– Nieko, jau nieko… Gali skubėti – bet nebespėsi! Per vėlu – žmonės jau kyla! Nebeparduosi savo šalies, nebenupirks jos stori Ijūnijos pirkliai, nemindys kareivių batai! Spausk sidabrinius į kumštį ir skuosk kuo toliau, nes kai rūstis išsiverš – degsi baisesnėje nei Pikuolio ugnyje! Ir tu, ir tavo kunigaikštukas!
– Tai manęs nesulaikysi? – besiliejantis senio pyktis Mariui tapo įtartinas, – taip ir liksi tįsoti?
– Ne tau suprasti saugotojų žingsnius, kvaily!
– Ne man? Cha, – Marius piktai nusijuokė, – tik kažkodėl numačiau, kad ijūnai papirks būtent saugotojus, kurie turėjo saugoti mūsų kraštą! Tai tokius pasirenki, ar ne, protingasis garbusis Aldriki?
– Tu…. Tu… Kaip tu drįsti, kche kche, – bet žynys vėl užsikosėjo ir ėmė gaudyti orą.
Marius ramiai pažvelgė į turbūt įtakingiausią žmogų Aukštijoje, tačiau senas, suvytęs pykčio iškreiptas veidas nebekėlė nė lašo pagarbos. Tik staiga jo išraiška vėl persimainė: akys užgeso, raukšlės dar labiau išryškėjo ir skruostais nuriedėjo… ašaros!
– Dabar… dabar…
Žynys vėl nutilo, bet tarytum kaupėsi dar kažką kalbėti.
– Dabar… jau per… vėlu, – sunkiai iškvėpė, – ir Dievai, ne tu man teisėjai… Jie žinos, kad aš norėjau… Gėris atpirks… Ateisiantys man… bus… dėkingi… Aukštija gyvuos dar… dar… ilgai, labai. Norėjau gero… gal atleis… Išeinu…
– Atleis už ką? – Mariaus širdyje ėmė gimti neaiškus įtarimas, – už ką??! – jis papurtė žynį. Bet šis tik dar kartą nusišypsojo ir suzmego jo rankose, o ant lūpų pasirodė žalsvi putų lašeliai. “Nuodai…”, suprato juokdarys. “Vadinas… Senis už kažką save nusigalabijo? Už ką?” Užspaudęs akis žynio kūną Marius patraukė į šoną nuo vartų ir uždengė jo pačio rūbu. Apie mirtį jis praneš kunigaikščiui, kai tik baigs terliotis su pasiuntiniais. Greičiau!

Šbarkasas, jau atsigavęs, dairėsi ir burbėjo:
– Kur, kur tas juokdarys prašapo? Fervergonai, kodėl neinam?
– Jeigu jis negrįžo, vadinasi, kažkas ne taip. Todėl mums kol kas geriau palaukti čia, – apdairiai pastebėjo prantas.
– O kaip mes pasieksim sieną? Juk neisim su šitais baltais skudurais? Čia, aišku, mūsų konsulato nėra…
– Cha cha, – Fervergonas patyliukais nusijuokė, – jau ko ko, bet konsulato tai tikrai čia nėra. Manau, kad jeigu kunigaikštis nurodė mus išgelbėti, jis pasirūpins kaip mus nugabenti iki sienos. Kantrybės, mano mielas barone, kantrybės. Geriau sugalvokime pasaką, kaip iš čia ištrūkome…
Kažkas sušmėžavo. Grafas įspėjamai suspaudė Šbarkaso petį ir pridėjo pirštą prie lūpų, tačiau netrukus pažino Mariaus povyzą. Jis sustojęs dairėsi, ieškodamas pasiuntinių.
– Čia, – tyliai pašaukė prantas.
Pamatęs atsigavusį baroną, juokdarys švilptelėjo ir apmaudžiai žvilgtelėjo į tošinę, kuriai susirasti sugaišo daug laiko.
– Neprapuls, – Fervergonas paėmė iš jo vandenį, – ištroškome, tikrai…

