Aldrikis vėl nusišypsojo:
– Jūsų aukštenybės, aš užtikrinu, niekas negali prieiti prie didžiųjų Drūkšių. Niekas, išskyrus jiems skirtą auką ir mus. Visų kitų laukia neįsivaizduojamos kančios.
– Kokios kančios? – nustebo Šbarkasas.
– Kokios? – Aldrikis staiga nuvėrė pasiuntinį šaltu, bet deginančiu žvilgsniu, – Pragaro žemėje! – žynys ištarė taip, kad per džermino nugarą pagaugai nubėgo.
– Ir tenedrįsta niekas kėsintis į Drūkšių ramybę, – ta pačia atšiauria ir pikta gaida tęsė senis, – nes jo laukia labai sunkus galas!
Fervergonas vis dėlto dar kartą pasitikslino:
– Vadinasi, prie drakonų niekas negali prieiti? Visiškai niekas?
Žynys, vėl nurimdamas, pritariamai linktelėjo:
– Taip, visiškai niekas. Net ir mes – Drūkšių saugotojai turime ribą, už kurios žengti negalima. Ką dar aukštieji pasiuntiniai pageidautų sužinoti?

* * *

Bet kuris žmogus, įžengęs į kunigaikščio menę, dar nuo valdovo Luokio laikų padabintą gausybe įvairių žvėrių kailių, galėjo pajusti, kad įtampa tarytum tik ir tyko išsiveržti iš kiekvieno kampo pražiotais lokio nasrais, nulenktais stumbro ragais ar šerno iltimis. Mat kuo daugiau Marius kalbėjo, tuo labiau Dringis raukėsi. Galiausiai jis atsistojo, ir, vis dar klausydamasis, ėmė vaikščioti pirmyn atgal, beveik nežiūrėdamas į pašnekovą, bet pažvelgdamas tai pro langą, tai pakedendamas kurį nors kailį. Juokdariui baigus jis tik mostelėjo ranka ir, vėl sėsdamasis į krėslą, sunkiai atsiduso:
– Na jau ne, Mariau. Man rodos, kad tu be reikalo įtarinėji. Juk supranti, kad viskas gerokai sudėtingiau – su Sijuru vėl gali tekti kautis bet kada, o sąjungininkų mes kaip ir neturime. Todėl aš ir pakviečiau Ijūnijos pasiuntinius…
“Pakviečiau”, nustebo Marius, “Tai bent… O visi galvojo, kad ijūnai čia savo noru atsigrūdo su meiliomis, įtaigiomis ir iki šlykštumo saldžiomis kalbomis, kokia Ijūnija būtų gera sąjungininkė, kaip ji meduolių vežimus ir kisieliaus upes nukreiptų į Aukštiją… Štai kodėl šneka Aldrikis, kad Dringio mokslai tolimuosiuose kraštuose – ne į naudą Aukštijai…” Marius nužvelgė vaikystės draugą, kuriam netikėtai teko sėsti į užguitos kunigaikštystės sostą – įdėmi akis pastebėjo, kad šviesiuose plaukuose per metus spėjo suspindėti keletas sidabrinių gijų, kaktoje įsirėžė pora stambių raukšlių, kurių nebegalėjo paslėpti kunigaikščio juostelė. Ir, svarbiausia, tas gyvose, šviesiose akyse atsiradęs kažkoks sunkokas rimtumas, gal net nuovargis.
– Supranti, Mariau, – tęsė Dringis, – Ijūnija seniai varvina seilę dėl prekybos per mūsų uostus, kur tėvas jų nenorėjo įleisti… Man rodos, jis klydo – juk ijūnai prie jūros teprieina vos vienoje vietoje, ir tai Anakrijoje, kuri, nors ir tarsi būdama Ijūnijos dalis, mėgsta laikytis nuošaliai nuo prantų ir džerminų. Be uostų Ijūnams sunku atlaikyti lenktynes su Sijuru, o kas silpnina Sijurą – tas stiprina mus…
– Tą aš suprantu, mes įleisime juos į uostus, juk susitarta – bet, pastebiu, ne apie uostus jie domisi – o apie Drūkšius… Kodėl? – priminė Marius.
Dringis kantriai aiškino:
