Sergejus Lazarevas, skandalingosios knygos „Karmos diagnostika“ autorius, vertinamas įvairiai: vieni jį vadina šarlatanu, kiti – naujuoju pranašu.

Sergejaus Lazarevo populiarumo epopėja prasidėjo maždaug prieš dešimtmetį, kai Sankt Peterburge gyvenęs mažai žinomas dailininkas išleido knygą apie žmonių ligų priežastis. Pasak S.Lazarevo, ligos kyla dėl karminių pažeidimų, sergame ne tik dėl savų, bet ir dėl tėvų bei senelių nuodėmių. Naujoji teorija su savotiškai persipynusiomis Rytų ir Vakarų religijų gijomis sulaukė neįtikėtino dėmesio: knyga „Karmos diagnostika“ išpirkta akimirksniu (iš viso išėjo 9 leidimai), atsirado daugybė sekėjų ir išgijusių pagal Lazarevo rekomendacijas ligonių. Apie jį buvo kuriami filmai, į jo paskaitas plūdo minios žmonių. Šiandien ažiotažas atlėgo, bet dar liko daugybė knygos autoriaus garbintojų. Tai liudija spalio mėnesį surengta jo paskaita Vilniuje – milžiniška salė lūžo nuo žmonių, nors bilietas į renginį kainavo 50 Lt.

Man pavyko pakalbinti garsųjį mistiką ir jo žmoną Olgą. Interviu Sergejus Lazarevas spaudai nedavė ir nesifotografavo jau 10 metų.

SERGEJUS LAZAREVAS

Sergejau Nikolajevičiau, ar tiesa, kad iš pradžių žmones gydėte bioenergetikos metodais? Kodėl šiandien juos kritikuojate ir sakote, jog tokia veikla žalinga?

Aš neteigiu, kad bioenergetika – blogai. Tik perspėju, kad daugelis ekstrasensų gydo paviršutiniškai ir nejaučia atsakomybės dėl padarinių. Antra, ekstrasensas, veikdamas žmogaus pasąmonę, perduoda jam ir savo anaiptol ne tobulą dvasinę struktūrą. Trečia, negalavimas žmogui duodamas, kad apsivalytų jo siela. Bioenergetikai, koncentruodamiesi vien į kūno negalias, kenkia sielai. Jie gydo aklai, vaikosi vien pinigų ar efekto. Šiuolaikinė medicina taip pat siekia vien greito išorinio poveikio. Todėl ir nepadeda, o kartais net pakenkia – vis daugiau žmonių vis dažniau serga. Deja, gydytojai nepripažįsta sielos buvimo. Ar žinote, kiek gimė nesveikų vaikų, kai negalinčios pastoti moterys imtos gydyti medikamentais? Bet niekam tai nerūpi, nes visus domina tik kaip iš to kuo daugiau pasipelnyti.

Vadinasi, gydyti nevaisingumo negalima?

Nevaisingumas – ne tik motinos, bet ir būsimo kūdikio problema. Jei vaiko siela netobula, jam sunkiau gimti, nes gamta natūraliai blokuoja jo atėjimą į pasaulį. Dirbtinai pradėti vaikai užaugę patiria daugiau šeimyninių negandų, kenčia dėl sunkaus charakterio bei likimo smūgių. Jie itin retai būna laimingi ir vaisingi. Aš nesakau, kad medicina neturėtų padėti moteriai pastoti. Tiesiog negalima gydyti vien kūno. Rūpindamasi dvasios švara moteris sykiu apvalo nuo kaltės, pykčio ir būsimo vaiko sielą – tada dažnai ir be medikų pagalbos pastoja.

Lietuvoje per visus nepriklausomybės metus nusižudė apie 20 tūkstančių žmonių, 100 tūkstančių tenka 44,1 savižudybės – šiuo metu tai didžiausias santykis visoje Europos Sąjungoje. Kaip manote, kodėl taip yra?