Jiems išėjus iš olos, laukai jau dangstėsi prietema, tik vakaruose geso rausvi gaisai. Aplinkui tvyrojo ramybė ir tyla – lakštingalos, net ir nesant žiemos, dar nečiulbėjo, tik toli, kaimuose, suskalydavo šunes. Mieste vienas po kito žiebėsi žiburiai, dunksojo kunigaikščio pilis. “Taika ir ramybė…”, pagalvojo Fervergonas, “va ko dabar reikia šitam kraštui. Bet nelemta. Ir aš jos neatnešiau…”
– Palaukit, – sumurmėjo Marius, dingdamas už atbrailos ir netrukus grįžo nešinas dviem tamsiais apsiaustais.
– Apsivilkite. Žirgai laukia netoliese… Kelią iki sienos žinote. Slaptažodis – “lėki, gervele”. Atsiminsit?
– Lėki, gervele, lėki, gervele… – Fervergonas tylomis ėmė niūniuoti dainą. Marius, tai išgirdęs, sustojo lyg stabo ištiktas.
– Jūs… Jūs mokate?
– O kas čia keisto? – nusišypsojo pasiuntinys, – man tikrai labai įdomi ir miela jūsų krašto kultūra, ne tik mitai apie nekaltų mergelių aukojimus, kaip tau kad pasirodė.
– Bet tai nesukliudė regzti klastą, ar ne? – Marius piktokai atšovė.
– O kodėl tau niekas nesukliudė mūsų gelbėti, a, juokdary? Netgi klastos, už kurias turėtum kerštauti?
– Norit sužinoti, kodėl jus gelbėjau? Norit? – pašoko Marius.
– Įsakė kunigaikštis, – prisimerkęs ištarė pasiuntinys.
– Aš galėjau nepaklausyti…
– Ir tau būtų nukirsta galva.
– Cha, – Marius išdidžiai išsitiesė, – niekada man Dringis nedrįstų nukirsti galvos, bet tai jau kita istorija. Ne, jūsų auka būtų atnešusi daugiau žalos, nei naudos. Ir ne dėl to, kad jūs žūtumėte ir Ijūnija supyktų, bet…
– Tuo būtų labai nepatenkintas Ketvirtasis Drūkšių saugotojas, vėl negavęs tinkamos aukos…
Marius taip ir liko stovėti išsižiojęs. Prantas, patenkintas padarytu įspūdžiu, ramiai susidėjo rankas ant krūtinės:
– Na, ką dabar pasakysi?
– Globėjas dar buvo ir plepus… – atsitokėjo juokdarys.
– Plepus? – Fervergonas šyptelėjo, – ne. Globėjas čia niekuo dėtas. Padavimus skaitai ne tik tu. Nors, aišku, jis niekšas kaip reikiant. Įdomu, ar jis pats tai padarė, ar kieno nors palieptas?
– A… – Marius pašaipiai pratęsė, – ir vėl prasidės pasakėlė, kokie nekalti ir kaip buvo skaudžiai nubausti ijūnų pasiuntiniai? Girdėjau, kad pusę teismo jūs tai pasakojote. Kažkodėl niekas nepatikėjo.
– Nes neklausė, – piktokai atkirto prantas, – Mariau, tu žmogus protingas, tad pasakyk, ar mes turėjome kokį nors pagrindą provokuoti slibino siautėjimą? Na?
– Kadangi jums reikalingi mūsų uostai, į kuriuos neįleido kunigaikštis Luokis, ir į kuriuos nesugebėjo įleisti Dringis, dėl žynių ir didikų spaudimo, kodėl tad nesuerzinus slibino, kad jis truputėlį čia viską padegintų, o po to kareiviams bus daug, daug lengviau…
– Oho! Na ir mintys! – šūktelėjo Fervergonas, net Šbarkasas, nekreipęs dėmesio į pokalbį, sukluso ir prislinko arčiau, – na, o ką darysime su faktais, kad slibinas sienų nepaiso ir ramiausiai galėjo pasukti mūsų pusėn, kaip kad nutiko Juodpelynyje? – vėl užklausė pasiuntinys.
– Paprastas paskaičiavimas. Slibino siautėjimas nukrypus galėjo atsipirkti, užėmus mūsų žemes ir uostus.
– Taip, ir atsidurti vienas prie vieną su laukiniu Sijuru? Ar nepagalvojai, kad Ijūnijai visada ramiau turėti tam tikrą apsauginį plotą, kuris pjaunasi su mūsų priešu, ir mums nuo to saugiau? Nepagalvojai? Nepagalvojai, kad mums apsimoka jį paremti, nepagalvojai, kad jūs esate mums naudingi gyvi?

Views All Time
Views All Time
2946
Views Today
Views Today
1
0 0