– Oho! – šūktelėjo abu kartu: ten, kur turėjo būti Ledakalnis, akiračio pakraštyje žioravo raudona pašvaistė, kilo į dangų juodų dūmų stulpai.

Šiaip ne taip Marius išsiropštė ant kranto. Šlapias, iškankintas, pavargęs. Bet poilsiui laiko nebuvo – reikėjo ieškoti kelio iš olos. Ačiū Dievams, nei burtininko, nei slibinų niekur nesimatė. Keista… Aplinkui tik stovėjo labai daug, tiesiog viens, du, trys… žodžiu, miškas keistų žydrų daiktų, kuriuos juokdarys vis tiek panoro apžiūrėti. Bet priėjus arčiau noras vos ne atšoko nuo žydrų paviršių – apvaliuose stikliniuose induose plūduriavo… merginos. Geltonplaukės, žydraakės, nuogutėlės, dailiomis krūtikėmis ir užpakaliukais. Dievulėli, jeigu ne tie žydri drebučiai, kuriuose jos buvo įdrėbtos… Marius sunkiai gurktelėjo seilę. Tai štai kas ištinka Drūkšių aukas! Tačiau drebučiai dar ne viskas – geriau apžiūrėjęs jis pamatė, kad prie visų merginų prisisiurbę čiuptuvai, kuriais ir bėgiojo keistas žydras švytėjimas… Čiuptuvai jungė ir indus, bet Marius ataugų nebelietė – žinojo, ką jos gali. Vis dėlto, smalsumui nugalėjus pasišlykštėjimo ir gašlumo derinį, jis prigludo prie stiklo, iš arčiau pasižiūrėti, kas gi atsitikdavo vargšėm Aukštijos gražuolėm. Bespoksant į vienos veidą, staiga mergina sumirksėjo, sujudėjo ir juokdarys pastebėjo, kaip čiuptuvai suvirpėjo ir žydros kibirkštėlės, bėgiojančios tarp jų, pagreitėjo. Marius jau norėjo atšokti, bet akys tiesiog pačios prilipo prie merginos akių – kažkur tokia išraiška jam buvo matyta… Taip, Drūkšių aukos akys spinduliavo tokia palaima, tokiu dangišku saldumu, tokia šviesa, kokią vyrai tik kartais mato moters akyse, ir tik tada, jeigu labai labai pasistengia… Atplėšęs žvilgsnį juokdarys pamatė, kad visi indai vos pastebimai dreba, kad visos aukos atsimerkusios dėbso šituo nepakeliamu žvilgsniu, kad jų kūnai įtempti lyg stygos, virpančios svaiginančioje dermėje… Kažkas dėjosi keisto, nepaaiškinamo… Įveikęs norą pasilikti čia ir virpėti su visomis merginomis kartu, Marius prišoko prie stebuklingų lentų, mirgančių įvairiausiais spalvotais žiburėliais, o tarp jų pastebėjo taką, vedantį gilyn į urvą.

