2. Apie dvasinę praktiką

2-1. Jogos pratimai sumažina protinį ir fizinį nešvarumą. Jie išvysto mūsų sugebėjimą analizuoti savo poelgius ir galutinės analizės pagalba padeda mums suvokti, kad ne visų savo poelgių šeimininkais mes esame.

2-2. Pratimai pašalina kliūtis trukdančias tyram ir skaidriam suvokimui.

2-3. Kliūtys yra penkios, tai: klaidingas suvokimas (nekompetencija), iškreipta vertybių skalė (egoizmas), ypatingai stiprus prieraišumas (godumas), neapykanta be priežasties (atstūmimas, bjaurėjimasis) ir baimė.

2-4. Visų galimų kliūčių priežastis yra klaidingas suvokimas (nekompetencija). Kliūčių charakteristikos pastoviai keičiasi; jos nevisada atsiranda vienu metu, kartais būna miglotos ir sunkiai atskiriamos, o kartais jos pasireiškia akivaizdžiai ir dominuoja.

2-5. Klaidingas suvokimas (nekompetencija) sąlygoja klaidingas išvadas dėl tiriamų objektų būdo, kilmės ir keliamo efekto.

2-6. Iškreipta vertybių skalė (egoizmas) yra protinės veiklos laikymas vieninteliu suvokimo šaltiniu. Jis sąlygoja neteisingą suvokimą.

2-7. Potraukis malonumams yra ypatingai stipraus prieraišumo (godumo) priežastis .

2-8. Neapykanta be priežasties (atstūmimas, bjaurėjimasis) paprastai atsiranda dėl buvusios skausmingos patirties, susijusios su konkrečiu objektu arba situacija.

2-9. Baimė yra įgimtas jausmas, atsirandantis kai nerimaujama dėl pasėkmių. Ji būdinga kaip neišmanėliams taip ir išminčiams.

2-10. Kai atrodo, jog kliūčių nebėra, labai svarbu išlikti budriam.

2-11. Kliūtims atsiradus pakartotinai, reikalinga pasinerti į meditatyvinę būseną ir sumažinti jų poveikio galią. Neleisti joms nugalėti.

2-12. Kliūtys įtakoja mūsų veiksmus ir jų pasekmes. Paties veiksmo metu, pasekmės, gali būti arba gali ir nebūti, akivaizdžios.

2-13. Visą laiką, kol kliūtys dominuoja, jos būtinai įtakoja mūsų veiskmus: jų atlikimą, trukmę ir pasekmes.

2-14. Veiksmų pasekmės bus skausmingos arba palankios, priklausomai nuo to kokios jų priežastys – dorybė ar yda.

2-15. Jogui visos pasėkmės yra nepalankios.

2-16. Reikia vengti numatomų ir įmanomų prognozuoti nepalankių reiškinių.

2.17. Veiksmų, turinčių nepalankias pasekmes, priežastis yra nesugebėjimas atskirti to, kas suvokiama nuo to, kas suvokia.

2.18. Viskas kas suvokiama yra ne tik išoriniai objektai, bet tai ir protas, ir jausmai. Visi jie pasižymi trimis sąvybėmis (gunomis): inertiškumu (tamas), aktyvumu (radžas) ir aiškumu (satva). Jų paskirtis yra dvejopa: įtakoti suvokiantį stebėtoją arba jas atpažinti kaip atskiras nuo suvokiančiojo stebėtojo.

2.19. Viskas, kas suvokiama, yra trijų bendrų sąvybių išraiška.

2.20. Tai, kas suvokia, niekad nesikeičia. Bet suvokia proto pagalba.

2.21. Viskas, kas gali būti suvokiama, turi tik vieną tikslą: būti suvoktam.

2.22. Visų objektų egzistavimas (o tuo pačiu ir jų suvokimas) neprisitaiko ir nepriklauso nuo individualaus stebėtojo suvokimo. Jiems išnykus vieno individualaus stebėtojo atžvilgiu, kitų atžvilgiu jie pasilieka.

2.23. Viskas, kas suvokiama, kuo tai bebūtų, arba kokią įtaką tai tūrėtų konkrečiai asmenybei, turi vieną, vienintelį tikslą. Tas tikslas yra – išryškinti skirtumą tarp suvokiamo objekto ir vidinio stebėtojo.

2.24. Aiškumo nebuvimas (trūkumas) apibrėžiant skirtumus tarp to, kas suvokia ir to, kas suvokiama, yra dėl klaidingo supratimo (nekompetencijos).

2.25. Kuo mažiau klaidingo supratimo – tuo daugiau aiškumo. Tai – kelias į laisvę.

2.26. Priemonė padedanti išsivaduoti – tai pastovi praktika matyti skirtumą tarp objekto ir stebėtojo.

2.27. Aiškumo įgijimas – laipsniškas procesas.

2.28. Nepailstamai praktikuojant jogos pakopas, laipsniškai sumažėja kliūčių įtaka. Tuomet, suvokimo šviesa išryškėja ir skirtumas tarp stebėtojo ir suvokiamo objekto tampa vis labiau ir labiau akivaizdus. Galiausiai, viskas suvokiama be klaidų.

2.29. Egzistuoja aštuonios jogos pakopos:

Jama – mūsų savikontrolė aplinkos atžvilgiu;
Nijama – mūsų savikontrolė savikaitos atžvilgiu;
Asana – kūno pratimai, pozos;
Pranajama – kvėpavimo pratimai bei jo reguliavimas;
Pratjahara – pojūčių apribojimas;
Dharana – susikaupimas;
Dhjana – meditacija;
Samadhi – susiliejimas su meditacijos objektu (individualiojo „Aš“ su Paramatma arba su Visatos Dvasia).
2.30. Jama įžadai:

Ahimsa (neprievarta);
Satja (teisingumas);
Asteja (neimti to, kas tau nepriklauso; dorybė ir sąžiningumas);
Brahmačarija (skaistybė ir susilaikymas);
Aparigraha (neimti nederamų dovanų; nuosavybės išsižadėjimas).
2.31. Šie penki įžadai, jeigu mes juos priimame be jokių kompromisų, nepriklausomai nuo mūsų socialinio, kultūrinio, intelektualinio arba asmeninio statuso, sudaro Didijį Įžadą (Mahavratam).

