(vidinė ir išorinė švara)

Būtina geros savijautos sąlyga yra kūno švara. Tokie geri įpročiai, kaip prausimasis bei maudymasis, apvalo kūną iš išorės, o asanos ir pranajama iš vidaus. Asanų praktika tonizuoja visa kūną, šalina toksinus ir šlakus, susikaupusius organizme dėl nuolaidžiavimo savo silpnybėms. Pranajama valo ir ventiliuoja plaučius prisotindama deguonimi kraują, valo nervus. Bet dar svarbesnis apsivalymas yra proto apsivalymas nuo emocijų nešančių susijaudinimą, tokių kaip neapykanta, įniršis, pyktis, gašlumas, godumas, pasipūtimas ir apgaulė. Dar svarbesnis yra intelekto (budhi) apvalymas nuo nedorovingų minčių. Proto teršalai nuplaunami bhakti (dievo garbinimo) vandenimis. Intelekto teršalai išdeginami svadhjaya ugnyje (vidinio „Aš“ tyrinėjime). Vidinis apsivalymas suteikia šviesą, džiaugsmą ir geranoriškumą (saumanasya), šalina dvasines kančias, liūdesį, sielvartą ir neviltį (daurmanasya). Geranoriškas žmogus mato ne tik kitų žmonių trūkumus, bet ir jų privalumus. Pagarba su kuria žmogus žiūri į svetimus privalumus, ugdo savigarbą ir padeda jam kovoti su savo nesėkmėmis bei sunkumais. Tyram ir skaidriam protui lengviau suteikti vieningą kryptingumą (ekagra). Koncentracijos pagalba pasiekiama jausmų kontrolė (indrija-džaja). Tada žmogus pasiruošęs įeiti į savo kūno šventovę ir savo nuosavo proto veidrodyje pamatyti savo tikrąjį vidinį „Aš“.

Be kūno, minčių ir žodžių švaros yra dar būtina maisto bei mitybos švara. Be tvarkingo ir švaraus maisto paruošimo, būtina išlaikyti maisto įgijimo švarą.

Laikoma, kad Dievui Brahmai priklauso šis teiginys: Maistas tai substancija palaikanti ir kartu prarijanti gyvybę. Maistą reikia valgyti suvokiant, kad kiekvienas kąsnelis ir kiekvienas gurkšnis duoda galią tarnauti Dievui. Tada maistas tampa švariu. Būti vegetaru ar nebūti – tai asmeninis kiekvieno žmogaus reikalas. kiekvienas žmogus, savo ruoštu, priklauso nuo papročių ir tradicijų tos šalies, kurioje jis gimė ir kur jis buvo auklėjamas. Bet praktikuojantiems joga teks prisitaikyti prie vegetariškos dietos tam, kad dvasinėje evoliucijoje pasiektų dėmesio vieningą kryptingumą.

Valgymas skirtas sveikatos, stiprybės, energijos ir gyvybės palaikymui. Maistas turi būti paprastas, maistinga, sultingas ir raminantis. Reikia vengti rūgštaus, kartaus, sūraus, aštraus, deginančio, nešviežio, neskanaus, sunkaus ir užteršto maisto.

Maistas, kurį mes valgome, ir tai kaip mes jį valgome, formuoja žmogaus charakterį. Žmogus – tai vienintelis sutvėrimas kuris valgo nebūdamas alkanas ir, bendrai paėmus, daugiausia valgo ne tam, kad gyventų, o gyvena tam, kad valgytų. Jeigu mes valgome tik dėl to, kad patenkinti savo skonio receptorius, tai mes persivalgome ir atsiranda virškinimo trakto sutrikimai, kurie išveda iš rikiuotės mūsų organizmą. Jogas tiki darna (harmonija) ir todėl valgo tik dėl gyvybės palaikymo. Jis nepersivalgo ir ne nebadauja. Jis savo kūną vertina kaip sielos būstą ir vengia nuolaidžiavimo savo norams.

Be maisto, didelę reikšmę turi dvasinės praktikos vieta. Sunku praktikuoti svetimoje šalyje, toli nuo tėvynės, miške, gausiame gyventojais mieste arba ten kur triukšminga. Reikia išsirinkti tokią vietą, kur lengva gauti maisto, ir kur nėra vabzdžių, vietoje apsaugotoje nuo galimų stichinių neramumų ir su gražiu, aplinkui supančiu gamtovaizdžiu. Ežero arba jūros krantas – ideali vieta. Šiais laikais tokią idealią vietą sunku surasti, bet kamputį užsiėmimams galima susikurti ir savo kambaryje. Svarbu, kad jis būtų švarus, sausas, gerai vėdinamas ir be neprašytų svečių (be vabzdžių). 🙂

Views All Time
Views All Time
2057
Views Today
Views Today
1
0 0