„Tarptautinių žodžių žodyne“ (Vilnius, 1985) apie okultizmą taip rašoma: „Okultizmas (lot. occultus – slaptas, paslaptingas), pseudomokslinė doktrina, teigianti, kad žmoguje ir gamtoje slypi paslaptingos antgamtinės jėgos, su kuriomis žmonės gali sąveikauti specialiais metodais ir atitinkamai psichiškai išsitreniravę; su ja susijusi veikla – stengimasis panaudoti tas jėgas žmogui ir gamtai paveikti“. Ten pat galime surasti žodžio „ezoterinis“ paaiškinimą: ezoterinis (gr. esoterikos – vidinis, uždaras), slaptas, paslaptingas, prieinamas tik išrinktiesiems (apie religines apeigas, magiškas formules), neprieinamas.

Vilniaus universiteto Religijos studijų ir tyrimų centre gegužės 30 dieną buvo surengtas akademinis seminaras „Okultizmas šiandien?“, kurio moderatorių pareigas prisiėmė VU RSTC vedėja doc. dr. Rita Šerpytytė bei Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro ekspertas Arūnas Peškaitis. Iš penkių perskaitytų pranešimų tris priskirtume teoriniam lygmeniui. Tai teologo Valdo Mackelos pranešimas „Ezoterinio religingumo bruožai: nuo gnosticizmo iki Naujojo amžiaus“, Naujųjų religijų tyrimų ir informacijos centro eksperto Andriaus Navicko „Naujasis amžius it šiuolaikinė sekuliari visuomenė“, Arūno Peškaičio „Dievas ir žmogus: tarp galios ir dovanos“. Kiti du pranešimai – religijotyrininko doc. dr. Gintaro Beresnevičiaus „Okultizmas ir pragmatinis mąstymas“ bei psichologo – psichoterapeuto Roberto Petronio „Okultinių praktikų psichologinės ir terapinės prielaidos“ buvo daugiau praktinio pobūdžio.

Po moderatorių įžangos žodžių „Konsultacijų ieško tie, kurie patyrė okultines praktikas“ (A.Peškaitis) nuo seminaro pavadinimo „Okultizmas šiandien?“ klaustuką norėjosi nubraukti. Apie okultinėmis ir ezoterinėmis praktikomis užsiimančius žmones byloja skelbimai laikraščiuose, gausybė būrimo salonų, vieša astrologų veikla, ezoterinės literatūros knygynai, pagaliau Vilniuje įsteigta Parapsichologijos akademija ir ne per seniausiai paslaugas pradėjusi teikti Merkinės piramidė bei kt. Visa tai maitinama ir išlaikoma Lietuvos žmonių. Vadinasi, okultizmas pas mus darosi tarsi normalus, nedaug ką bestebinantis reiškinys. Ir dar nerimą kelia žmonėms įsakinėjantys ir jų veiksmus reguliuojantys „balsai“. Spaudoje skaitėme, kad Merkinės piramidė pastatyta „balso“ įsakymu, Saulės akmuo iš Palangos gintaro muziejaus pavogtas taip pat „balso“ nurodymu ir t.t. Seminaro prelegentai bandė atsakyti į daugelį klausimų.

Ezoterinis religingumas, okultizmas suvešėja tada, kai nukertama arterija „Pasaulis – Dievas – žmogus“. Tai V.Mackelos pastebėjimas. Kuo visuomenė darosi sekuliaresnė (pasaulietiškesnė), tuo ji mieliau priima okultizmą, magiją, naujas, jokių tradicijų pas mus neturėjusias religijas, kurios bando pasotinti dvasinio alkio kamuojamus žmones. Net du prelegentai kalbėjo apie išaugusį judėjimą „Naujasis amžius“ (New Age), kuriam būdingi daugelio Rytų religijų bruožai (reinkarnacija ir kt.), skatinantį individualizmo puoselėjimą, turintį vartotojiškas nuostatas, atsisakantį pragaro sąvokos, žmogų statantį į būties centrą ir t.t. „Lietuvoje “Naujojo amžiaus“ fenomenas plinta sparčiai“, – teigia A.Navickas. Religijų sąvade „Religijos Lietuvoje“, išleistame 1999 metais, judėjimo „Naujasis amžius“ surasti nepavyko. Tuomet, matyt, jo mūsų krašte dar nebuvo.

Katalikų Bažnyčia parengė ir išleido dokumentą „Jėzus Kristus – gyvojo vandens nešėjas“, kuriame kritiniu požiūriu nagrinėja „Naujojo amžiaus“ fenomeną. Šis dokumentas yra išverstas į lietuvių kalbą ir paskelbtas „Bažnyčios žiniose“.

