Panelės redakcija gavo laišką: „Galėčiau save vadinti netituluota ragana – per metus burtais į kapus nuvariau tris žmones, bet visai ne tuos, kuriuos norėjau! Ir visa tai atlikau sėdėdama kambaryje ir praktikuodama juodąją magiją“. Suintriguoti lekiame į Kauną pasikalbėti su žmogumi, kuris žudo per atstumą (arba mano, kad sugeba tai daryti).

Jausmai – kaip vandenynas 19-metė Rosita visai nepanaši į tikrą raganą: ir akys neužburiančios, ir plaukai ne varnos juodumo, o ir nuomojamas kambarėlis daug skurdesnis už vidutinio statistinio lietuvio (įdomu, kodėl nepanaudoja savo sugebėjimų buičiai pagerinti?). Rosita yra KTU pirmo kurso studentė. Specialybė irgi neraganiška – telekomunikacijos ir elektronika.

Viskas prasidėjo, žinoma, nuo meilės – didelės ir gilios kaip vandenynas. Mat Rosita kaip įkrito į ją, tai iki šiol išsikapstyti negali. Tokių jausmų priežastis: begalinis vaikino grožis (bent jau Rositai taip atrodo) ir tas faktas, jog draugystė buvo pirmoji (ir jam, ir jai).

„Vaidas truputį vyresnis, gyveno netoliese (veiksmas vyksta mažame miestelyje prie Kauno). Nežinau, kodėl jis taip traukė panas – šniūrais iš paskos lakstydavo, tik jis su nė viena neprasidėdavo. Kai ėmėme draugauti, Vaido draugai perspėdavo: „Nesusidėk su juo (ir čia pat rekomenduodavo „prasidėti“ su jais pačiais), tik širdį įskaudins.“ Bet neatsispyriau: ak, koks didvyris, visiems tiesą į akis drožia (vėliau ir pačiai Rositai išdroš), bet kartu ir kažkaip patraukliai mandagus, seksas su juo fantastiškas, žodžiu, tikras saldainiukas. Be to, man atrodė, jog Vaidas mane supranta – galėdavom kalbėtis apie bet ką.

Meilė yra šalia neapykantos

Žodžiu, Rosita mylėjo labai. O Vaidas, matyt, nelabai, nes vieną gražią rudens dieną (nuo draugystės pradžios buvo praėjęs pusmetis) tiesiai šviesiai išdrožė: „Žinai, tu man jau nebepatinki („išdavikas, juk vos prieš savaitę svarstėme, kaip galėtų atrodyti bendri vaikai“). Aš įsimylėjau kitą. Nelaikyk manęs, vis tiek išeisiu.“

– Aš ir nelaikiau, bet širdyje tooookia neapykanta užvirė. Kad nors kokių susipykimų ar būsimų skyrybų ženklų būtų buvę – viskas kuo gražiausia, sklandžiausia, „tu mano brangioji“, „tu mano saulele“… Ir staiga bumbt į kaktą – aš tave palieku. Štai tada ir įlindau į internetą, pokalbių „chatus“ – beplepant su kitais pavykdavo užsimiršti ir susikurti iliuziją, kad mano gyvenimas labai labai visavertis net ir be to netikšos.

Tikros burtininkės užrašai

Taip įvyko intriguojanti pažintis su virtualiu vyruku, kurio „nick'as“ buvo „Visai pamišęs“ (o Rosita pasivadino „Eldorada“). Plepėjo jiedu sau lengvabūdiškai ir staiga po dviejų savaičių „Visai pamišęs“ prasitarė, jog jo močiutė buvo žolininkė ir praktikuojanti ragana, o po jos mirties likę labai paslaptingi rankraščiai, kuriuose o-jo-joj kokių dalykėlių esama. „O kur tie rankraščiai?“ – Rositai net kvapą užgniaužė. „Ogi pas mane.“ – „O tu man juos paskolintum?“ – „Nu, aaa… šiaip tai vertingas palikimas, nebent už užstatą. Už 200 Lt, pavyzdžiui.“

Argi kažkokie niekingi 200 Lt galėjo sustabdyti įsimylėjusią ir įskaudintą merginą? Žinoma, ne – Rosita sukrapštė reikalaujamą sumą (tai nelengva, nes dar tebesimokė 12 klasėje), spjovė į pamokas mokykloje, sėdo į autobusą ir nusibeldė į Radviliškį, kur stotyje sutiko „Visai pamišusį“.

