Senovės branduoliniai sprogimai ir levituojantys Šivapūro akmenys

Apie 1900-uosius metus netoli Indijos Mohendžo-Daro gyvenvietės prasidėjusių archeologinių kasinėjimų metu buvo atrasti senovės miesto griuvėsiai. Buvo matyti, kad miestas priklausė vienai iš labiausiai išplėtotų pasaulio civilizacijų, egzistavusiai du ar tris tūkstančius metų, ir netikėtai nušluotai nuo žemės paviršiaus. Kaip ten bebūtų, mokslininkus labiau sudomino miesto gyventojų mirties priežastys, negu jo buvusio klestėjimo veiksniai.

Tyrinėtojai bandė paaiškinti miesto sugriovimo priežastis, ir tam buvo pasitelktos įvairiausios teorijos. Vis tik mokslininkams taip ir nepavyko rasti jokių neregėto tvano pėdsakų ar gausių griaučių liekanų; nebuvo rasta ginklų nuolaužų ar kokių kitų ženklų, rodančių, jog čia kadaise vyko paprastas karas. Archeologai nustebo: pagal jų išvadas, katastrofa miestą ištiko labai netikėtai ir jos metu miestą nutvilkė nežmoniškas karštis.

Mokslininkai-archeologai Davneportas ir Vincenti iškėlė stulbinančią teoriją. Jie pareiškė, kas šis senovinis miestas buvo sunaikintas atominio sprogimo. Pareiškimą patvirtino ir ne vienoje miesto vietoje rastos susilydžiusio į vientisą masę grunto ir žalios, stiklą primenančios amorfinės masės sankaupos. Archeologai spėja, kad aukšta temperatūra aplydė plytas ir smėlį, po ko jie vėl staiga sukietėjo.

Panašių žalio „stiklo“ sankaupų galima rasti ir Nevadoje, kur JAV ne kartą bandė savo branduolinius ginklus. Tokie dariniai nesusidaro natūraliomis sąlygomis – bet jų lieka po kiekvieno atominio sprogimo.

Po pirmųjų kasinėjimų Mohendžo-Daro apylinkėse praėjus jau šimtui metų, šiuolaikinė analizė parodė, kad senovės miesto sienas aplydė ypatingai karšta temperatūra – ne mažiau, kaip +1500°C. Tyrėjai taip pat rado ir tikslias ribas turintį epicentrą, kuriame visi ten anksčiau buvę pastatai buvo sulyginti su žeme. Sugriovimai palaipsniui mažėjo epicentro pakraščių link. Mohendžo-Daro vietovėje buvo atrasta kelios dešimtys skeletų, ir jų radioaktyvumas normalius rodiklius viršijo 50-čia kartų.

Išimtį sudarė tik vienas, kiek toliau nuo miesto ribų tolesnių kasinėjimų metu surastas skeletas – jo radioaktyvumas „normalų“ viršijo net ~200 kartų. Mokslininkai tai aiškina tuo, kad po sprogimo kai kurie radioaktyvūs izotopai ne kartą dalijasi, sudarydami dar radioaktyvesnius ir ne mažiau ilgai išliekančius junginius, kurių skilimas iki galutinio, jau neradioaktyvaus produkto – švino – gali siekti iki 10000 metų. Ypač tai būdinga vad. „atominiam debesiui“ – grybo formos dariniui, atsirandančiam, sprogimui įtraukus tonas į atmosferą iškeltų dulkių, kurių nemaža dalis (ir dažnai gan koncentruotai) kartu su krituliais nusėda netoli epicentro.

Žymiuose senovės indų epuose – tiek „Mahabharatoje“, tiek „Ramajanoje“ – yra ne vienas pasakojimas apie paslaptingų, bet per ilgą laiką užmirštų ginklų galią ir baisius jų panaudojimo padarinius.

Vienas iš „Mahabharatos“ skyrių išsamiai pasakoja apie „kevalą, žaibuojantį dūmų neturinčia ugnimi“.
„Kai jis (kevalas) trenkėsi žemėn, dangų apgaubė tamsa… viesulai ir audros sulygino miestus su žeme.

Siaubingas sprogimas tūkstančius žmonių ir gyvulių pavertė plėnimis… Valstiečiai, miestiečiai ir kariai šoko į upes, kad nusiplautų nuodingomis tapusias dulkes.”

Šiomis dienomis Indijoje dar yra išlikęs ne vienas anų laikų stebuklas. Vienas iš jų yra netoli Šivapūro miesto. Tai – du keisti, prieš vietinę indų šventyklą gulintys akmenys. Vienas iš jų sveria 55, kitas – 41 kilogramus. Jei vienuolika vyrų paliečia didesnįjį akmenį, o mažesnįjį – devyni, ir visi vienu metu gieda tam tikrą, magiška laikomą frazę, kuri iškalta ant vienos iš šventyklos sienų, akmenys pakyla viršun apie du metrus, taip iškabėdami apie dvi sekundes, tarsi jiems nė neegzistuotų gravitacija.

Daugybė tiek Europos, tiek Azijos mokslinkų ir tyrinėtojų jau studijavo levituojančių Šivapūro akmenų fenomeną, bet iki šiol nė vienam iš jų nepavykožmoniškai paaiškinti reiškinio priežasties.

Šiais laikais mes dalijame dieną į 24 valandas, turinčias po 60 minučių, kurių kiekvieną sudaro 60 sekundžių. Senovės indai dieną dalijo į 60 periodų, kurių kiekvienas truko 24 minutes, ir taip toliau. Pats mažiausias to meto žmonėms žinomas laiko tarpas buvo viena trys-šimtai-milijonoji sekundės dalis…

Autorius: Aleksandr Pečerskij
Vertėjas: Emilis Petrikas
Nuotraukos: Margaret Deefholts
Šaltinis: http://www.pravda.ru