Lietuvoje žmonės labai dvasingi. Didelis dvasingumas pavojingas kaip ir dideli pinigai. Nes dvasios turtai – irgi žmogiškosios laimės šaltinis, prie kurio galima prisirišti, iškelti aukščiau dieviškosios meilės – ir taip sau pakenkti. Dvasingumas – tai intelektas plius meilė. Vien intelektas be meilės – tai tiesiog protas, gudrumas. Žmogus be meilės pavojingas, nesveikas. Biblijoje teigiama, jog didelis žinojimas didina liūdesį. Žinios be meilės – sunkus nešulys. Jo neatlaikę žmonės dažnai baigia savižudybe, nes pernelyg aiškiai regi, koks pasaulis netobulas. Kuo aukštesnio intelekto žmogus, tuo labiau linkęs kritikuoti, jausti nepasitenkinimą, smerkti nevykėlius. Tik meilė leidžia teisingai traktuoti ir pakęsti netobuluosius. Intelektualus žmogus be meilės labai agresyvus. Nieko nemylėdamas jis praranda norą gyventi, konfliktuoja su pasauliu. Ir tas konfliktas pradeda žudyti jį patį.

Kaip, Jūsų manymu, žmogui tapti sveikam ir laimingam?

Pirmiausia verta prisiminti visą savo gyvenimą ir tarsi iš naujo jį išgyventi. Reikia atleisti visiems, kurie įžeidė, nuskriaudė, pažemino. Kreipkitės mintimis į Dievą ir prašykite atleidimo už savo pavydą, išdidumą, kitų smerkimą. Ypač už pastarąjį – juk teisdami kitą mes tarsi smerkiame visatą, dieviškąją valią, kuri jį tokį sukūrė ir kuris jai galbūt reikalingas kaip bausmės įrankis. Tai nereiškia, kad turime nusileisti skriaudėjams – ginkimės, paduokime į teismą, bet nesmerkime. Jei sugebėsite peržiūrėti ir iš naujo įvertinti savo gyvenimo skaudulius, būtinai pasveiksite. Ne mažiau svarbu teisingai išdėstyti prioritetus. Pirmiausia turime mylėti dieviškąjį pradą. Tik paskui – vaikus, žmoną, šeimą, mylimąjį. Iš žmogaus, pernelyg sureikšminusio žemiškąsias vertybes, jos paprastai atimamos. Gyvenime įgyjame tai, ko esame pasirengę bet kurią minutę atsisakyti. Jei pykstame dėl netekties, negalime susitaikyti su dieviškąja valia, būsime priversti išgyventi tokią pat situaciją, tik dvigubai sunkesnę. Nepriimsime jos – gausime trigubai sunkesnę. Kol galop pamoką išmoksime ir šitaip šią kančių programą baigsime.

O Jums pavyksta neprisirišti prie sėkmės, pinigų, laimingos šeimos siekiamybės?

Jei vertintume tik mano išorinį gyvenimą, galima sakyti, jog esu išties sotus, laimingas, mane lydi sėkmė. Bet mano siela dažnai atsiduria ties prapulties, nusivylimo riba. Aš suprantu, koks sąlygiškas ir trapus yra mano gyvenimas, sveikata, laimė. Todėl stengiuosi jų labai nesureikšminti. Kiekvienas žmogus gali būti laimingas, jei pajus sieloje meilę ir puoselės ją. Tai viskas, ko reikia laimei, – nei pinigai, nei sveikata to neatstos.

Kaip gydote žmones, kurie į Jus kreipiasi?

Kai tik žmogus užsirašo pas mane į priėmimą, jau prasideda gydymas, nes ligonis ima intensyviai galvoti apie savo problemas. Jį gali pykinti, pakilti temperatūra – į paviršių tarsi pradeda lįsti visas purvas. Mudviejų kontaktas valymosi procesą dar paspartina, ir žmogus ima sveikti. Esu patyręs ir nesėkmių, – tiesą sakant, jų buvo labai daug. Kartais pajusdavau, jog iškilo kažkokia siena, kuri trukdo, neleidžia progresuoti. Tokiu atveju žinau: jei eisime toliau, nutiks kažkas baisaus. Todėl uždraudžiau sau „spausti ligi galo“. Juk ne viską matau ir suprantu. Apskritai gyvenime reikia mažiau lįsti ir patarinėti kitiems žmonėms, ypač jei jie to neprašo. Negalima laužyti svetimo likimo primetus savo taisykles.