2.32. Nijama įžadai:

Šaučia (vidinė ir išorinė švara);
Santoša (saikas; pasitenkinimas tuo, ką turi ir tuo, ko neturi);
Tapas (veržlumas arba asketizmas; pasišventimas);
Svadhjaya (saviaukla skaitant ir studijuojant šventraščius);
Išvara pranidhana (ištikimybė Dievui).
2.33. Alternatyvaus elgesio pasekmių analizė gali padėti tada, kai iškyla klausimas kaip pasielgti vienu ar kitu atvėju.

2.34. Pavyzdžiui, ūmus noras elgtis grubiai, paskatinti arba atlikti grubius veiksmus tūri būti sulaikytas suvokimu apie žalingų pasekmių neišvengiamumą. Labai dažnai, tokio pobūdžio veiksmai yra žemiškų instinktų pasekmė (tokių, kaip pyktis, godumas arba išankstinis nusistatymas). Galimų pasekmių suvokimas, nepriklausomai nuo mūsų ketinimų, gali padėti išvengti nepageidaujamų veiksmų.

2.35. Kai žmogus dėmesingas, įsitvirtinęs neprievartoje (Ahimsa), jo akivaizdaoje sumažėja priešiškumo.

2.36. Kai žmogus teisingas (Satja), jo žodžiai įgija svarią galią ir jis pradeda valdyti savo veiksmų pasėkmes.

2.37. Kai žmogus doras ir sąžiningas, nesiekiantis svetimo (Asteja), visi pasitiki juo ir dalinasi visu kas brangia.

2.38. Kai žmogus įsitvirtina skaistybėje ir susilaikyme (Brahmačarija), jis įgija galią.

2.39. Kai žmogus atsisako nuosavybės (Aparigraha), jis tampa saugus ir įgija žinias apie praeitus ir būsimus gimimus.

2.40. Dėka apsoliučios švaros viduje ir išorėje (Šaučia) išryškėja pasibjaurėjimas nuosavu kūnu, ko pasekoje žmogus įgija galimybę išeiti iš kūno ir atsiranda nenoras turėti kontaktų su kitais.

2.41. Dėka apsivalymo atsiranda sattviška švara (dorybė) iš jos protinis pasitenkinimas bei tyrumas, nuo jo samonės susikoncentravimas bei vienkryptiškumas, iš jo jutiminių organų kontrolė, iš jos sattviško intelekto sugebėjimas stebėti save, matyti Atmaną (Sielą).

2.42. Pasitenkinimo tuo ką turi bei saiko (Santoša) rezultatas yra visiška laimė.

2.43. Dėka asketiško veržlumo, pasišventimo (Tapas) padidėja kūno bei jausmų tobulos galios.

2.44. Saviaukla skaitant ir studijuojant šventraščius (Svadhjaya), priartina žmogų prie aukščiausių jegų ir tai padeda suprasti sudetingiausius dalykus.

2.45. Ištikimybė dievui (Išvara pranidhana) padeda pilnai suprasti bet kurį mūsų pasirinktą objektą.

2.46. Asana turi turėti dvigubą sąvybę: stabilumą ir patogumą.

2.47. Tam, kad pasiekti šių sąvybių, reikalinga stebėti ir pažinti kūno bei kvėpavimo reakciją asanų praktikoje. Kartą suvoktos, šios reakcijos gali būti kontroliuojamos žingsnis po žingsnio.

2.48. Jeigu teisingai laikytis šių principų, asanos praktika padės minimizuoti poveikį kūnui tokių išorinių veiksnių, kaip amžius, klimatas, dieta ir darbas.

2.49. Pranajama – tai sąmoningas, apgalvotas kvėpavimo reguliavimas, pakeičiantis nesąmoningus kvėpavimo judesius. Pranajama įmanoma tik po sąmoningo asanų praktikos įvaldymo.

2.50. Pranajama numato iškvėpimo, įkvėpimo ir kvėpavimo sulaikymo reguliavimą. Šių trijų procesų valdymas pasiekiamas jų ilgio moduliavimu ir šių parametrų išsaugojimu nustatytam laikui. Į šį procesą, tuo pačiu, pajungiamas mąstymas. Visi kvėpavimo komponentai (įkvėpimas, iškvėpimas ir kvėpavimo sulaikymas) turi būti ilgi ir lygūs.

2.51. Tuomet, kvėpavimas išeina už sąmonės ribų.

2.52. Reguliarus pranajamos pratimų atlikimas sumažina kliūtis, kurie trūkdo aiškiam suvokimui.

2.53. Dabar protas yra pasiruošęs susikaupti į objektą.

2.54. Pojūčių apribojimas (pratjahara) įvyksta tuomet, kai protas sugeba susikaupti į objektą ir išlaikyti juslės, abejingas supantiems dirgikliams.

2.55. Tuomet, jutimo organai tampa visiškai pavaldūs.

OM TAT SAT

Taip skelbia antroji giesmė, vadinama Sadhanapada (Apie dvasinį mokymą) iš didžiojo išminčiaus Patandžali parašytos šventos joga-šastros, pavadintos „Joga-sūtra“.

Views All Time
Views All Time
1846
Views Today
Views Today
1
0 0