– Tiesą sakant, į jį net kaip reikiant neįsižiūrėjau, nieko nesiteiravau – man terūpėjo užrašai. Įteikiau pinigus ir pasiėmiau 10 pageltonavusių lapų. Grįžau namo ir įsikniaubiau į burtininkės raštus (beje, su daugybe gramatinių klaidų, bet užtat lietuvių kalba).

Meilę susigrąžinti ne taip paprasta!

Jau turbūt atspėjote, ką Rosita tikėjosi aptikti – ogi stebuklingą meilės gėrimą, kurį sugirdei vaikinui, ir op – jis per kelias sekundes jau tavo. Ir amžinai.

– Aš tuos užrašus drebančiomis iš susijaudinimo rankomis sklaidžiau, bet kai meilės gėrimo receptą aptikau, tai fu
– pasišlykštėjau ir išsigandau. Ingredientai: šikšnosparnio kraujas (kur aš jo gausiu?), jaučio šlapimas (o dievulėliau, nepavydžiu tam, kuris gers)… Dar visokie užkeikimai (turbūt lotynų kalba), kai kur žodžiai gerokai nusitrynę. Žodžiu, idėjos susigrąžinti meilę atsisakiau. Bet užtat aptikau, kaip galėčiau Vaidui atkeršyti – tais burtais arba labai įskaudinčiau, arba net nuvaryčiau į kapus (na, ir kas, o kam jis taip su manim pasielgė?)! Be to, priemonės paprastesnės, viską įmanoma gauti. Reikėjo:

  • vaikino nuotraukos (vieną turėjau, tik joje matausi ir aš, ir mano draugė),
  • 12 baltų žvakių (nieko nėra paprasčiau),
  • Vaido plaukų sruogos (kažkada labai norėjau medaliono su jo plaukais, bet Vaidas nesutiko. Tad kartą jam miegant atsikirpau tokią nemenką sruogą; nepastebėjo, nes nešiojo ilgus plaukus),
  • kokio nors jo nešioto, liesto, arba dovanoto daikto (tebeturėjau Vaido dovanotą pakabuką ir savo žiedelį, kurį jis anksčiau truputį nešiojo),
  • septynių žolelių rinkinio (kai kurios buvo visai nežinomos, bet pasiklausinėjau bobučių, pavarčiau knygas ir galų gale viską pavyko įsigyti turguje) – beje, žolių recepto saugumo sumetimais neskelbsime,
  • ir pats baisiausias dalykas – bet kokio daikto nuo savižudžio kapo (o siaube!). Jį reikėjo pasiimti naktį šviečiant pilnačiai (o dar sakė, kad priemonės paprastos).

Nuotykiai… kapinėse

Per kelias savaites Rosita viską susirinko – netgi daiktą nuo savižudžio kapo!

– Žinojau, kad mūsų kapinėse palaidota jauna mergina – esu ten lankiusis ir ne viena, o su Vaidu! Istorija tokia: esu labai drąsi, nieko nebijau, nė tamsos, nė velnių, nė vaiduoklių, nė žmonių, o mano buvęs draugas prisibijodavo – nuolat su savimi nešiodavosi dujinį pistoletą (tik nežinau, ar nors kartą panaudojo). Kartą draugų ratelyje ėmiau traukti jį per dantį už bailumą, ir tuomet visiems girdint susilažinome, jog 12 nakties nueisime prie savižudės kapo ir pasibučiuosime. Ir iš tiesų ėjome – tik Vaidas sustojo prie kapinių vartelių, ir aš toliau nupėdinau viena. Nieko baisaus neatsitiko, tik Vaidas paskui įkyriai prašė, kad niekam neišduočiau, jog jis pabūgo (nieko sau įsimylėjusiųjų žaidimėliai).

