“Religijos išsisklaido, kaip rūkas. Karalystės išnyksta. Tik žmogaus darbai lieka amžini.”

Kelias į Žvaigždes

Mirza Muchamedas ibn Šachruchas ibn Timūras Ulugbekas Guraganas yra savo laikmečio įžymus astronomas ir matematikas. Jis tęsė Persijos astronomų darbus ir dar gyvas būdamas sužinojo, kas tai yra didi mokslininko garbė. Jis priklauso žinomai giminei, nes buvo didžiojo užkariautojo Timūro (Tamerlanas) anūkas, kuris savo gyvenimo pabaigoje sukūrė didžiulę valstybę. Ulugbekui buvo numatyta, nenugalimo senelio, užkariautojo karjera. Tačiau likimas nukreipė jo kelią į žvaigždes.
Ulugbekas gimė 1394 metais kovo 22 (kovo 30 pagal naują stilių) Sultanijoje, karo vežime, vieno iš savo rūstaus senelio žygių metu. Pasiuntinys šią žinią, nunešė Tamerlanui po mėnesio. Užkariautojas taip apsidžiaugė, kad priešingai savo įsitikinimams, pasigailėjo visų užgrobto miesto gynėjų. Tai buvo pirmas geras naujagimio darbas, padarytas žinoma be jo žinios. Tuoj po gimimo vaikas buvo atimtas iš tėvų ir atiduotas auklėti vyriausiai Timūro žmonai. Iš daugybės savo anūkų Timūras labiausiai prisirišo prie jo. Dvariškiai, šitai pastebėję, padlaižūniškai pradėji jį vadinti Ulugbeku – “didis ponas”. Palaipsniui pravardė taip prilipo, kad tikras vardas buvo užmirštas ir Ulugbeko vardas įėjo į istoriją.

Tamerlanas vadovaudamasis principu “visatoje negali būti du valdovai” ir toliau užkariaudavo vis naujas ir naujas šalis. Paskui armiją keliavo ir mažasis Ulugbekas. Jo lopšys lingavo paskui kariuomenę kalnuotais Armėnijos keliais, pelkėtomis Mezopotamijos lygumomis ir Irano kalnų perėjomis. Vaikas ilgai nežinojo savo tėvynės.

Berniukui buvo penki metai, kai jis pradėjo suprasti, savo senelio pergalingus žygius. “Greičiau užaugti, – svajojo Ulugbekas.- Lėkti ant arklio į mūšį, nugalėti tūkstančius priešų, pagrobti jų dramblius, ginklus ir brangakmenius.” Jis didžiavosi savo nenugalimu seneliu, buvo apakintas pergalingų švenčių, nesuprasdamas kiek kraujo ir purvo palikdavo Timūras užkariautose žemėse.

Žiemojimų metu Karabacho lygumose Ulugbekas medžiodavo su sakalais, kurie išliko jo geriausiais draugais iki pat senatvės. Timūras, prisilaikydamas Čingis-chano nuomonės, kad “Medžioklė – geriausia kario mokykla”, visada palaikydavo tokias anūko pramogas.

Kartą tarp užkariauto miesto griuvėsių, berniukui įstrigo į atmintį įdomus pastatas su keistu pavadinimu “Žvaigždžių namas”. Taip įvyko jo pirmas susidūrimas su astronomija ir astrologija: atviras melsvas kupolas, bokštai su aikštelėmis viršuje, iš kurių išminčiai stebėdavo žvaigždes.

-Kam? – stebėjosi jaunasis Ulugbekas.

-Kad sužinoti ateitį, mano sultone!-atsakydavo jam.

-Argi tai galima?

-Žinoma. Žvaigždės nieko neslepia nuo stebinčio žvilgsnio.

