kunigaikštis aiškiai įsakė, o jis – tik karys, kuris privalo vykdyti nurodymus… Šbarkasas, gavęs kitą žirgą vietoje sužeistojo, jojo raukydamasis – matyt, skaudėjo susitrenkimus ir neviliojo ateitis. Į visus barono bendravimo bandymus Fervergonas atsakydavo griežtu valdingu žvilgsniu, kuris priversdavo užsičiaupti jau pravertą žodžiui džermino burną. Ir vis dėlto, jis neatlaikė:
– Grafe, – pagaliau ryžosi šūktelėti.
Fervergonas atsisuko su tokia pat tūžmastinga minia, bet Šbarkasas nusprendė nekreipti dėmesio:
– Gal reiktų aptarti, kaip elgsimės? – pasiūlė.
Fervergonas atsakė prantiškai:
– Barone, išsirinkote patį netinkamiausią pokalbiui laiką, todėl tylėkite, kol man jūsų neprireiks!
Tai buvo labai nemandagus atsakymas, nuo kurio kraujas Šbarkasui siūbtelėjo veidan, dažydamas jį raudoniu iki pat plaukų šaknų. Bet Fervergonas nesiteikė skirti daugiau dėmesio ir, kiek leido palyda, atitolo nuo džermino.

– Žiūrėk žiūrėk, kas darosi! – klykė Dainių Poviliukas įbedęs pirštelį į dangų.
– Kur kur? – markstėsi senasis Vainorius, mėgindamas ką nors įžiūrėti žydrynėje.
– Nugi ten, dieduk, kirminas ugninis padebesiuos vartosi kaip drignių apsirijęs! – išplėtęs akis bėrė vaikigalis.
– Nieko nematau, – nusiminė senolis, nuleisdamas galvą.
– Va, ten, aukštai, virš liepos! Skrenda į… į… mus! – sukliko blykšdamas.
– Kaip tai, į mus? – bandė susigaudyti senolis – bet nespėjo. Nuo sutvėrimo smūgio sudrebėjo žemė, parversdama ir senolį, ir skuodžiantį šonan vaikaitį…