Taigi ir dabar per pilnatį ten nuėjau ir nusiskyniau tujų šakelę. Pagaliau burtams reikalingi dalykai buvo surinkti.

– O ar kam nors apie šiuos pasiruošimus sakei?

– Ne, niekam. Ir dabar niekas nežino, net kambariokė (nes dabar mokausi ir gyvenu Kaune). Papasakočiau, tai gal susirinktų daiktus ir pabėgtų sakydama: „Su raganomis negyvensiu.“

– Negi Vaido negailėjai – juk pati sakei, kad rankraščiuose buvo rašoma, jog taip net numarinti galima?

– Koks gailestis? Aš taip beprotiškai mylėjau, atrodė – gyvybę atiduočiau… O jis jau su kita vaikštinėja, ir, bjaurybė, net nesisveikina! O man meilė verda krūtinėje, nėra kur jos dėti. Labai labai norėjau atkeršyti – gal būtų palengvėję. Kūriau ir paprastesnius planus: pradurti padangas? Išmušti langą? Bet nemalonumų ir apsijuokti vis dėlto nenorėjau. O čia viskas slapta, niekas neįtars. Be to, nelabai ir tikėjau, kad pasiseks.

– O sau pakenkti nebijojai?

– Net jei sau būčiau pakenkusi, vis tiek troškau keršto. Sakiau sau: „Bursiu, net jei man pačiai blogai baigsis.“

Juodosios magijos seansas

Ir štai atėjo popietė, kai Rosita grįžo iš mokyklos (tėvai turėjo parsirasti tik vakare), susidėliojo ratu dvylika žvakių, jas uždegė, teisinga tvarka sustatė sumedžiotus daiktus ir ėmė svilinti Vaido plaukus bei šnabždėti magiškus žodžius.

– Burti reikėjo be perstojo dvi tris valandas – kol iki galo sudegs žvakės. Paskui viską kartoti kasdien: ir taip septynias dienas iš eilės. Aštuntoji diena – poilsis, devintoji – keršto išsipildymo diena.

Kartodama burtažodžius visą laiką galvojau: „O kad tu apsiverstum su mašina (Vaidas važinėjo tėvų dovanotu automobiliu), o kad būtent nuo skardžio… Paskui taip „įėjau į transą“ – jaučiau, kaip nuo manęs plūste plūsta energetinės bangos. Ir taip įtikėjau magija, kad devintąją dieną nesitraukiau nuo telefono. Vis atrodė, kad tuoj tuoj kas nors paskambins, ir sužinosiu apie nelaimę. Nepajėgiau nei valgyti, nei gerti, tik mintyse kartojau: „Jis turi, turi, turi apsiversti.“ Paskui žiūriu – greitosios pagalbos švyturėlis. Man tik smilkt per širdį – gal mirtinai susižalojo? Bet ne, greitoji nusuko visai į kitą pusę.

– Tai ar kas nors įvyko?

– Iki pat vakaro viskas buvo ramu. Tada pamaniau: „Nieko tie burtai neverti“, ir išėjau pas draugę gerti kavos. Sėdim, kalbam, o ji ir sako: „Žinai, šiandien mačiau, kaip Vaidas nulėkė automobiliu į griovį nuo skardžio. Aš kaip tik pro šalį su tėčiu važiavau. Na, bet nieko tokio, tik apsibrozdino truputį ir mašinos priekį aplamdė.“ Aš sėdžiu nei gyva, nei mirusi ir bandau neišsiduoti. Bet pati sau galvojau: „Tai bent magija, viskas kuo puikiausiai veikia!“

Burtai Nr. 2

Po tokios „sėkmės“ Rosita visai padūko: „Jei kartą pavyko, pavyks ir antrą! Matyt, kažką ne taip dariau. Vis tiek nuvarysiu Vaidą į kapus.“ Tiesa, rankraštį teko atiduoti – „Visai pamišęs“ pareikalavo jo atgal. Mergina kruopščiai nusirašė „suveikusį“ burtą ir senosios žolininkės užrašus atidavė (savo 200 Lt taip pat atgavo).