Ir išminčius pasakodavo berniukui apie žvaigždes, o šis klausėsi ir pavydėjo žvaigždžių stebėtojams, kurie taip gerai viską žino. Ypatingai Ulugbekas mėgo tuos vakarus, kada prie laužo, senelio palapinėje susirinkdavo žilabarzdžiai istorikai, poetai ir išminčiai. Jie skaitydavo mintinai išmoktas knygas. Klausydamasis jų ir turėdamas gerą atmintį, Ulugbekas rinko žinias “kalbančioje bibliotekoje”. Kai kada būdavo kalbama apie tiksliuosius mokslus, kurių karaliene nuo seno buvo laikoma astronomija. Nemažai būdavo kalbama ir apie astrologiją, nes Tamerlanas daug savo gyvenimo tarpsnių gyveno pagal žvaigždžių išsidėstymą, tai patvirtinama jo istorikų dienoraščiuose.

Norėdamas, kad anūkas būtų tikras karys, Timūras mokė jį karo meno, taip pat kaip būti tikru valdovu. Jauna dvasia troško kovos, garbės ir pripažinimo. Kai berniukui buvo 11 metų, senelis jį pasiėmė į žygį prieš Kiniją. Žvaigždės tuo metu nieko gero nežadėjo, tačiau išdidus Timūras atsakė: “Visos žvaigždės mūsų”. Žygyje Timūras susirgo ir greit mirė. Po jo mirties tarp palikuonių šešis metus vyko įnirtiga kova dėl valdžios.

Ulugbekas įsitikino, kad kova dėl sosto nejuokai, tai kova tarp gyvenimo ar mirties. Atsirado išdavikų ir jo aplinkoje. Pirmą kartą gyvenime palikus tvirtovę, karius ir žygio iždą jam dvylikamečiui reikėjo gelbėtis bėgimu. Pirmą kartą jis pajuto aklą, panišką baimę. Išsigandusiam berniukui pasirodė, kad visas pasaulis išėjo iš proto.

Šiose skerdynėse dalyvavo ir Ulugbeko tėvas Šachruhas. Iškovojęs valdžia, 1409 metais jis paskelbė sūnų Maverannahro valdovu. Tai užkariautų Timūro valdų didelė dalis su sostine Samarkandu. Ulugbekui, dėl jo jauno amžiaus, buvo paskirtas prižiūrėtojas. Tuo metu , priklausydamas nuo galingojo emyro, berniukas pasijuto žaislu svetimose rankose. Jo dvasia norėjo savistovumo, kuris negalėjo pasireikšti. Jis sulygino save su medžiokliniu sakalu, kuris laikomas su gaubtu ir išleidžiamas tik vykdyti įsakymų.

Ir štai pagaliau 18 metų, jis tapo pilnateisis Samarkando valdovas. Jo savimyla buvo patenkinta, tačiau čia iškilo kitas labiau svarbus klausymas. “Kaip gyventi? Kaip valdyti didžiulę šalį ir didingą Samarkandą?” – klausinėjo jis savęs sėdėdamas tyloje tarp dvaro sienų ir žiūrėdamas į žvaigždėtą dangų. Būtent tada paaiškėjo, kad pokalbiai su išminčiais nenuėjo veltui. “Kiekvienas žmogus turi savo žvaigždę, – mąstė jis. –Vadinasi, pagal jų išsidėstymą iš anksto galima sužinoti žmogaus likimą. Tai labai geras mokslas valdovams! Reikia to mokytis pačiam.” Ir jis tuoj pat tarp išsimėčiusių žvaigždžių atsekė rusvoką Marsą.

Marsas – Avino valdytojas – blykstelėjo iš dangaus savo išrinktajam. Ulugbekas prisiminė išminčiaus žodžius ir godžiai žiūrėjo į žvaigždėtą dangų, bandydamas atrasti atsakymus į savo klausymus. Tačiau tada jis dar nežinojo, kad ne karališkoje valdžioje, o šiame užimančiame kvapą Gamtos Įstatymų paveiksle, jis ras savo laimę ir amžiną pripažinimą. Kad ateis laikas, kai žvaigždės jam taps tokios artimos ir giminingos, ir kad jis jas visas žinos vardais. O dabar jis per jaunas, kad laužytų sau galvą dėl gyvenimo mįslių. Jame dega karšta marsietiška širdis, Tamerlano anūkas svajoja apie kario karjerą ir būsimus žygius.

