Pamažu keldamas ilgas plonas kojas Juozapas Albinas Herbačiauskas tyliai lyg medžioklis katinas įslinko į kavinę ir sustingo durų prietemoj. Pastatyton surduto apykaklėn dar labiau įtraukė žilstelėjusią galvą ir apsižvalgė, akimoju spręsdamas, prie kurio staliuko prisėsti.

Staiga jo dėmesį patraukė vyras. Jis stovėjo ryškiai apšviestoje vietoje, beveik pačiame kavinės vidury, ir garsiai, nustelbdamas iš visų pusių sklindantį ūžesį bei kalbas, kažką aiškino.

Didysis magas ir ateities spėjikas truputėlį suglumo. Šito vyro „Pas Konradą“ dar nebuvo matęs.

Žengęs kelis žingsnius susikūprino prie kampinio stalelio ir dar labiau įgaužė galvą į apykaklę.

– Ot, šitaip! Matot? Aš paimu stiklinę. Ot! Suspaudžiu! O šita ranka lyg taikausi į ją. Tik rodau, ot. Aš sukaupiu valią, visas dvasios jėgas, aš sakau mintyse: „Užvirk, užvirk, užvirk!“ Daugiau apie nieką šią akimirką negalvoju, tik apie vandenį, kuris stiklinėje, apie vandenį, kuris turi užvirti be ugnies, vien mano vidaus jėgų paveiktas. Ot! Matot? Jau, jau eina fuidai… jau kyla burbuliukai. Matot? Ot! Dar, dar… aš dar labiau sukoncentruoju savo valią ir štai! Prašom! Kam arbatėlės?

– Fokusininkas! Žiūrėkit, tikras fokusininkas!

– Joga! Girdėjau, Indijoje kiekviename kampe tokių po kelis sėdi!

– O tu… ar štai šitą peleninę gali suskaldyti? Neliesdamas. Ar gali?

– Galiu. Aš akmenis skaldau.

– Prie Žemaičių plento? Oho! Matyt, gerai uždirbi.

– Valia, viską lemia valia, saviįtaiga. Valios koncentracija.

– Statau kvortą – suskaldyk peleninę! – neatstojo įkaušėlis ir, pastūmęs tolėliau stiklines ir lėkštes, visiems matomoje vietoje padėjo peleninę.

– Gerai… Dvi kvortos ir silkutė! – užsiprašė Joga.

– Tegu būna! Parodyk tą savo valią.

Albinas Juozapas Herbačiauskas ištiesė kaklą irgi norėdamas pamatyti, kaip tas nepažįstamasis vien mintimis suskaldys peleninę. Reikia pasakyti, kad visų pripažintas Magas, stebukladarys, ateities spėjikas, kuriam laikinojoje sostinėje nebuvo lygių ir kuris jau buvo vadinamas neprilygstamu pranašu, neturėjusiu konkurento, tą kartą truputį sutriko. Kažkur paširdžiuos pajuto kylantį karštį, ir tas deginantis gumulėlis ropštėsi vis aukščiau ir aukščiau, užspaudė gerklę, ėmė aitrinti liežuvį, lūpas, ir jis jau buvo besirengiąs sušukti: „Ne, tai apgavikas!“, bet susivaldė, tik dar plačiau išplėtęs akis žiūrėjo į nepažįstamąjį valios stipruolį. Baltos rankos, ištiestos į šviesą ir truputį virpančios viršum peleninės… ilgi inteligentiški pirštai… vienas nagas įskilęs… kitas ištepliotas tušu ar dažais… Aha, dailininkas! Marškinių apykaklė atsegta, kaklas apsuktas raudonu skurliu. Pamėgdžioja jį! Vadinasi, iš jaunųjų karštakošių. Taip, dailininkas Petras Tarabilda – prisiminė kažkur matęs jo išdidžią povyzą. Brrr, moskitas – krūptelėjo Juozapas Albinas Herbačiauskas. Ar termitas? Moskitai, termitai kaip ir jogos ar vampyrai – užkrečiami dalykai. Jaunieji blaškosi, ieško, ko nepametę. Bet ką jie žino apie okultzimą? Sindochas? „O gal… gal jis kokia slaptinga jėga, tyčia ano svieto pasiųsta į Kauną manęs sunaikinti?“ Vieną kartą jau jam iškrėtė šunybę – pakišo apelsino žievelę, Magas paslydo, baisiausiai susidaužė strėnkaulį ir net įlūžo koja.

Aiškiai tai buvo slaptingųjų jėgų provokacija. Bet koja pasveiko ir jis, nors po ligos ir gerokai sukritęs, vėl viesulu įsiverždavo į universitetą, „Pas Konradą“, į „Božegraiką“, „Ale Pale“, teatrą – visur, kur tik vargo nelaimingos pasimetusios sielos, reikalingos jo pagalbos ir išvadavimo. Gal ir šis provokatorius anų slaptųjų jėgų pasiųstas? Gal?..

Jogos ranka nei iš šio, nei ši to ėmė virpėti ir jis mikliai apžvelgė salę. Tamsiausiame kampe išvydo spindinčius du žiburėlius. Jie buvo kažkokie keisti – nei žvakės, nei lempelės – žydrai rausvi, pailgi, lyg prožektoriaus spinduliai suviesulavę skrodė salės prieblandą ir dilgindami smigo tiesiai į jį. Katės akys… O gal vampyro?

Joga bandė susitvardyti, dar labiau susikoncentruoti.

– Ot, štai… aš sakau… ot…

Bet jo balsas jau buvo kažkoks prigesęs, pavargęs, sutrikęs, net drebantis.

– Dvi kvortas alaus ir stiklas šnapso! Suskaldyk!

– Ot! Štai!.. – stenėti išstenėjo peleninės skaldytojas ir vėl nejučia pasuko galvą į paslaptingąjį kampą.

Žiburiukai tviskėjo dar pasiučiau, lyg mėlyni žaibai vėrė kiaurai, ir Joga pajuto tiesiog sūkuriais plūstantį fizinį skausmą, kūnan smingančių strėlių aštrumą. Rankos sudrebėjo ir nusviro.

– Va ir Joga! Ak, vyre! Prisigyrei, ir še… Štai kaip reikia skaldyti!

Vyriokas, statęs dvi kvortas alaus ir stiklą šnapso, pagriebė peleninę ir užsimojęs tėškė į grindis. Tačiau peleninė nesudužo, o lyg ripka nuriedėjo į tolybę ir dingo.

Joga kažką suknerkė ir ūmai sukriošęs bejėgiškai sudribo kėdėje, tarsi atsivėrusioje neįžvelgiamoje prasravoje. Po valandėlės vargais negalais prisivertė pažvelgti į tą pusę, kur žibėjo baisiai geliantys žiburėliai. Nieko nebeišvydo. Tuo tarpu Juozapas Albinas Herbačiauskas, plačiai pudaliodamas apsiausto skvernais, nakties vėjui atstatęs žilstančią galvą, šluinavo Laisvės alėja į „Metropolį“. Pats sau šypsodamasis, traukė į išdžiūvusią krūtinę liepų ir akacijų aromatą, o rankoje spaudė peleninę su Konrado cukrainės ženklu.

Laimonas INIS

Views All Time
Views All Time
2647
Views Today
Views Today
1
0 0