– Juokdarys? – gracingai nusilenkdamas nusišaipė baronas.
– Taip, po velnių, juokdarys! – užriko prantas, – man rodos, kad jis mus sekioja, tik kodėl mes niekada nesugebame jo pamatyti? Kas per talentai!
– Nusiraminkite, grafe. Man rodos, kad mes ir taip labai daug išsiaiškinome ir galime ramiai rašyti į Riubelį. O prieš kitą lygiadienį imtis veiksmų. Pažvelkit, gražiai spindi tas jų Ledakalnis, ne veltui didžiuojasi…
Fervergonas nieko neatsakęs mostelėjo apsiaustu nužingsniavo į tamsą. Šbarkasas tylomis pakraipė galvą, elegantišku mostu pasitaisė skrybėlę ir irgi dingo skersgatvyje.

* * *

Marius pramerkė vieną akį. Už lango jau buvo tamsu, o rami žvakės liepsna atsispindėjo krentančiose plaukų gijose, kaukų ramybei palikdama tamsius kampus ir užkaborius. Juokdarys pasikėlė ant alkūnės ir lengvai timptelėjo neklusnią šviesių, tvirtų plaukų sruogą, išsprūdusią iš po šukų.
– Baik, – Milda nustūmė ranką.
– Pyksti? – pasislinko arčiau.
– Ne, šukuojuosi… – atsakė ji neatsigręždama,
– Kada grįžai?
– Senokai, – atsakė ji, per jėga timpteldama šukas.
– Ir ką gi tau sakė garbusis svečias iš toli? Ar paslaugus buvo?
Ji atsigręžė ir valiūkiškai šyptelėjo:
– O… Jis labai stengėsi parodyti, kad nei kiek nesusierzino, jog plikis neateis.
– Raktininkas… – įtaigiai priminė Marius.
– Plikis. Ir bet kuria proga stengėsi pabučiuoti mano rankas, padėti delną ant šlaunies, žodžiu, tai užtruko gerokai ilgiau, nei sakė būsiąs ir aš manau, kad kaip reikiant gavo velnių nuo savo laukiančio draugužio… Kaip tau sekėsi?
– Che, linksmai… Palaukiau, kol vargšą prigirdys, bet tas, pasirodo, daug pakelia. Net nesitikėjau, kad gali šitaip stryktelėti per stalą.
– Ir ką?
– Nieko, – Marius gūžtelėjo pečiais, – užlaužiau ranką ir ištempiau į lauką. O tu ką?
– O aš ką? – ji padėjo šukas ant skrynelės.
– Na, tu tam pasiuntiniui šypsojaisi, juokeisi, laidei velniukus?
– Be abejo. Juk aš tai taip gerai moku! – ji išdidžiai pažvelgė.
– Gražus tas Šbarkasas, ar ne? Neaukštas, bet užtat tamsaus gymio, tankių antakių ir ryžtingo smakro… Tokių pas mus beveik nėra…
– Tau jis irgi patinka? – nusistebėjo Milda, – taip, vyriškis neprastas… Tik senstelėjęs jau, bet sako, kad su amžiumi ateina patirtis. Dar mano mama kartodavo, kad vyras be patirties net lovai šildyti netinka, mazgotė, ir ta naudingesnė…
– Mazgotė, kurią galima nutrenkti į kampą arba paspirti koja… – pratęsė Marius.
– Aha, kuria galima vaikyti vištas ir katinus, – antrino Milda.
– Kurią galima išmesti ir nesigailėti…
– Ir kuria ypač gerai vožtelėti per snukutį mažiems pavyduliaujantiems juokdariams, – ji abiem rankomis čiupo Marių už pakaušio plaukų.
– Vadinasi, pirma mane įpainioji į kažkokias valstybines nesąmones, o po to pavyduliauji – taip?
– Tam ir painioju į valstybines, nes žinau, kad žinau, jog neįsipainiosi į kitokias. Paleisk.
– Pabučiuok.
– Paleisk geruoju.
– Pabučiuok.
– Skauda lenktis, negaliu!
– Dėl merginos galėtum nepagailėti nusirauti kelis plaukus – bučiuok!
– Na, kaip nori, – ir Marius čiupo ją į glėbį, bet nespėjo net priglausti lūpų, kai vėl pasigirdo vis stiprėjantis grumėjimas.
– Ir vėl! Na, dabar jau tikrai prasidėjo! – viską užmiršusi šūktelėjo Milda.
– Ne, dar tik prasidės, – atsakė jis, įsisiurbdamas į lūpas.

II.

Po šešių mėnesių, naktis prieš pavasario lygiadienį.

Prie Drūkšių nuotakų būsto skaisčiai liepsnojo deglai. Marius pasitaisė dirbtinius plaukus. Milda, baigdama jo perrengimą, daugiau kikeno, nei tvarkė rūbus: “na ir graži gi tu moteriškė, pamatysi, tave tikrai, tikrai išrinks!” Marius gi visaip stengėsi prisitvirtinti perrištą pagalvėlę, turėjusios atstoti krūtis. Milda netgi du mažus riešutų kevalus įsigudrino prisiūti viršūnėlėse, kad kuo tikriau atrodytų. “Duok marškinėlius”, pareikalavo jis. “Mat ko įsigeidei… Nuotakos vilki rūbus ant pliko kūno, kad Drūkšiams ieškoti nereiktų…”, šaipydamasi atkirto. “Tai negi aš dabar su mazgeliu ant nugaros vaikščiosiu?”, urgztelėjo jis. Ji apžiūrėjo tvirtinimą: “Na ne, taip netinka… Teks kažką kitaip galvoti… Gal juostelę susiūti?” Dabar rūbas jau buvo baigtas ir laikėsi neblogai. Marius iš užuoglaudos stebėjo ateinantį žynį Raktininką, septynias merginas ir žynį Globėją. Skirtingai nuo Vyriausiojo žynio, žynio Raktininko ir žynio Globėjo vardai būdavo užmirštami, vos jie tapdavo žyniais. “Labai nedėkinga lemtis… Paskui net palaidoja be vardo…”, tylomis apgailėjo ateinančiųjų. Raktininkas pasilenkė prie spynos. “Na, na…”, mintyse skubino Marius. Jeigu gudrybė nepavyks – viskas prarasta… Jeigu žiniuonė jį apgavo – irgi. Du deglai, apšvietę prietrobį, netikėtai ryškiai plykstelėjo ir užgeso. Valio! Kažkuri mergaitė sukliko, prasidėjo nedidelis erzelis. Marius nelaukė. Negirdimas trižingsnis, ranka ant gerklės, delno briauna smūgis į kaklą… Mergina sudribo jo rankose. Be mažiausio triukšmelio jis nunešė auką už kampo – Milda pasirūpins, kai tik pasišalins žyniai. Pasirodo, laisvus klostuotus moteriškus rūbus visai įmanoma dėvėti.

Views All Time
Views All Time
2387
Views Today
Views Today
1
0 0