– Be to, aš radau kai ką ir visai pagijusio… – Mildos ranka atsargiai nusileido ant antklodės kauburėlio, iškilusio jam žemiau juosmens.
– Tai – ne skraidymui, – įspėjo Marius.
– O jeigu labai, labai pasistengus?
– O besistengiant nenulauši? – išsišiepęs pasisaugojo.
– Aš būsiu labai, labai atsargi, tarsi tai būtų dar šlapias žvirblelis, – sušnibždėjo ji pažadą ir ryžtingai timptelėjo antklodę…

Rausvi atšvaitai ant sienų šoko keistą šokį, darkomą už lango besiūbuojančių šakų. Mariaus rankos klaidžiojo po Mildos plaukus ir šis užsiėmimas jam niekada nenusibosdavo. O ji tuo metu tęsė pasakojimą – mat tik ką baigėsi klastingųjų pasiuntinių teismas:
– Bet kad tu matytum, kaip atrodė tas mažasis, kai sužinojo, kad juos rytoj paaukos! – šūktelėjo ji.
“Paaukos. Ką?!?”
– Kaip?
– Na, jis ėmė mikčioti…
– Pala. Ne tai. Kaip tu sakei – paaukos?
– Žinoma! Aldrikis, besibaigiant teismui, staiga pareikalavo, kad jiems skirtų ne paprastą mirties bausmę, o paaukotų. Bajorai visi pritarė vienu balsu, prasčiokai taip džiaugsmingai užstaugė, kad kuosos per varstą iš medžių išlakstė. Dringis, nors ir raukėsi, bet neturėjo kur dėtis – sutiko. Iš viso, pasikeitė jis… Visai tylus pasidarė, suvystė jį Aldrikis.
– Bet kam juos aukos? – nenustygo Marius.
– Kaip tai kam? – nustebo Milda, – žinoma, kad Drūkšiams! Kas tau?
– Ne… nieko… – sumurmėjo jis, bet Milda jau pasikėlė ant alkūnės ir įsmeigė žvilgsnį:
– Na?
– Kas na?
– Sakyk.
– Ką sakyti? – suirzo jis.
– Ką nutyli.
– Dėl ko?
– Dėl aukojimo! Ką sugalvojai?
– Nieko.
– Meluoji!
– Nemeluoju.
– Meluoji. Arba nesakai. Tau jų gaila?
– Pasiuntinių? Na jau ne…
– Tai kodėl taip sunerimai?
– Hmmm… Man rodos, tai kvaila ir pavojinga mintis. “Ketvirtasis tokios aukos nesuprastų, tam Aldrikiui ką, visai Dievai protą sumaišė? Kas gi dedasi?”, bet nutylėjo. Niekas neturėjo žinoti apie Ketvirtąjį, Marius tai jautė, todėl, net ir pasakodamas teismo raštininkui apie sąmokslą ir vėlesnę istoriją, daug ką nutylėjo. Beje, jo parodymų patikrinti buvo beveik neįmanoma: žynys Globėjas žuvo slibino liepsnose – Dievai atmokėjo už jų negerbimą, o Raktininką, mirusį po dienos nuo klaikių nudeginų, matyt prigriebė į dangų dėl draugijos. Iš šventojo trejeto teliko Vyriausiasis, tuo metu nebuvęs žynių namuose…
– Aldrikis šaukė, kad Drūkšiai ir išniekintos nuotakos reikalauja keršto…
– Kada aukos? – juokdarys pamankštino pečius.
– Sakiau, rytoj.
– Aišku…
– Kas aišku? Ką sugalvojai? Tu ten nori ir… – įtarimų pagauta apipylė klausimais Milda.
– Nieko aš nenoriu, – sunkiai atsiduso, – pamiršk pasiuntinius, pamiršk žynius. Eikš… – švelniai pakvietė, glausdamas arčiau.

Naktį kilęs siaubingas vėjas netruko atpūsti audros. Daugiašakiai žaibų medžiai kas kelios akimirkos draskė tamsų dangų, baltindami kambarį ir į visas puses svaidydami griaustinių griūtis. Liūtis, matyt, dar neprasidėjo, nes šunys, persigandę gamtos šėlsmo, gailiai kaukė visose tarpvartėse. Miegas nebeėmė. Marius atsisėdo lovoje ir pajudino ranką. Skausmas krūtinėje diegė, bet išgyvenamai. Pirmą kartą po kelių dienų pertraukos nuleido kojas ant žemės ir atsistojo. Sutavaravo akyse, bet, sugriebęs lovos atkaltę, išsilaikė. Žengė žingsnį, kitą… “Ne, nesu aš toks ligonis, kaip mane norėjo įtikinti…” Atsargiai stryktelėjo – nudiegė, bet nieko blogo nenutiko. “Gyvensiu”, nusprendė, grįždamas prie lovos ir vėl išsitiesė. Už lango ryškiai blykstelėjo ir šviesos strėlė iš tamsos trumpam išplėšė Ledakalnio siluetą. “Aš nieko nesiimsiu”, pirmiausia jis pasakė pats sau, “bet kažką daryti reikia…”, priminė įkyrus vidinis balsas, su kuriuo jis jau ginčijosi nuo pat Mildos išėjimo, “jeigu Ketvirtasis tinkamai neįvertins aukos, slibinas vėl išlįs. Ir šįsyk taip lengvai neatsipirksit…” “Aš neturiu jėgų, neturiu minčių ir nieko nebenoriu!”, atkirto jis. “Bet juk tu vienintelis gali kažką padaryti! Paskui nesigrauši visą gyvenimą, jeigu, aišku, slibinas tavęs pasigailės?” “Dringis, Aldrikis ir visi mane užmuš, jeigu aš dar kartą ką nors savarankiškai pamėginsiu!”, priminė jis. “Na, tada eik, išklok jiems visą tiesą, kas tas kalnas ir kas jame gyvena”, pasiūlė balsas, “gal susiprotės”. “Hmm… Aldrikis tą, tikriausiai, ir taip žino, tad aš tapčiau per daug pavojingas jam, o Dringis, net jei ir patikėtų, nebeturi tiek galios, kad Aldrikį apramintų”, sudėliojo jis. “Vadinasi, tau nieko nelieka, kaip dar kartą kažką pamėginti…”, įtaigiai apibendrino vidinis, “nes tik tu vienas gali sustabdyti kvailystę…” Marius bejėgiškai sugriežė dantimis.

* * *

– Niekur, niekur tu neisi! – sukliko Milda, radusį jį jau ir atsikėlusį, apsirengusį ir besitvarkantį, – ką sugalvojai, ką vėl sugalvojai? Dar tau mažai nelaimių? – ji ryžtingai užstojo duris.
– Mildute, mane kvietė kunigaikštis, aš privalau dalyvauti, juk supranti, – jis priėjo ir ištiesė ranką, norėdamas paglostyti jos veidą.

Views All Time
Views All Time
2106
Views Today
Views Today
1
0 0