Raganos, liaudies tikėjimuose – moterys, turinčios ryšių su antgamtinėmis jėgomis, velniais, demonais, mirusiųjų dvasiomis, iš jų semiančios galios. Tikėjimas raganomis ypač paplito viduramžiais. Prielaidas atsirasti prietarams sudarė krikščionybės doktrina, pagal kurią moteris kalta dėl pirmosios nuodėmės, leidusi suvilioti save šėtonui. Manyta, kad moteris iš prigimties silpnesnė, nuodėmingesnė už vyrą, todėl velnias nori užvaldyti pasaulį ir vyrus pasitelkęs moterį. Raganomis tapdavo moterys, kurias suviliodavo ir su kuriomis lytiškai santykiaudavo velnias. Kadangi velnias nevaisingas, jis priimdavo moters pavidalą ir suvedžiodavo vyrą, po to pasiversdavo vyru ir svetima sėkla apvaisindavo moterį. Iš šių santykių esą gimdavusios mišrios pusiau demonų, pusiau žmonių būtybės. Tikėta, kad vadinamose raganų puotose raganos susitinka su velniais, jų metu vyksta seksualinės orgijos. Raganų įtaka buvo aiškinami kone visi seksualiniai sutrikimai, nelaimingi gimdymai, sutuoktinio neištikimybė, staigus įsimylėjimas, moterų nevaisingumas, vyrų impotencija. Panašiais atvejais būdavo ieškoma raganos, kuri “užbūrė”, “apžavėjo”, “uždavė meilės gėrimo”. Raganos būdavo gaudomos, kankinamos, po to deginamos kaip velnio bendrininkės.

Views All Time
Views All Time
3704
Views Today
Views Today
1
0 0