus. Jie bus tobuli, bet ne tobulesni už jus. Tuomet jums teks sukurti tokias būtybes, kurios gebėtų daugiau už jus… Tai ir bus sunkiausia…

-Viešpatie viešpatie… Dievo niekas nėra matęs… nes mes patys esame jo dalis… Mes nematome patys savęs.

-Tu jau randi atsakymus. Ar nori tapti dievu?

-Ne.

-Tu atgimsi ir vėl atrasi mane…

Šv. Jono liudijimas apie Saulių ir paties atsiskyrėlio palaikai atrasti 641-aisiais galaktiniais metais apleistoje kosminėje stotyje. Įdomu pastebėti, jog kartu su ja erdvėje dreifavo senovinė fotoninė raketa, kurioje aptikti neidentifikuoto astronauto griaučiai. Jų amžiaus nustatyti nepavyko.

Ištrauka iš oficialių pranešimų.

Koduotas pranešimas. Visiškai slaptai. Tyrimų objektas: fotoninė raketa. Tyrimų išvada: piloto griaučiams 20 000 metų. Tyrimų rezultatas patikrintas keturiais mums žinomais būdais. Ši informacija draudžiama platinti viešai. Gavus, sunaikinti.

Ištrauka iš slaptų Naujųjų krikščionių pranešimų

Kai kurie teksto paaiškinimai:

1. korys – informacijos blokas tam tikra tema.

2. metai – senovinis laiko matavimo vienetas, lygus vienam Pirmosios Žemės apsisukimui aplink Pirmąją Saulę, t.y. 8765 valandoms 48minutėms 46 sekundėms. Kadangi kiekviena gyvenamoji planeta turi savą laiko skaičiavimo sistemą, metais yra skaičiuojama bendroji galaktikos laiko tėkmė – iš dalies laikantis tradicijų, iš dalies tai reikalinga ekokratams, nes imperija, norėdama išgyventi, privalo turėti tam tikrus vieningus matmenis. Vienas iš jų – vieninga laiko skaičiavimo sistema.

3. 20-aisiais galaktinės imperijos metais, grupė archeologų įrodė, jog žmonijai reikėjo uždelsti tik 300-400 metų ir vietoj žmonių Paukščių take būtų įsiviešpatavusi dančių rasė. Pastarieji jau buvo ant virššviesinio variklio išradimo slenksčio.

4. Pirmąjį virššviesinį variklį suprojektavo lietuvis fizikas, Šiaulių astrofizikos universiteto profesorius Robertas Vaišvila 2 034-aisias metais.

5. Marsas – ketvirtoji Pirmosios Saulės planeta.

6. Skroderis – maža vienvietė skraidyklė, savo dydžiu primenanti XX a. naikintuvus. Skroderiai gali būti koviniai ir asmeninio naudojimo. Šis terminas kilęs iš lietuviško žodžio skrosti, kurį anglosaksai iškraipė. Mat pirmuosius skroderius 2 037 metais sukonstravo lietuvis, Panevėžio A. Maceinos astronautikos instituto astroinžinierius, erdvės mokslų daktaras Petras Palubinskis.

7. Baiklšipai – žodis, kilęs iš anglų kalbos 2541 metais, kai buvo sukurti pirmieji kosmoso motociklai su apsauginiais laukais. Maždaug tais pat metais atsirado pirmosios kosmoso rokerių gaujos. Baiklšipais dažniausiai skraidoma tik tarpplanetinėje erdvėje, jie netinkami tolimoms tarpžvaigždinėms kelionėms.

Views All Time
Views All Time
3060
Views Today
Views Today
1
0 0