Kai tik ateidavo pavasaris, ir Saulė prikeldavo jame avinišką dvasią, Ulugbekas rinkdavo kariuomenę ir skrisdavo į priekį plačiomis stepėmis, ieškodamas nuotykių ir kariškos garbės. Tik jam niekaip nesisekdavo šiuose dalykuose. Pavasarį 1414 metais prisilaikydamas visos senelio karinės strategijos, savistoviai patikrinęs astrologines žinias (planetų išsidėstymas buvo palankus), jis išvedė kariuomenę į Ferganą. Viskas buvo kruopčiai paruošta pergalingai kovai, tik trūko vieno dalyko, priešo, nes kovoti, pasirodo, nebuvo su kuo, visi išsibėgiojo į kalnus. Jaunas vadas vos nepravirko kaip vaikas, bet paguodė save, kad pergalė be kovos taip pat pergalė. Tokia pergalė neatnešė Ulugbekui jokio pasitenkinimo. 1416 metų pavasarį jis dar kartą pabandė surengti žygį prieš klajojančius uzbekus už Sir-Darjos, bet ir šį sykį, pasuko savo kariuomenę atgal taip nieko ir nesutikęs tuščiose stepėse. Po trijų metų jis vėl pakartojo savo žygį, bet likimas vėl “pasijuokė“ – priešo kariuomenė išsisklaidė nepriėmusi iššūkio ir pasislėpė stepių platybėse. Ką gi, reikia tik pasidžiaugti už tuos astrologus, kurie taip sumaniai išsiųsdavo jį į kovą be kraujo.

Laisvą nuo karo veiksmų laiką, Ulugbekas puotaudavo ir medžiodavo su sakalais. Tačiau toks gyvenimas jį ėmė slėgti, norėjosi ko nors daugiau, viliojančio ir svarbaus. Jis stengėsi suprasti, kodėl jam duotas aštrus protas ir puiki atmintis. Negi tik tam, kad skaičiuotų nušautas antis ir išgertus bokalus. Karys kaip senelis iš jo neišėjo, bet jis vis tiek svajojo apie pasaulinę garbę.

Pradžiai 1417 metais jis Bucharoje pastatė medrese ir taip iš karto “nušovė” du kiškius. Visų pirmą padarė gerą darbą paglostydamas “dvasinius tėvus”, antrą sukūrė mokyklą, kurioje žmonės galėjo mokytis. Nuo šio momento Ulugbekui atsirado didelis noras žinoti ir bendrauti su mokslininkais. Jis daug kuo domėjosi, bet labiausiai jį traukė astrologija, ir dvaro žvaigždžių stebėtojai mokė jį šių paslapčių.

Jie mokė tai, kas ir mums neprošal žinoti. Seni išminčiai mokė: “Pagrindinę įtaką žmonių likimui turi Saulė ir Mėnulis, ir dar penkios “klaidžiojančios žvaigždės” Merkurijus, Venera, Marsas, Jupiteris ir Saturnas. “Poveikis kiekvienos iš jų ribotas. Mėnulis skaitomas šaltas ir drėgnas, jis duoda gerą įtaką. Sauso ir šalto Saturno įtaka pikta. Bjaurus poveikis – Marso. Gerai žmones veikia – Jupiteris ir Venera. Merkurijus gali būti geras ir blogas, priklausomai nuo aplinkybių.”