Lietuvoje iš 100 susituokusių porų maždaug 60 išsiskiria. Kaip Jūs vertinate skyrybas?

Skyrybos – tai tarsi kojos ar rankos netektis. Aišku, tai skaudu. Bet jei įsimeta gangrena, verčiau prarasti galūnę, bet pačiam išsigelbėti. Kai sutuoktiniai ima nekęsti vienas kito, smerkti, trypti jausmus, tada verčiau skirtis. Jei partneriai nemoka rūpintis vienas kitu, jei santykiai tik vartotojiški, nesijaučia dieviškojo prado alsavimo, gerovės šioje šeimoje niekada nebus.

Žmonės bando gydytis atsisakydami mėsos, badaudami. Kaip manote, ar tai veiksminga?

Badaujant reikia pasinerti į ramybės būseną. Nes badavimas turi būti ne tik fizinis, bet ir jausminis – be bendravimo, stresų. Tada iš tikrųjų jis gali būti veiksmingas, atnešti naudos sveikatai. Bet šitaip beveik niekas nebadauja: žmonės eina į darbą, konfliktuoja su šeima, kaimynais. Todėl ir nesulaukia pagerėjimo. Vegetarizmas nėra universalus dalykas. Mėsa turi saulės energijos, todėl šiauriečiams jos reikia, kitaip pristigs jėgų, susirgs. Pats organizmas tai parodo: kai tik šiaurietis ima valgyti vien daržoves, vaisius, iš karto sustreikuoja žarnynas. O Pietuose mėsos galima ir atsisakyti. Aš pats mintu ne taip, kaip norėčiau, nes nuolat keliauju. Mėgstu košes, vaisius, truputį mėsos. Maždaug nuo vasario pradedu tenkintis minimumu – valau organizmą. Man patinka ruošti maistą, ypač aštrius patiekalus, barščius.

Ar, be darbo, turite kokių nors pomėgių?

Kada nors vėl norėčiau grįžti prie tapybos. Dabar neįstengiu – visas jėgas atiduodu knygai, paskaitoms ir pacientams. Baigsiu rašyti, tada gal padarysiu pertrauką, vėl imsiuosi teptuko. Man visada patiko jūra, labai mėgstu nardyti. Kartais slidinėju kalnuose. Vis dėlto didžiąją laiko dalį suryja darbas.

Dabar labai padaugėjo ateities pranašų, būrėjų. Ar verta stengtis įspėti ateitį, kreiptis į žiniuonius, astrologus?

Ateitis nėra kažkur paslėpta, ji yra čia pat, dabar, – kaip ir praeitis. Todėl ją galima perskaityti, ir tuo daugelis naudojasi. Tačiau tai pavojinga. Sakykim, būrėja išpranašavo, kad po metų mirsite. Tai turėtų reikšti, kad jūsų sielai reikia kaip reikiant apsivalyti. Tačiau išgirdus pranašystę, juolab ja patikėjus, sielą apima siaubas, neapykanta savo likimui – ir įvykis, turėjęs apvalyti, jus tiesiog sunaikins. Būrimas – tai kišimasis į ateities įvykius, ateities dėsnių jaukimas. Žinodami, kas bus, mes sumenkiname dabartį, pajuntame jai abejingumą ir taip pristabdome savo vystymąsi. Dėl šių priežasčių ateitis nuo mūsų ir paslėpta. Po būsimus įvykius gali kapstytis tik tie, kuriems žinojimas nekenkia. O tokių maža.

OLGA LAZAREVA

Tiesą sakant, jei ne 41-erių metų Sergejaus žmona Olga, šis pokalbis nė nebūtų įvykęs. Ji mielai suvedė mane su savo vyru, griežtu, nelengvo būdo žmogumi.

Olga, ar sunku gyventi su žmogumi, kuris visus poelgius aiškina karminiais ryšiais?

