– Gerai, tarkim, jūs nekalti. Nekalti tarsi Drūkšių aukos, – prunkštelėjo Marius, – jūs norėjote tik gero, tik pačio geriausio – padėti mums kovoti su Sijuru. Bet už ką mokėjote globėjui? Kad aukoms prieš miegą pasakėles sektų?
Fervergonas linktelėjo:
– Globėjui buvo duotas eliksyras, kuris leistų mums turėti visų aukų atvaizdus. Juos būtume panaudoję, kad visi pamatytų, kokius gražius vaikus aukojate. Būtume sukėlę nepasitenkinimo jumis kampaniją, ir anksčiau ar vėliau tai būtų privertę jus atsisakyti aukojimų, nes sąjunga su mumis jums būtina. Ir Dringis tai labai gerai supranta, garbė jam. Bet tai nebūtų sukėlę karo, kuriame jums reiktų kautis visiškai vieniems, kaip galėjo nutikti dabar, jeigu ne jūsų išmintingas, nors ir jaunas valdovas. Matai, Mariau, kaip viskas sudėtinga?
– Garbusis Fervergonai, visa šitą galėtum man pasakoti, jeigu aš nebūčiau Globėjo išspyręs iš aukų lovų, – priminė juokdarys.
– O… Na ir užduotis tave įtikinti, – sumurmėjo pasiuntinys, – aš juk neneigiu, kad kažkas įsakė išniekinti aukas. Bet tai buvau ne aš. Ir ne Dolafas fon Šbarkasas, ar ne, barone?
Džerminas patyliukais linktelėjo galvą.
– Bet tada… – pradėjo Marius ir staiga jam galvoje nušvito, – o…
– Intuicija man sako, kad tai tikriausiai buvo Aldrikis – juk jis iš tiesų susirėmė su kunigaikščiu dėl faktinės valdžios, – tyliai ištarė Fervergonas, – be to, kažkodėl iš trijų žinių liko tik vienas, o svarbiausia – žuvo tas, kuris galėjo paremti mūsų tiesą. Et, nors dabar tai nesvarbu. Kunigaikščiui Dringiui teks pradėti viską iš naujo. Nepavydžiu jam čia valdyti, oi nepavydžiu… Aldrikis bus kietas riešutėlis, jeigu iš viso sugebės perkąsti. Mums irgi reiks elgtis apdairiau…
Minčių nupūstas Marius atsirėmė į uolą – jam nereikėjo galvoti, kas ta “intuicija” ar kiti gudrūs pasiuntinio vartojami žodžiai, nes štai ir viskas paaiškėjo. Štai jis dar kartą liko kvailiu. Apsijuokusiu juokdariu.
– Mums laikas keliauti, – atsargiai, lyg bijodamas sutrukdyti iškilmingą tylą, – priminė Šbarkasas.
– Ką gi… – tarsi atsibudo Marius, – už tai jis save ir nubaudė, – pats sau patvirtino.
– Kas? – susidomėjo Fervergonas.
– Aldrikis. Jis nusižudė prie vartų. Aš mačiau – nuodai.
– O… – tesugebėjo išspausti pasiuntinys.
– Vadinas, ne valdžios jis siekė?.. Bet tada?.. – vėl abejodamas juokdarys žvilgtelėjo į įtemptai mintijantį grafą.
– Idealistas, – netikėtai įsiterpė Šbarkasas.
– Kas? – vėl išgirdęs svetimą žodį pasiklausė Marius.
– Žmogus, veikiantis vardan kažko didelio ir neapčiuopiamo… – šyptelėjęs paaiškino prantas, – tokie paprastai veikimui nesirenka ir priemonių. Viskas gerai, jeigu padeda pasiekti tikslą… Bet idealistai dažnai būna dar ir savotiškai garbingi, tuo jie skiriasi nuo politikų. Jūsų Aldrikis buvo idealistas. Ir mąstė galbūt taip: “aš padariau viską, ką galėjau, Dringis ir Ijūnai nebedrįs daugiau kėsintis į Drūkšius, Aukštija niekam nesilenks, o kadangi susitepiau rankas – pasitraukiu.”
– O jūs… nebedrįsite? – pašaipiai klustelėjo juokdarys.
– Mes ir nesikėsinome, vėl verti kartotis, – susiraukė Fervergonas, – bet kažkaip jų buvimą reikės spręsti. Ir pirmiausia jums.
– Mes su jais gyvename jau daug amžių… – priminė Marius.
– Jūs jiems vergaujate! – šūktelėjo prantas, – Ir kiekvieną kartą žiauriai rizikuojate, et, bet ką mes vėl apie tą patį? Juk grįžome ten, kur buvome. Viską teks galvoti iš naujo.
– Keliaujam? – nerimo Šbarkasas.
Marius ir Fervergonas tik linktelėjo.
Pasiuntiniai užsimetė apsiaustus, ir, tarsi tapę įprastais Aukštijos gyventojais, nužingsniavo Ledakalnio papėde.