– Sutikusi „Visai pamišusį“ dar paklausiau: „O tu bandei?“ Jis nuleido galvą, pamąstė, o paskui pasakė: „Aš neturiu galių.“ „Aha, o aš turiu!“ – piktdžiugiškai pagalvojau ir nusprendžiau burtus pakartoti po keturių mėnesių: mat reikėjo laikyti abitūros egzaminus.

Praėjo keturi mėnesiai, ir Rosita vėl sėdo prie degančių žvakių. Šį kartą buvo labiau išsiblaškiusi: ir pašalinės mintys į galvą lindo, ir ritualą ne taip įsijautusi atliko, o dar tėvai anksčiau iš darbo grįžo ir visus burtus sugadino.

– Blogo norėjau, bet jau nebe taip karštai – jausmai šiek tiek atlėgo. Devintąją dieną abejojau: gal nepavyko? Paskui grįžta iš darbo mano mama (o ji gydytoja) ir pasakoja: „Šiandien atvežė į ligoninę 70-metę Vaido močiutę. Per kelias valandas mirė. Širdis…“ O Dieve. Pradėjau save teisinti: močiutė sena, gal sutapimas, bet į laidotuves vis tiek nėjau, sąžinė kirbėjo.

Paskutiniai raganos bandymai

Sąžinės kirbėjimas nesulaikė Rositos nuo trečiojo bandymo: labai knietėjo įsitikinti, ar piktadarybės – jos darbeliai, ar paprasčiausi sutapimai.

– Mąsčiau – jei čia dar reikia kažkokių galių, gal jos jau baigėsi? Būriau ir kartojau: „Aš nebenoriu jo mirties. Tegul Vaidui tik būna nemalonu ar skaudu.“ Ir ką jūs galvojate – devintąją dieną sužinau, kad mirė jo mylimas dėdė (tėvo brolis)! Ir vėl nepataikiau? Ar dar vienas sutapimas? Ką gi, pakerštausiu dar kartelį – bet jau paskutinį (nes Vaido plaukų sruogelė liko visai mažytė).

Būriau prieš 2002-ųjų pabaigą. Žinojau, kad Vaidas su mergina bei draugų būriu rengiasi smagiai švęsti Naujuosius ir pavydėjau. Šnabždėjau: „Tegul jų šventė neįvyksta, tegul neįvyksta…“ O paskui iš žmonių išgirdau, jog autoavarijoje žuvo 20-metis Vaido merginos brolis – beveik toje pačioje vietoje, kur anksčiau apsivertė pats Vaidas! Žinoma, visi artimieji važiavo ne švęsti, o į laidotuves – taip, kaip aš ir norėjau. Tačiau nesidžiaugiau, man pasidarė baisu. Visus aplink išmarinsiu, o buvusiajai meilei taip nieko ir neatsitiks? Gal jis užkeiktas ar kaip nors ypatingai apsaugotas?

Ši istorija netikintiems magija gali sukelti pašaipą, o tikintiems – pasibaisėjimą. Pati Rosita dievagojasi, kad jos pasakojimas – šimtaprocentinė teisybė. „Ir dar padariau atradimą – raganomis ne gimstama, o tampama. Reikia tik labai labai norėti, ir viskas išsipildys.“ Ech, galėjo tuos norus panaudoti geriems darbams, gal bent kambarį apsistačiusi būtų (nes dabar abi su kambarioke dalijasi vieną mažą nutriušusį foteliuką, kuriame miega paeiliui)?

P.S. Tiesa, pati Rosita norėtų susirasti naują širdies draugą, tačiau kažkodėl jai vis nesiseka. Gal vaikinai per atstumą nujaučia, kuo tai gali baigtis?

Views All Time
Views All Time
12235
Views Today
Views Today
1
0 0