Vieniems jis atrodo keistas, tuo tarpu kiti jį netgi dievina. Tačiau kasdieniame gyvenime, šeimoje jis – paprastas žmogus. Mes auginame tris vaikus: vyriausiai Ksenijai – 22 metai, ji ką tik baigė institutą ir ėmė dirbti, viduriniajam Michailui – 19-a, jis studijuoja institute, antrajame kurse, o mažajai dukrelei – vos 7-eri.

Ką Jūs pati veikiate?

Esame įregistravę UAB, kuri leidžia Sergejaus knygas, platina kasetes, organizuoja paskaitas. Turime 15 darbuotojų. Aš esu generalinė direktorė. Iš pradžių mintis dirbti kartu man nepatiko, maniau, jog žmonai geriau triūsti atskirai. Bet taip jau nutinka: jei ką itin neigi, būtinai ir gauni. Sergejus su manimi elgėsi griežtai, pirmomis savaitėmis kone kasdien girdėdavau: „Viskas, nuo rytdienos nebedirbi“. Vakarieniaudami nuolat leisdavomės į audringus debatus. Vaikai skųsdavosi: „Jūs ir vėl iš naujo! Kiek dar draskysitės?“ Bet Sergejui sunku pasipriešinti. Kartais visos darbuotojos – 15 moterų – prieštaraujame, tačiau paskui vis tiek tenka nusileisti.

O kuris lyderiaujate šeimoje?

Šeimos galva, be jokios abejonės, – Sergejus. Kai susipažinome, man buvo vos 17 metų, o jam – 28-eri. Stovėjau eilėje prie teatro kasų, o jis turėjo atliekamą bilietą, pakvietė į spektaklį. Po spektaklio pasikeitėme telefono numeriais. Sergejus man išsyk padarė didelį įspūdį. Jis atrodė protingas, įdomus, dėmesingas – nenuostabu, kad troškau už jo ištekėti. O jis sakydavo: „Aš niekur neskubu, vesti neketinu, man to nereikia, esu kūrybos žmogus“. Galop Sergejų vis dėlto užkrėčiau vedybų idėja. Po tuoktuvių persikėliau į jo vieno kambario komunalinį butą su bendra virtuve dar dviem šeimoms. Iš pradžių labai kivirčydavomės. Mano mamai, gamyklos direktorei, atrodė, kad moteris turi viskam vadovauti – ir aš šią nuostatą atsinešiau į šeimą. Mama pati tėtį visada laikė po padu – gal todėl jis ilgainiui pradėjo gerti. Sergejus auklėjo mane paskaitomis – jis turi iškalbos dovaną, be to, buvo vyresnis, išmintingesnis, labiau patyręs. Įsitikinau, jog jei noriu su juo gyventi, turėsiu paklusti. Ar bent jau pasistengti, kad jis taip manytų. Suprantate? Neįmanoma paklusti iš karto ir veiksmais, ir mintimis. Taigi prislopinau savo išdidumą, ambicijas. Dabar, galima sakyti, esu kitas žmogus, priėmiau jo tiesas. Jei kyla konfliktas, niekada neveikiu tiesmukai. Savo norus bei nuomonę dėstau atsargiai, parenku švelnių argumentų, nutaikau, kada jo gera nuotaika. Moteriai svarbu greitai išmokti atleisti – tik tada šeimoje bus taika ir ramybė. Jei nuoskaudą nešiosi, auginsi savyje, nieko gera nesulauksi. Dabar mes visi – aš, vaikai (jie gyvena su mumis), mano mama – stengiamės, kad Sergejui būtų gera. Kad parėjęs namo rastų mėgstamų valgių, kad ilsėtųsi taip, kaip nori. Jis mėgsta pabūti vienas – stengiamės netrukdyti. Mums juo rūpintis malonu, nes Sergejus – tikras vyras, tokių dabar reta.

Populiarumas Sergejų turbūt užgriuvo staiga? Kaip pasikeitė Jūsų šeimos gyvenimas išleidus „Karmos diagnostiką“?