– Matai, po Juodpelynio nelaimės jie atsargūs. Gal per daug atsargūs, bet taip ir turi būti. Mums neparankiausia tai, kad Ijūnijoje nelabai nori kalbėti apie pagalbos suteikimą, kol gali atsitikti tai, kas atsitiko Juodpelynyje. Jie saugosi, saugo savo žmones, ir gali netgi nusispjauti į mūsų uostų naudą, jeigu neužtikrinsime, kad Juodpelynio istorija nepasikartos – ten saugoti žmogų įprasta, kada nors to išmoksim ir mes… Todėl ir domisi. Bet kaip nors juos įtikinsim. Pamatysi.
Marius linktelėjo, bet ir vėl paprieštaravo:
– Ir visgi, kažkas ne taip. Na, tiesiog, norai, nuotaikos, kalbos… keistos. Nenoriu pasitikėti aš tais svetimšaliais. Ir kunigaikštis Luokis jais nepasitikėjo – ne veltui tikriausiai… – niūriai tęsė, – kas kažkada dalinosi Aukštijos žemes? Sijuras ir Džerminija…
– Tai buvo seniai… – atkirto Dringis.
– Taip, seniai. Bet, manai, tai negali pasikartoti? – pokalbio įkaitintas, Marius užmiršo, kad Dringis dabar jau kunigaikštis, ir perėjo į tujinimą, – jie rezga kažką negero. Jaučiu.
– Cha cha, – keistai, tarsi prisiversdamas, nusijuokė Dringis, – Mariau, juk mums sako, kad Drūkšiai – Dievai, ar ne? Tai ką galima suregzti prieš Dievus? Juk nei mes, nei jie Drūkšiams valios neturi. Pasiuntiniai nuvyko pas saugotojus, išsiaiškino, kad nieko padaryti Drūkšiams negalima ir nurims. Pamatysi. Svarbiausia juos įtikinti, kad, jeigu slibinai laiku gaus savo aukas, viskas bus gerai ir kad mes tą užtikrinsime. Ačiū Dievams, jiems mūsų reikia ne mažiau, nei mums jų. Ir Mariau, – Dringis kilstelėjęs nuo krėslo ištiesė ranką, paliesdamas juokdario petį, – kam jau kam, o tau tai reiktų persirgti tuo begaliniu nepasitikėjimu svetimšaliais – esi matęs pasaulio, o kalbi tarsi Aldrikis, kuris toliau slibinų urvo ir žynių namelių nuėjęs nėra…
Juokdarys vėl nustebo, kad iš Dringio balso nesigirdėjo nė lašo pagarbos šventajai buveinei ir Drūkšių saugotojams, nors su žyniais kunigaikštis kalbėdavo labai pagarbiai, ir dar kartą pakartojo savo:
– O man vis tiek atrodo, kad ne Drūkšių saugumas jiems rūpi… Be to, Fervergonas yra grafas, nors oficialiai to niekad neminėjo. O kas tas paslaptingasis trečiasis?
Dringis nustebęs kilstelėjo antakius:
– Trečiasis – Dopris, Ialapas, jis netrukus išvyks. Bet pala, kas tau sakė, kad Fervergonas – grafas?
Marius sumindžikavo:
– Nuklausiau jų pokalbį…
– Nagi nagi?
Juokdarys bendrais žodžiais nupasakojo. Bet kunigaikštis, panašu, net rimčiau nesusimąstė ir vėl mostelėjo ranka:
– Ai, Mariau. Mesk šonan tuos įtarinėjimus. Tebūnie Fervergonas – grafas. Jie jau seniai ne pagal titulus žmones vertina.O dėl kitko – nejaugi nesupranti, kad čia juokai tokie apie “vadavimus”? Juokingi jiems atrodome mes, mūsų papročiai, lankstymasis kalnui… Jiems kvailas mūsų džiūgavimas, kad aplink Ledakalnį žiemos nebus. Juk visur kitur ji yra, bet žmonės per ją išgyvena ir su daug didesniu džiaugsmu sveikina pavasarį… Jiems keista, kad mes aukojame gražiausias merginas, net nesusimąstydami. Tu paskaičiuok – per vienerius metus paaukojamos aštuonios moterys, kurios galėtų

Views All Time
Views All Time
2323
Views Today
Views Today
1
0 0