Kiekviena iš septynių dienų būdavo pašvenčiama nustatytam dangaus šviesuliui. Astrologai darydavo prognozes pagal tai, kokią dieną prasidėdavo nauji metai. Yra galimybė pasinaudoti jų metodais. Pradžia Naujų Metų 1999 kovo 21 dieną buvo sekmadienis – Saulės diena. O tai pagal išlikusius davinius reiškia: “liaudies laukia daug kančių dėl valdžios reikalavimų, valdžia tarp savęs pjausis, o gamta prie to prisidės įvairiomis katastrofomis, ateis sausra.”

Sena patarlė sako : “Kai pasiruošęs Mokinys, atsiranda ir Mokytojas”. Atėjo ir Ulugbeko valanda, atsirado mokytojai. Senas išminčius Kazy-zade al–Rumi, išmintimi užsitarnavęs “savo epochos Platono” vardą ir žinomiausias to meto astronomas Gijasad dim-Džamšid. Būtent jiems Ulugbekas pradeda statyti antrą medrese, bet jau Samarkande. Mokytojai ilgai kalbėdavo su savo mokiniu apie pasaulio sukūrimo paslaptis ir fizinius planetų judėjimo įstatymus. Keistą ir jaudinantį jausmą jam sukeldavo griežtos formulės ir paklusnus žvaigždžių judėjimas nepasiekiamame aukštyje.

Ulugbekui jau 30 metų, o ką jis padarė? Ir vėl jį užvaldė mintys apie karo šlovę. 1425 metų pavasaris ir pusė vasaros praėjo karo žygiuose. Šį kartą jo kariuomenė priėjo Issyk-kulio ir Santašo (išvertus “suskaičiuotas akmuo) perėjas. Tai yra ta pati legendinė vieta, kur praėjo Timūro būriai, kai einant į kovą kiekvienas karys metė akmenį į vieną krūvą. Grįžtant, išlikę kariai ėmė iš krūvos po akmenį,. tačiau perėjoje akmenų liko gulėti daug…O dėl Ulugbeko kariškos šlovės, tai likimas eilinį kartą “pasijuokė” iš karo vado blizgesio. O ir tėvas nepatenkitas sūnaus savivale, vos neatėmė iš jo valdžios Samarkande.

32-jų metų Ulukbekas grįžo į taikų gyvenimą ir galutinai paskendo moksle. Daug naujo jis sužinojo iš knygų ir pokalbių su savo mokytojais. Žingsnis po žingsnio jis gilinosi į astronomijos ir matematikos vingrybes. Pagrindą astronomijos vystymuisi Rytuose sudarė praktiniai reikalavimai: žemės ūkis, kelionės, ir netgi religinės taisyklės. Musulmonų religija iš savo tikinčiųjų reikalavo nepriklausomai nuo buvimo vietos, penkis sykius per dieną melstis Alachui. Būtinai tiksliai nustatytu laiku ir būtinai atsisukus į Meką. Rankinių laikrodžių tais laikais dar nebuvo ir orientuotis buvo galima tik į dangaus šviesulius, todėl arabų mokslininkai stengėsi absoliučiai tiksliai nustatyti astronominius reiškinius. O kodėl arabų? Juk arabiška astronomoja, ją galima pavadinti tik sąlyginai. Paaiškinimui geriausiai perskaityti nedidelę citatą iš Glebo Golubevo knygos “Ulugbekas”: ”Užkariavę daug šalių ir įkūrę ten islamą, arabai tuo pačiu pasisavino užkariautų tautų visus kultūros pasiekimus. Viskas, kas Irane ir Vidurinėte Azijoje būdavo išrasta, ilgą laiką įeidavo į arabų mokslo istoriją. Apie tikrus nacionalinius mokslininkus – išradėjus būdavo nutylima. Net užmiršo, kad skaičiai kuriuos iki šiol visi vadina arabiškais, išrasti visai ne jų. Arabai iki to laiko skaičiui nustatymui naudojo raides.”