Mes penkiolika metų gyvenome tame pačiame vieno kambario komunaliniame bute, ten gimė sūnus ir dukra. Sergejus dienomis dirbdavo dailininku, naktimis tapydavo ekspresionistinius paveikslus ir rašydavo. Nors paveikslus neblogai pirkdavo, pinigų nuolat trūko – juk per mėnesį nutapydavo daugiausia vieną. Kai išėjo pirma Sergejaus knyga, mus žmonės gulte užgulė. Nežinia iš kur susižinodavo adresą, telefono numerį ir skambindavo, eidavo ištisomis dienomis, net naktimis! Kaimynai tiesiog pasiuto, nes jų vaikai negalėdavo normaliai pailsėti, išsimiegoti. Iš pradžių pinigų nepadaugėjo, nes Sergejus buvo sudaręs sutartį su leidėja, taigi gavo tik nedidelį honorarą. Savarankiškai finansus pradėjome tvarkyti tik sutarčiai pasibaigus. Dabar gyvename Maskvoje, penkių kambarių bute. Prie turtingųjų sluoksnio savęs nepriskiriame – nieko ypatingo neturime, važinėjame „Volskswagen“. Tiesa, galime sau leisti ilsėtis užsienyje. Du pastaruosius mano gimtadienius šventėme Maldyvuose, mačiau ir Didįjį Kanjoną Amerikoje, ir Niagaros krioklį. Labai daug lėšų ir jėgų skiriame vaikams. Nors kai vyresnioji dukra užaugo, pasakiau jai: „Siek visko pati, susirask darbą savarankiškai“. Ji dirba didelės parduotuvės buhaltere ir yra patenkinta.

Esate laiminga? Ar jaučiatės save realizavusi kaip asmenybė?

Šiandien jaučiuosi laiminga, nes turiu puikų vyrą, gerus vaikus. Kaip bus toliau, nežinia. O dėl realizacijos… Kai moteris pagimdo, mano nuomone, ji pirmiausia turi suvokti save ne kaip žmoną ar asmenybę, o kaip motiną. Pamenu, abu vyresnieji vaikai jau buvo paaugę (vienas 12-os, kitas – 15-os metų), aš tapau laisvesnė, o tada vyras užsimanė trečio vaiko. Atsikalbinėjau – vėl visi rūpesčiai iš pradžių. Netrukus su sūnumi patekau į baisią autoavariją – kažkodėl į sankryžą įlėkiau per raudoną šviesą ir įsirėžiau į treilerį. Sūnui skilo kaukolė, buvo pažeistos smegenys, o man – nieko. Kai po sūnaus operacijos laukiau ligoninės koridoriuje, staiga supratau: koks laisvalaikis, kokios atostogos? Aš turiu pagimdyti trečią vaiką! Tiesiog akimirksniu suvokiau, kas vertingiau. Ir per savaitę pastojau.

Pritariate vyro teorijai apie karminius ryšius tarp žmonių?

Su šia teorija lengviau gyventi. Ja neįmanoma netikėti, nes tai taip akivaizdu. Tarkim, visą dieną tave kas nors puldinėja, įžeidinėja, stumdo. Užuot pykusi, aš tokiais atvejais galvoju: „Matyt, šiandien kažkas man negerai, jei žmonės taip puola“. Tada stengiuosi įsigilinti į save, panagrinėti savo elgesį, o ne atsilyginti tokiu pat įžeidimu. Žinau, kad nutikus nesmagiems dalykams galiu atsiremti į Sergejų, pasidalyti nuojautomis, nuogąstavimais. Mes esame religingi, patys vaikštome į cerkvę ir vaikus skatiname. Šventovėje lengviau nusiraminti sielai, nes namie per daug šurmulio.

Ar Jūsų vyrui svarbus moters grožis?

Labai. Jam be galo malonu, kai gerai atrodau. Tada sako galantiškus komplimentus, dovanoja gėlių. Gal jums pasirodys, kad aš nieko daugiau neveikiu, tik žiūriu, kaip įtikti vyrui? Nenorėčiau, kad susidarytų toks įspūdis. Aš esu palyginti tvirta moteris.

Views All Time
Views All Time
14411
Views Today
Views Today
1
0 0