Fervergonas patogiai įsitaisė balne. Aukšta pasiuntinio figūra, pakilus mėnuliui, metė gan nejaukų šešėlį, bet Marius nebepasidavė apgaulingiems įspūdžiams.
– Na, juokdary, pokštų kelyje mūsų nelaukia? Pavyzdžiui, žudikai su užnuodytomis strėlėmis?
– Ne, – Marius šyptelėjo, – o jei ir lauktų – gi pats velnias jūsų negriebs. Juk kaip pasakoje – iš slibino nasrų ištrūkote, taigi…
– Ar tik nelauki padėkos? – išsišiepė ir jis, – žinok, ijūnai yra labai nedėkingi, klastingi ir bjaurūs. Kitaip tariant, nesulauksi.
– Na, nesulauksiu, tai nesulauksiu, – nuolankiai sutiko juokdarys, – tai dar kartą patvirtins mano blogą nuomonę ir įtikins, kad neklydau.
Šbarkasas vėl nekantriai sumurmėjo:
– Reiktų paskubėti…
Prantas itin lėtai pasuko žirgą į kelio pusę, bet dar nejojo ir vėl atsisuko į laukiantį Marių:
– Tai… neminėk bloguoju, kaip jūs sakote, juokdary Mariau. Manau, mums susitikti buvo naudinga. Ir perduok kuo nuoširdžiausius linkėjimus valdovui Dringiui. Nors mane čia vargu ar bepamatysit, bet keliai dar gali suvesti, pats supranti.
– Gero kelio, jūsų aukštybės! – Marius pakėlė ranką, – kad nedulkėtų, kad mergelės akių… “O velnias, Milda gi laukia”, staiga atsiminė, – nepražiūrėtų!
– No! – šūktelėjo neiškentęs Šbarkasas, bet žirgas, tarsi užsiklausęs gražių atsisveikinimų, pirmą žingsnį žengė labai lėtai. Tačiau taip elgtis nevertėjo, nes supykęs baronas taip jam kirto vytiniu, kad vargšui gyvuliui teliko strykteli ir dėti į kanopas.
– Ei hoooooo! – staiga užriko Fervergonas, šerdamas savo žirgui. Marius palaukė, kol du pasiuntinių pavidalai ištirpo mėnesienoje, atsiduso ir pažvelgė į snaudžiančią miestą ir pilį. “Miegokite ramiai. Slibinas nesugrįš. O jeigu sugrįš – juk aš čia!”, pats sau šyptelėjo ir nuskubėjo namo.

Žiburys nedegė. “Nepažadinti, nepažadinti, nepažadinti…”, kaip galima tyliau, lėtai ir prilaikydamas veriamas duris Marius kartojo sau mintyse. “Bameeueuueueu”, suskambėjo galvoje. Matyt išsigandus neaiškaus garso, sąmonė šastelėjo kažkur į šoną ir jis susverdėjęs šlioptelėjo ant aslos.
– Pats kaltas, juk sakei – susitiksim pavakary, – Milda nuleido kočėlą ir pasilenkė pasemti vandens.

PABAIGA

2000 vasara – 2001 vasara

Įspūdžiams: elecs@dokeda.lt

Views All Time
Views All Time
2977
Views Today
Views Today
1
0 0