Mokytojai Ulugbekui pasakodavo apie tai, kaip iš tikrųjų gimė žvaigždžių mokslas. Al-Rumi supažindino jį su didžiojo Muchamedo-bin Musy al-Xorezmi darbais, kuris buvo priverstas palikti tėvynę. Jo prisiminimai apie Tėvynę išliko ne tik širdyje bet ir darbuose. Išliko ir jo vardas, nors jis gyveno Bagdade. Ten jau IX amžiuje buvo didžiulė observatorija, su daugybe priemonių ir instrumentų stebėjimams. Ten dirbdamas al-Xorezmi parašė savo žinomą traktatą, kuo remiantis vėliau atsirado nauja matematikos sritis – algebra. Mokslininkas kruopščiai ištyrinėjo astronomines lenteles atvežtas iš Indijos, perdirbo ir patikslino pagal savo paties daugiamečius stebėjimus. Al-Xorezmi patobulino svarbų stebėjimo prietaisą astroliabiją ir parašė įdomų “Traktatą apie saulės laikrodį”, be kurio tuo metu negalima buvo stebėti nesustojamo laiko bėgimo. Su juo buvo atliktas vienas iš nuostabiausių mūsų planetos atradymų. Mezopotamijoje Sannar lygumoje išmatavo meridiano laipsnio ilgį, kad tiksliai sužinotų žemės apimtį.

Iš nedidelės gyvenvietės netoli Chorezmo kilęs ir kitas puikus mokslininkas al-Burini, jis gyveno XI amžiuje. Al-Burini daug kuo domėjosi ir po savęs paliko daugiau kaip šimtą darbų apie astronomiją, fiziką, matematiką, mediciną, istoriją. Iš visų darbų beveik trečdalį paskyrė astronomojai. Al-Burini nemažą laiko tarpą gyveno Indijoje, ten mokėsi sanskrito (senovės indų) kalbos. Kalba jam leido susipažinti su šventomis vietinių mokslininkų knygomis. Apie tai jis smulkiai aprašė savo darbe “Senovės Rytų tautų chronologija”. Ulugbekas perskaitęs šią knygą sužinojo daug įdomaus apie laiko skaičiavimą įvairiose tautose: persų, arabų, graikų, žydų ir žynių, kaip atskiros kastos. Po tam tikro laiko jis šias smarkiai sujauktas problemas išstudijavo ir paskyrė daug vietos savo “Žvaigždžių knygoje”.

Bėgo laikas, ir Ulugbekas taip išstudijavo mokslą apie žvaigždes, kad parašė knygą, kurią pavadino “Žinomi astronomai: kinai, graikai-sirijiečiai, arabai , persai ir chorezma pagal Ulugbeką”. Pats pavadinimas sako kaip giliai ir laisvai iki to laiko jis gaudėsi jį dominusiame moksle. Tai buvo atradimų apibendrinimas. Tuo pačiu metu jį jau domino nauji atradimai ir mįslės, jis nusprendė tapti tyrinėtoju. Jis sugalvojo pastatyti Samarkande tokią observatoriją, kokios nematė pasaulis.

Prieš pradedant statybas, reikėjo atlikti dar vieną labai svarbų darbą. Pagal planetų išsidėstymą nustatyti palankiausią dieną pirmo akmens padėjimui. Ulugbekas pats niekuo nepasitikėdamas apskaičiavo dieną pagal sudėtingą ir paslaptingą žvaigždžių stebėtojų ritualą. Ir štai statybos prasidėjo.

Netgi projektuose statinys atrodė didingas. Jis buvo apvalus, tarsi bokštas. Pagrindinė medžiaga prietaisams buvo cementas ir akmenys. Observatoriją pastatė per labai trumpą laiką – vienerius metus. Remiantis vienos kronikos daviniais, jis buvo užbaigtas 1429 metų spalio mėnesį. Apsupta iš visų pusių sodais ir pievomis, observatorija stovėjo ant Kuchak kalvelės, už dviejų kilometrų nuo Samarkando. Graži ir didinga, tartum smiliumi rodantį į dangų. Trijų skliautų cilindrinis bokštas, 30 metrų aukščio ir 48 metrų diametro. Iš išorės paprasta, o viduje priblokšdavo savo sudėtingumu.

