– Oho! – vėl sugriaudėjo burtininkas, – juokdarys pasijautė didvyriu, susikovusiu su juoduoju tironu? – Marius tylėjo, bet tai nebuvo pagarbi baimės tyla.
– Kvailys, tu, Mariau, – pašaipiai sviedė šeimininkas, staigiai vėl sumažėdamas ir atsilošdamas krėsle, – sakai, kam viso to reikėjo? Ogi tam, didžiavyri, kad nebūtų žiemos, kad klestėtų kraštas, kad juokdariai galėtų juokinti žmones, o kunigaikščiai puotauti… Nors kvailai jaučiuosi tau aiškindamas, bet tebūnie. Esi drąsus, o drąsa visada gerbiau. Tad paklausyk, po to galėsi kaltinti. Šis kalnas – jis nepaprastas. Lai jis tau būna stebuklingas, kaip ir manei. Juk žinai, žiemą jis skleidžia tiek šilumos, kad sušildo viską aplinkui, bet toji šiluma juk turi iš kažkur atsirasti, netgi laužas šildo tik todėl, kad jame dega malkos… Tai va, jus šildo tos nekaltos merginos, šildo jų nekaltybė, jų švara, jų auka. Tuose žydruose induose jų nekaltybė susijungia į nepaprastą galią, kurią žiemą spinduliuoja kalnas. Bet kaip židinyje baigiasi malkos, taip baigiasi ir galia, todėl kiekvienais metais yra aukojamos naujos mergelės. Man rodos, kad tu spėjai apžiūrėti, kaip jos induose atrodo? Turėjai matyti, kad visada, kai prireikia galios, jos patiria pačią didžiausią palaimą… Bet įsivaizduok, kas atsitiktų, jeigu jų nebeaukotų? Kalno galia išsektų ir vieną kartą ateitų žiema: šalta, baisi, žudanti, žlugdanti. Tačiau kartais žmonės pasijaučia didesniais, nei jiems derėtų būti, jų išdidumas ima užgaulioti net ir Dievus, tada ir prireikia rykštės. Kalno rykštė – slibinas. Slibinas vėl atveda į protą nepaklusniuosius, sutramdo maištinguosius. Juk taip tave vaikystėje mokė Aldrikis? Baimė vardan gėrio, kurio kartais žmogus nesuvokia. O kalnas – didžiausias gėris, kokį jūs turite. Todėl ir yra ketvirtasis žynys, todėl jo klauso slibinai – tam, kad kiti ateitų į protą, tam, kad žmonės nemestų kelio dėl šunkelio. Ar supratai, juokdary?
Marius tylėjo. Paaiškinimas viską lyg ir sudėjo į vietas. Viską, tačiau… “Na, jei būti smalsiam – tai iki galo.”
– Bet, kaip sakėte, slibinai klausė ir manęs… – įžūlokai suabejojo Marius.
Ketvirtasis žynys prunkštelėjo:
– Klausė… Slibinai klausė kalno. Ne tavęs, ne manęs, o kalno! Negi nejautei, kokia galia tave apsupo, sugriebus lazdelę? Kokia galia turėjo sutapatinti tavo sielą su slibino? Tai buvo kalno galia ir tai buvo kalno galios saldumas… Tebūnie, sužinok viską, jeigu taip nori, vis tiek jau nieko nepakeisi. Ketvirtasis žynys nėra renkamas kaip pirmi trys, ketvirtasis žynys nėra mokinamas. Visa tai padaro kalnas. Kalnas išsirenka ketvirtąjį žynį, nes kas dešimt metų, o kartais ir dažniau, į kalną ateina įsimylėjęs kvailys, drebantis smalsuolis, nuotykių ar lobių ieškotojas. Kalnas paprastai jam suteikia vieną galimybę pajusti savo galią, kurią pajutęs jis užmiršta, ko atėjęs ir tetrokšta nugalėti bei tapti ketvirtuoju žyniu, vieninteliu, kuriam kalnas dovanoja visą galią. Jeigu atėjūnas galimybe pasinaudoja – kalnas iš jo netrukus išsiaugina naują žynį. Jeigu ne…, – pertraukoje Marius pajuto kažką negero…
– …Tai ne. Sudie, juokdary Mariau. Buvo smagu.
Jis nesuprato, kas įvyko, bet skrandis tarytum nukrito į padus, vaizdas aptemo, ausyse sušvilpė vėjas, akis užliejo ryški, akinanti šviesa.