Pasirodo, „balsai“, įsakantys daryti nusikaltimus, nėra vien žmonių fantazijos vaisius ar siekimas išsiteisinti.

Religijotyrininkas doc. dr. G.Beresnevičius savo pranešime „Okultizmas ir pragmatinis mąstymas“ papasakojo, kaip žmogus įgyja pragaištingą priklausomybę nuo „balsų“. Nuo šios priklausomybės pavyksta išsilaisvinti tik dešimčiai procentų žmonių. „Balsus“ prelegentas priskyrė okultizmo sričiai. Pirmą kartą „balsas“ išgirstamas per spiritizmo seansus. Tai tarsi ženklas, pranešantis apie to žmogaus išskirtinumą. Tai malonu – juk ne visi girdi „balsus“. Žmogus ima laukti antro karto. Ir jis netrukus ar po ilgesnio laiko jo sulaukia. Toliau kontaktai intensyvėja, žmogus mėgaujasi „balso“ teikiamu išskirtinumu. Vėliau siunčiamos užduotys. Dar vėliau siūloma tapti mokytoju. Dar vėliau – išeiti iš kūno ir pereiti į dvasių kontrolę, kai yra liepiama, sakykim, iš penkto aukšto pulti žemyn. Atsisakyti bendravimo „balsas“ neleidžia. Prelegentas davė patarimų, kaip nepasiduoti tokiai priklausomybei. „Balsą“ reikėtų iš pat pradžių pasiųsti ten, kur jam ir pridera būti, nepašykštint plūdimosi. Reikia melstis, prašant Švč. M.Marijos ir šventųjų pagalbos. Labai svarbūs paties žmogaus valia ir apsisprendimas iš pat pradžių: bendrauti su „balsu“ ar jį atmesti.

Tuoj pat iškilo normos ir patologijos klausimas, religinių patirčių ir „balsų“ santykis. Kaip atskirti, kur Dievo balsas ir kur piktosios dvasios „balsai“? Daug kas paaiškėja meldžiantis. „Atskirsite iš vaisių“, – parašyta Šventajame Rašte. „Jeigu „balso“ pasekmės yra baimė ar kitos destrukcijos – jis ateina ne iš Dievo“, – sakė teologas V.Mackela.
Psichologas-psichoterapeutas R.Petronis „balsus“ linkęs vadinti haliucinacijomis. Jo praktikoje pasitaiko pacientų, girdinčių „balsus“. Padėti įveikti „balsus“ sunku. Galima padėti su jais sugyventi. A.Peškaitis sakė: „Tokių simptomų daugiausia turi tie, kurie turėjo okultinių patirčių“.

R.Petronis, gydantis be vaistų, remdamasis pacientų pasakojimais, bandė atsakyti į klausimą, kodėl okultizmo reiškiniai turi pasisekimą Lietuvoje. Daug lemia žmonių nuostatos daug ką pasiekti, neįdėjus savo pastangų, nesugebėjimas ar nenorėjimas problemų spręsti patiems, laukiamas ir gaunamas atsakymas iš šalies. Būrėja pasako, ką reikia daryti, kaip gyventi. Gaunama greita diagnostika, kurią, žinoma, sunku patikrinti. Atsakymai į klausimus taip pat gaunami greitai. Nusiraminimas – taip pat. Kristalai, amuletai, akmenys… Jie sukuria saugumo jausmą, tarsi kišenėje nuolatos nešiojami vaistai. Jų gali neprireikti ištisus metus, tačiau apims nerimas tuomet, kai juos būsi pamiršęs namie.

Laukti ateinant eilės į Merkinės piramidę tenka ne mažiau kaip pusę metų. Žmogus laukia, koncentruojasi į tą momentą, kai ten pateks. Pagalba siejama su laukimu ir viltimi. R.Petronis papasakojo eksperimentą su neurologinių problemų turinčiomis ligonėmis. Vienai jų grupei buvo pažadėta nustatytu laiku teikti pagalbą per atstumą. Kita grupė buvo gydoma tiesiogiai. Poveikio efektas buvo didesnis toms, kurioms buvo pažadėta pagalba per atstumą, nors iš tikrųjų jokios pagalbos nebuvo.
Žmones pas ekstrasensus, parapsichologus skatina kreiptis baimė. Baimė mirties, vienatvės, būti paliktam, likti nepajėgiam. Skelbimuose žadama greitai, lengvai pagydyti, sugrąžinti mylimuosius ir daug kitų gerų dalykų.
Ne paskutinį vaidmenį turi menkavertiškumo pajautimas. Kai visuomenėje tvyro turto, materialumo vertybių spindesys, kaip pagal tai renkamasi draugus, menkavertiškumą lemta patirti daug kam. Skelbimai vilioja: „Galių išlaisvinimas. Turto, draugų įgijimas“.

