Pirma publikacija dienraštyje „Kauno diena“, 1995m.
© Pranas Šarpnickis

***

Šiaurėje mus supa uolos, aštriomis it obsidiano peiliai, pjaustančiomis rūką, o pietuose – juoda bedugnė. Į ją mesdavome akmenis, bet taip ir nesulaukdavome, kol šie bumbtelės į dugną. Mūsų šalis akies formos. Ji labai didelė – ištisą dieną sugaišti kol, pasieki kurį nors pakraštį.

Čia labai gražu – auga pušelės, raudonai ir geltonai žydi gėlės, burbuliuoja šaltinėlis. Tiesa, vienoje vietoje iš viršaus uolomis krenta vanduo, bet jis ne mums skirtas. Dievai jį siunčia piktosioms dvasioms į bedugnę, kad šios paskęstų. Taip manome mes, bet ne atėjūnai. Jie aiškina, kad tai krioklys. Ir apskritai jie pasakoja, jog už kalnų plyti žalios lygumos, akimis neaprėpiamos girios. Gryniausia nesąmonė. Mūsų miškas – vienintelis pasaulyje. O pasaulyje – tik kalnai ir mūsų šalis.

Atėjūnai mus vadina urvažmogiais. Na, ir tegul, juk gyvename urvuose.

Apskritai jie labai keisti.

Kartą, prieš daugelį metų, iš bedugnės švystelėjo metalinis kablys, pririštas prie virvės. Labai išsigandome ir pasislėpėme, išplėtę akis ir ištempę ausis laukėme, kas bus toliau – negi piktosios dvasios susirengė pražudyti tautą?!

Kablys įsitvėrė į netoliese augančią pušelę. Virvė įsitempė, virpėjo, trukčiojo ir pagaliau… iš bedugnės išlindo kailinė kepurė. Padaras buvo dvikojis, dvirankis, panašus į mus – tik labai jau apsimuturiavęs skudurais, apsivyniojęs dirželiais.

Jis patrepsėjo žolėje, pastrapaliojo.

-Ehei-ei! Mes atradome naują šalį! – rėkė jis kažkam į bedugnę. – Lipk greičiau!

Nepasakosiu, kas nutiko vėliau, nes tai nelabai įdomu – su jais šnekėjomės, juos čiupinėjome, įsitikinome, kad jie ne demonai, ir padarai grįžo iš kur atėję.

Mįsle mums liko jų žodžiai, jog atrado naują žemę. Juk jos ieškoti nė nereikėjo. Ji čia visad buvo. Antai Rachas prieš du tūkstančius vasarų po didelių vargų (nes nusilaužė visus nagus) įskėlė ugnį. Tai buvo didis atradimas. Iki tol ugnies neturėjome ir net nežinojome, kas ji yra. Rachas ją atrado. O šie bedugniai (taip pavadinome atėjūnus) mūsų žemės tikrai neatrado, jie tiesiog atėjo ten, kur dar nebuvo lankęsi. Tad kodėl jie šitaip šneka?!

Čia aš tau užminiau pirmąją mįslę, o antroji…

Kartą, praslinkus septyniasdešimt trims vasaroms, iš viršaus uolomis nusileido dešimt geležimis apsikarsčiusių žvėriagalvių.

Šįkart atėjūnų neišsigandome ir nepalaikėme dievais. Dievai panašus į mus, o svečiai labiau priminė dvikojus driežus. Tad jie tikrai negalėjo būti Kalnų dievais.

-Tiesiog kažkokie padarai, gyvenantys rūke, – nusprendė mūsų išminčius Rasas, mano mokytojas. Apie jį aš tau jau pasakojau praėjusiose pamokose.

Su žvėriagalviais visą vakarą gėrėme pušelių spyglių arbatą, skanavome kroko šaknis ir plepėjome. Jie pripasakojo visokių keistų dalykų, kad jų šalis, kurią vadina Imperija, yra tūkstantį kartų didesnė už mūsų. Aišku, nepatikėjome.

Vėliau jie įteikė rašmenimis išmargintą odą ir tarė:

-Mes jus atradome…

-Bet mūsų niekas nepametė, – nusijuokė išminčius Rasas. Atėjūnų vadas tai praleido pro ausis ir varė toliau:

-…todėl aš, Nepaprastasis imperatoriaus patikėtinis, Hercogas iš Šlapo, iškilmingai pranešu, kad nuo šiol tampate dar vienu brangakmeniu mūsų valdovo, didžiojo Karcho XVII karūnoje. Šitame pergamente parašyta, jog tampate 1867-ąja imperijos provincija. Ir tenedrįsta niekas jūsų skriausti.

Daug jis tą vakarą pritauškė visokių niekų apie garbę, moralę, duokles, karus, gerą valdovo širdį ir dosnią ranką, auksą, ištikimybę ir išdavystę, bet ne tai svarbiausia. Tu man pasakyk, jei aš tave randu pasislėpusį už akmenų, juk vien dėl to netampi mano broliu?!

Čia tau antroji mįslė. Trečioji pati keisčiausia, į kurią kol kas net aš nepajėgiau atsakyti.

Praslinkus trisdešimt penkeriems metams nuo to laiko, kai pasirodė žvėriagalviai, tarp jų ir bedugnių įvyko baisios pjautynės. Kol jie daužėsi geležimis, kol kapojo vieni kitiems rankas ir kojas, knežino galvas, lindėjome urvuose ir meldėme dievus, kad šie liautųsi mus gąsdinę.

Kad ir kokie karingi žvėriagalviai buvo, juos visgi įveikė kailiniuotieji bedugniai, o paskui nustebę mūsų paklausė:

-Kodėl jūs nesidžiaugiate? Mes jus išvadavome!

-O kodėl mus reikėjo vaduoti? – paklausiau aš. – Mūsų niekas nebuvo užpuolęs.

Urvažmogis Rankas, išminčiaus Raso mokinys, dabar pats būdamas mokytoju, nutilo. Susimąstęs akimis rijo laužo liepsnas, kurios raudonais kruvinais atšvaitais laižė urvo sienas.

Views All Time
Views All Time
3335
Views Today
Views Today
1
0 0