Kaip rašo istorikai, Ulugbekas pats juto, kad pastatė kažką visai neregėto. “Buvo kažkas fantastiško, nežemiško visuose tuose nesuskaičiuojamuose praėjimuose paslėptuose sienose, čia nepraėjo šviesos spindulėlis. Fakelų šviesa, apšviesdama patalpas, atsispindėdavo ant varinių prietaisų. Ant visų sienų buvo piešiniai. Jie vaizdavo dangaus skliaute devynis ratus su septynių judamų šviesulių apskritimais. Žemėlapiuose įvairiaspalvėse mozaikose ryškėjo kalnai, jūros ir dykumos – visos septynios klimatinės zonos. Bronzinės ir varinės prietaisų dalys sustatytos ant stogo pagrindinėje apžvalgos aikštėje griežta tvarka, tarytum karo ginklai., švytėjo tarsi brangakmeniai.” Observatorija pradėjo savo gyvenimą.

Daug metų Ulugbekas stebėjo Saulę ir planetas, tikrino jų pilnus ciklus. Iš naujo buvo sudarytas 1018 žvaigždžių katalogas. 700 žvaigždžių buvo išmatuota pirmą kartą.

Pagrindinis Ulugbeko darbas – žvaigždžių katalogas “Zidž-i džedid-i Gurogoni” – sudarė teorinės ir praktinės astronomojos pagrindą, įvairiems metų skaičiavimams, įvairiose tautose, su perėjimo lentelėmis tarp jų.

Tai buvo kasdienis, atrodo be šlovės darbas, bet Ulugbekas jame numatė negęstančią šlovę. Jis tuo metu nesvajojo apie lengvas pergales ir karo žygius.

Ulugbekas tęsė mokslinius darbus, bet virš jo galvos vėl kaupėsi debesys. Mirė tėvas. Dėl sosto vėl užvirė aistros, intrigas kurstė valdžios norinti motina. Į jas buvo įtraukti ir augantys Ulugbeko sūnūs, visa tai laimino religiniai fanatikai. Ulugbekas vėl buvo įtrauktas į klastingą kovą dėl valdžios. Senatvėje jį vėl užvaldė valdžios troškimo aistros ir jis leidosi įtraukiamas į kovą dėl jos. Už jo nugaros jau stovėjo gudrūs intrigantai, kurie aštrino nesantaiką tarp sūnų ir tėvo, kol pagaliau tėvui teko nusileisti.

Ulugbekui buvo 56 metai, bet iš išvaizdos jis buvo senas žmogus.”Aš jau senas ir greit išeisiu pas Alachą, -tarė jis sūnui,-leisk man nuvykti į Meką.” Sūnus sutiko ir jis susiruošė į tolimą kelią, nenujausdamas, koks jis bus trumpas. Gale gyvenimo jis susidūrė su velniškai gudriais ir žiauriais žmonėmis, kurie sugebėjo pritaikyti šariato įstatymus: “Kas bus nužudytas neteisingai, už jį yra teisė keršyti, nužudant giminaitį.” Paskui tėvą sūnus nusiuntė žudiką ir kelyje jam buvo nukirsta galva.

Ulugbeko žvaigždė nusileido. Jam liko ištikimas vienintelis mokinys Ali-Kušči. Jo rankose liko “Žvaigždžių knyga” – viso gyvenimo Mokytojo darbas. Kad ją išgelbėti Ali-Kušči nusprendė palikti Samarkandą.

Ulugbeko darbai nedingo. Greitai jie buvo pripažinti visame pasaulyje. Rytuose jais vadovavosi iki XVIII amžiaus. Jo darbai buvo išversti į daugelį kalbų.

P. Globa PUT ARTY “Ulugbek” pusl.56-63

Views All Time
Views All Time
1871
Views Today
Views Today
1
0 0