Ten, kur kažkada stovėjo žynių namai, dabar teriogsojo keletas nuodėgulių krūvų, šiurpiai primenančių ugnies galią ir liūdną likimą tų, kurie atsidūrė jos kelyje. Kariai, stovintys sargybos žiede, apjuosusiame Ledakalnį, baimingai klausėsi kiekvieno šiugždesio ar kitokio įtartino garso, atsklindančio nuo kalno, kiekvieną kartą tvirčiau suspausdami ietis ir sustingdami it lūšys medžioklėje – įtempę ausis, akis ir uoslę… Ne, jie nesiruošė kautis su slibinu, netgi pamačius slibiną buvo nurodyta slėptis ir saugotis, bet apdairusis kunigaikštis, pasitaręs su šimtininku, nusprendė, kad šiais laikais, kai žmonės net Dievų nebebijo, verta pasaugoti pačius Dievus nuo per daug smalsių juos garbinančių dėmesio. Tad dažnas karys piktai keiksnojo likimą, pakišusį jam šį budėjimą, per kurį užpakalis galėjo iš tiesų nusvilti…
– Čia negalima! – du kariai ryžtingai užtvėrė kelią žmonių, dėvinčių tik ilgus baltus marškinius, būreliui, panorėjusių pasiekti Ledakalnio papėdę.
– Pasitrauk, pasmerktasis! – būrio vedlys ryžtingai nustūmė ietį, – ir atgailauk už nuodėmes! – suriko. Įdėmiau pažvelgęs į vedlio veidą, kario pakinkliai virptelėjo – Aldrikis, žalią durtinį iškeitęs į grubios drobės marškinius, meilesnis netapo. Bet pareiga yra pareiga!
– Atleiskite, garbusis, bet kunigaikštis įsakė… – nenorėjo trauktis karys.
– Kunigaikštis neįsakinėja Drūkšių saugotojams, – neleidęs pabaigti pasiaiškinimo, žynys piktai nustūmė sargybinį, nedrįsusį rimčiau pasipriešinti, ir pamojo jį lydinčiam būriui. Taip pat kukliai apsirengę žmonės – plaukus pasileidusios moterys, galvas panarinę vyrai, nusekė paskui vedlį.
– Aaaaaa…. – staiga atsklido vis stiprėjantis riksmas. Dauguma susidomėję pažvelgė klyksmo kryptimi ir pamatė, kad į kalno šlaitą dunksteli kažkoks neaiškus daiktas, visu greičiu ritasi žemyn, pasišokėja ant vienos iš daugelio atbrailų, išlekia į orą ir, kiek paskridus, dunksteli į žemę, nuo smūgio atšoka bei nusirita prie pat sustojusio atgailautojų būrio. Žmonės susidomėję pažvelgė į iš kažkur nukritusį nedidelį nuogą vyrą, kuris, matyt, buvo netekęs sąmonės. Akimirką dar tvyrojo tyla. Nepraradęs savitvardos žynys priėjo ir grubokai kilstelėjo nukritusiojo galvą už plaukų.
– Mariau! – suklykė artyn puldama moteris iš būrio.
Aldrikis, varstydamas akimis kūną, sustingo it druskos stulpas – iš tiesų, prieš juos, keistai atkraginęs galvą ir atmetęs atgal ranką, stiklinėmis akimis dėbsantis į plaukiančių debesis, drybsojo gudrusis kunigaikščio juokdarys. Tiksliau – buvęs juokdarys arba tai, kas iš jo liko… Žynys lengviau atsikvėpė. Kūkčiojanti Milda sukniubo ant nelaimingojo krūtinės. Apsupęs baltmarškinių būrys pagarbiai nulenkė galvas, užjausdami dar vieną auką.
– Mariau, Mariau… Kodėl tu? Kodėl aš? Kam taip reikėjo, kam… – raudojo mergina, tai grąžydama rankas, tai glostydama išbalusį mylimojo veidą.
– Dukra mano, – senis uždėjo delną ant raudančios Mildos galvos, – jo jau nesugrąžinsi… Tokia Dievų valia!
– Tokia Dievų valia… – aidu sugaudė žmonės.
Bet mergina taip grubiai šveitė žynio ranką į šoną, kad tas net žingtelėjo atatupstas.
– Tu! Tu dėl visko kalčiausias! – suklykė ji, – tu neišsaugojai nuotakų! Tu leidai regzti pinkles svetimšaliams, o jis, jis gelbėjo… Gelbėjo!
Klausiantys minios žvilgsniai susmigo į Vyriausiąjį saugotoją, lyg laukdami mįslingų nelaimingosioms žodžių paaiškinimo. Senis suspaudė lazdą – jis nepratęs būti kaltinamas!
– Nurimk, kvaila moterie! – sugriaudėjo Dievų tarnas, – jis netikėjo Dievais ir jų tarnais, manė, esąs gudresnis už visus! Bet dar niekas, įėjęs į Ledakalnį, negrįžo! Kalnas saugo savo paslaptis ir baudžia netikinčius už išdidumą! Tai Dievų bausmė! Tai…!

Views All Time
Views All Time
2040
Views Today
Views Today
1
0 0