Kai Marius atgavo nuovoką, jį vėl supo tyla. Kas įvyko – atsiminti buvo sudėtinga. Bet rodos, kad jis tik ką skrido aukštyn, kaip pasiutęs mojuodamas sparnais, bet, kaip ir tame keistame regėjime, staiga pajuto, kad kažkas tempia jį žemėn. Tačiau atsisukęs pamatė ne kvatojantį žynį, o artėjančią trobą ir šonan skuodžiantį vaikį… „Betgi aš – ne slibinas…“, staiga suvokė ir jau blaivesniu žvilgsniu apsidairė. Ta pati patalpa, stebuklingas veidrodis… Jis pasuko beprotiškai ūžiančią galvą, kad matytų geriau: iš tiesų, veidrodyje mirgėjo ant kažkieno trobos kampo šlumštelėjęs slibinas. „Tikri burtai…“, šiurpdamas pagalvojo. Bet kažkas buvo ne taip… Veidrodis lyg ir per toli, o jis… Kabo ant sienos! Iš tiesų, žemiau buvo tik tamsta, rankas kažkas laikė išskėstas, o kojas – apkabintas. Marius pasipurtė – bet gniaužtai buvo stiprūs… “Čiuptuvai?” Tačiau nieko nesimatė tol, kol plykstelėjo labai ryški šviesa, apakinusi juokdarį, o kai vyzdžiai susitraukė jis pamatė žemiau prie paslaptingo stebuklingo stalo sugrįžusį kerėtoją. Jis kažką piktai murmėjo tampydamas stebuklingąją lazdelę. Nuo kiekvieno timptelėjimo gyvis, gulintis griuvenose, sujudėdavo, krūpteldavo, skleisdavo sparnus ir tarsi mėgindavo pakilti, bet nesėkmingai: tai sparno kraštas užkliudydavo kaminą, tai koja įstrigdavo tarp rastų. Po kelių nesėkmingų bandymų burtininkas piktai žvilgtelėjo į veidrodį, sugriežė dantimis ir atsigręžė į Marių. Nužvelgęs ir, atrodo, paniekinamai prunkštelėjęs, paklausė:
– Na, tai kas toks būsi?
Juokdarys nesitikėjo, kad į jį bus kreipiamasi įprasta žmonių kalba, todėl šiek tiek sutriko. Trikdė ir bjaurus, skvarbus senio žvilgsnis, todėl jis tik sumurmėjo:
– Marius…
Burtininkas vėl prunkštelėjo:
– Marius, sakai? – tačiau vargu ar kerėtojas norėjo tikslintis, gal tik sau pasisakė, nes ir vėl paklausė:
– Iš kur?
– Iš… – Marius ėmė atitokti, – lauko.
Senis susiraukė, patampė barzdą ir staiga netikėtai skambiai nusikvatojo:
– Cha cha, gudruolis… Lauko, mat, – jis dėbtelėjo jau palankiau, – žinau, kad ne iš kalno gelmių užgimei, smarkuoli. Pala… O ar tu tik nebūsi to jaunėlio valdovo… Kaip ten jį… Senas kvailys Aldrikis rašė jo vardą, niekaip neįsimenu… va, Dringio, atrodo, juokdarys?
– Galima ir taip pavadinti… – šyptelėjo Marius.
– Aš ir sakau, – patenkintas linktelėjo kerėtojas, – eilinis stuobrys jau seniai apsidirbęs būtų, o čia labai jau apsukrus pasitaikė…
Marius nežinojo, džiaugtis ar bijoti, kad yra lyg ir giriamas.
– Na, tai ko čia prireikė? Mergos vaduoti atvarei?
– Ne… Tikrai ne mergos, – užtikrino Marius, – čia ilga pasaka.
– Na gerai, papasakoti laiko ją turėsi, pažadu, – šeimininko akys vėl blykstelėjo kažkuo įtartinu, – o dabar pasakyk, kokio velnio nemokėdamas čiupinėji viską, kas papuola? Vat ir kabėk, kol čia tvarką padarysiu…
Senis (nors kuo toliau, tuo labiau Mariui atrodė, kad kerėtojas nėra senas, greičiau – brandaus amžiaus vyras, kurį sendino tik barzda) vėl pasilenkė prie paslaptingos lazdelės. Slibinas atgijo, visas drebėdamas lyg šaltiena. Kerėtojas susikaupė, susiraukė, rankų, spaudžiančių lazdelę, krumpliai pabalo ir… Gyvis išsitiesė bei sustūgo taip, kad Marius panoro užsikišti ausis, tik to neleido tvirtai laikomos rankos. Tada sunkiai ištiesė sparnus ir suplakė, keldamas tokį vėją, kad milžiniškas debesys dulkių apdengė viską aplinkui ir galiausiai nerangiai, keistai, bet su baisia jėga stryktelėjo, šniojo sunkia žvynuota uodega, pakeliui nunešdamas tvoros likučius, šulinio svirtį, svirno kampą, vėl suplakė sparnais ir pagaliau pakilo, ištempdamas kaklą tarsi debesio dydžio gervė… Netrukus prieš Mariaus akis radosi vis didėjantis Ledakalnio pavidalas, slibinas pasuko iš žynių trobų likučių pusės, nėrė į olą, olos anga susidrumstė lyg į vandenį kritus akmeniui, visas kalnas tarsi suvirpėjo ratilais ir vėl liko stovėti: vienišas, didelis, galingas lygumų bei kalvų krašte. Kerėtojas murmėdamas atsilošė:
– Tokio pasirodymo tikriausiai užteks, prašė gi šįsyk nepersistengti, naujų aukų, tikiuosi, bus… – kalbėjo nei tai jam, nei tai sau, – tik va rudeniui mergilinę reiks sutvarkyti… Aha, – prisiminęs belaisvį pažvelgė aukštyn, – tai šnektelsim valandžiukę, Mariau?
– Kaip pageidausite, – atsakė jis, – tik… – reikšmingai pažvelgė į ištiestas rankas.
– Ha, kabėti nepatinka? – išsiviepė kerėtojas, – o šokti ant nugaros padoriems žmonėms kaip kokiam nevispročiui patinka? Manai, man mėlynių nuo kritimo nebūna? Ne, narsusis vaduotojau, nieko nebus…
– Ne vaduotojas aš, – dar kartą priminė juokdarys.

Views All Time
Views All Time
2064
Views Today
Views Today
1
0 0