Patyrę dvasines traumas žmonės jaučia kaltę, kreipiasi į būrėjas ar parapsichologus ir pajunta palengvėjimą.
R.Petronis sakė: „Kiekvienas vaistas turi pašalinį poveikį. Apsilankymai pas būrėjas ir parapsichologus – taip pat. Kenčiantis žmogus visur ieško pagalbos“. Prelegentas siūlė glaudžiai bendradarbiauti terapeutams, kurie mato pažeistą kūno vietą ir ją gydo taip, kaip moka; psichoterapeutams, kurie teikia dvasinę pagalbą ir turi supratimą ne tik apie dvasinius dalykus, bet ir kūno sandarą; taip pat kunigams.

Auditorijoje buvęs jaunas kunigas, nepasisakęs savo pavardės, nuoširdžiai įsitraukė į pokalbį: „Esu ne kartą išgirdęs ketinančio nusižudyti žmogaus kvietimą. Bet mes tam neparengti. Niekas mūsų nemokė, ką tokiu atveju reikia daryti, kaip geriausia padėti tokioje situacijoje atsidūrusiam žmogui“. Tai nuskambėjo tarsi pasiūlymas į Kunigų seminarijų mokymo programas įtraukti kursą apie psichologinę pagalbą dvasinių krizių ištiktiems žmonėms.

Diskutuojant pasigirdo nuomonių, jog kiekviena religija yra vertinga, todėl ją reikia gerbti, jos niekinti nevalia, jog krikščionybės galios vis labiau išsisemia ir ji nebeatitinka modernaus žmogaus poreikių. Dėl tos priežasties kuriasi nauji religiniai judėjimai – kaip alternatyva krikščioniškojo gyvenimo būdui atsirado „Naujasis amžius“. Demokratinėje visuomenėje gyvenančiam žmogui galima laisvai pasirinkti, kaip ir kuo užpildyti dvasines ertmes.

Savaime formavosi alternatyvūs klausimai. Ar mes, dabartinė pensininkų karta, savo dvasinių vertybių visumas formavimusi okupacijos metais, ir mūsų vaikai, gyvenantys demokratijos sąlygomis, padarome viską, kad pažintume katalikybę, šimtmečiais praktikuotą tėvų, senelių, prosenelių, puoselėjusių jų dvasinę sveikatą, saugojusią nuo klystkelių, kaip gyvenimo būdą tvirtinusią Dekalogo laikymąsi? Ar stengėmės susipažinti su katalikybės siūlomomis galimybėmis? Ar žinome sakramentų galią? Ar suprantame šv. Mišių prasmę? Ar suvokiame per nekruvinąją Kristaus auką srūvančias malones? Ar pamąstome apie kančios prasmę, kaip moko Katalikų Bažnyčia?

Pradinę mokyklą bebaigiančių vaikų Pirmoji Komunija daugelyje šeimų tampa paskutiniąja. Kai vaikelis pasiprašo kitą kartą nuvedamas į bažnyčią, ne viena moderni mama atsako: „Ko tau ten? Negi nori būti davatka?“ Jau viskas, atrodo, atlikta: plūsta puošniausių suknelių parade prie altoriaus, gauta brangi krikštatėvių dovana, „ceremonijoje“ dalyvavusiems suruoštos vaišės, į albumą padėtos tą dieną menančios fotografijos. Kelias iki katalikybės gelmių neatrodo reikalingas. Neatrodo reikalingas ir tolesnis puoselėjimas to, ką vaikai gavo rengdamiesi Pirmajai Komunijai. Lieka atviras kelias naujiems religiniams judėjimams, okultinėms praktikoms, ezoteriniam religingumui… Ten įgyjamas neigiamas šalutinis poveikis, trukdantis gyventi… Jam atsiriboti prireikia daug pinigų, graužaties, nervų. Tik „Naujojo amžiaus“ ar kitų naujųjų religijų paveiktas žmogus, mokytas būti būties centru ir mokytas tapti Dievu, sau kaltės prisiimti nenori.

Views All Time
Views All Time
4366
Views Today
Views Today
1
0 0