Liepsnos vis artėjo. Vėjas, draikantis dūmų debesis, tumulais nešantis žiežirbas, atnešdavo ir persigandusių žirgų žvengimą, žmonių riksmus, griūvančių pastatų grumesį, beviltiškas kažkieno nurodymų “pilt!”, “atsitraukt!” nuotrupas, kurios dažniausiai baigdavosi persigandusiųjų klyksmu: „Griūna!!! Atgal!!!.“ Aldrikis baugiai apsidairė, rinkdamasis kur eiti: gatvė už nugaros jau buvo virtusi liepsnos upe, mestis į kairę taip pat neatrodė saugu, tik pietvakariuose stūksančios kunigaikščio pilies dar nedengė dūmų apklotas – ten žynys ir pasuko spėriu žingsniu. Tačiau nespėjus peržengti net tuzino grindinio akmenų iš rūkstančio skersgatvio išniro moteris ir puolė seniui į kojas:
– Saugotojau…
Aldrikis nudelbė žvilgsnį ir nustebęs pažino… patarnautoją Mildą. Nuo jos nemaloniai dvelkė apsvilusiais plaukais, moters vilkimas rūbas buvo perdriskęs, o vienas kraštas – apdegęs. Matyt, vargšė bėgo iš degančio pastato…
– Dukra mano, – pasilenkdamas jos pakelti sumurmėjo žynys, – stokis, einam, čia negalima pasilikti…
Bet ji nepaklausė, tik dar tvirčiau apkabino žynio kojas.
– Dukra?.. Kas? Eime… – nieko nesuprasdamas ir bergdžiai mėgindamas išsilaisvintis dar kartą paragino. Bet Milda pažvelgė į Aldrikį kupinomis ašarų akimis ir, kratydama galvą, sušuko:
– Saugotojau… Aš žinau, kodėl TAI atsitiko!
Senio veidas persimainė, akis tarsi užtraukė gaisrų dūmai, kakta suruko. Jis, lyg viską užmiršęs aplinkui, išsitiesė ir užgriaudėjo:
– Tai – Dievų kerštas už jų negerbimą! Už norą juos išduoti! – žynio lazda tarsi atpildo strėlė šovė aukštyn ištiestoje rankoje.
– Žinau, – sudejavo Milda, – bet jis tik gero norėjo, tik gero… Čia jie dėl visko kalti! O dabar JĮ paaukojo!
– Kaip, ką? Ką? Ką tokį? – vėl nebesuprato Aldrikis.
– Marių! – sušuko moteris, – Marių! O aš nebegalėjau jam padėti! Mane pakeitė ir aš nespėjau!!!

Kunigaikštis stovėjo nusisukęs į langą ir sukryžiavęs rankas ant krūtinės. Jis niekaip negalėjo atitraukti žvilgsnio nuo raudonos pašvaistės, plitimu tarytum atsiliepiančios į rausvėjantį dar neilgos pavasario dienos pavakario dangų. Įžiūrėti, žinoma, jis negalėjo beveik nieko, tačiau juodų dūmų stulpai, it sukiršintos bitės gatvėmis zujantys žmonės ir raiteliai gero nežadėjo. Net ir sargybiniai ant sienos nebestypsojo lyg įmūryti, o gyvai susišaukinėjo, mojavo rankomis rodydami naujus gaisrų židinius ar gesintojų pastangas.
– Sakyk, – paliepė pusbalsiu.
Sargybos viršininkas šimtininkas Gudrius bėrė naujienas:
– Kur dabar nuskrido – nesusekėme, gaisrai gesinami, išsiuntinėjome žygūnus, kad žmonės slėptųsi, bet… – staiga nutilo pusėje sakinio.
Dringis klausdamas sumurmėjo:
– Bet?
Karys nejaukiai sumindžikavo. Nesulaukęs atsakymo kunigaikštis atsigręžė ir paliepė:
– Na!
Gudrius pažvelgė tiesiai į akis:
– Blogai, valdove – dega maždaug trečdalis miesto, žynių namus šluote nušlavė… Vandens turime daug, bet labai kaitrios liepsnos… Darome viską – kiekvienas sveikas žmogus pluša…
– Joju pažiūrėti, – kunigaikštis ryžtingai krestelėjo galvą ir žengė žingsnį.
– Valdove, gal neikit? – šimtininkas tartum netyčia atsistojo tarp Dringio ir menės durų, bet šis tik liūdnai dėbtelėjo į sargybos viršininką:
– Et, Gudriau. Dabar jau manęs nenusaugosi… Keliaujam.
Bet durų vyriai vėl girgžtelėjo. Abu vyrai atsisuko ir abiejų veiduose įsižiebė ir nuostaba, ir nerimas – mat į menę tvirtu žingsniu įžengė Aldrikis, o iš paskos, tempiama tarsi avis už grandinės, klupdama įpuolė susivėlusi moteris…
Dringis pagarbiai nulenkė galvą ir ištarė:
– Garbusis…
Gudrius irgi nusilenkė, bet žynys neatsakė į pagarbos ženklus – tik lazdos galu stumtelėjo moterį link kunigaikščio ir piktokai paliepė:
– Pasakok. Pasakok kunigaikščiui viską, ką žinai!

Views All Time
Views All Time
2135
Views Today
Views Today
1
0 0