Iki 1952-ųjų nedaugelis žinojo apie NSO reiškinį. Tada laikraščiuose pasipylė antraštės iš daugelio liudininkų. 1953 m. pradžioje Oro pajėgų žvalgybos grupė pradėjo UFO „Mėlynosios knygos“ projektą. Galutinė išvada nepadaryta, tačiau tendencija dėl nežemiškos kilmės buvo aiški.

1949 m. AF pateikė dokumentą pavadintą „Project Grudge Report“ apie NSO stebėjimus po Antrojo pasaulinio karo. Jame nurodoma, kad protingų būtybių gali būti Marse ir Veneroje. „Tos civilizacijos gali stebėti, kad Žemėje jau turime atominę bombą ir raketas…“

1957-ųjų lapkritį nusirito dar viena stebėjimų banga. Tais metais tyrimus pradėjo NICAP, privati faktų kaupimo grupė su centru Vašingtone, turinti didelį autoritetą. Ji paskelbė kelis šimtus patikrintų ataskaitų.

Po 1966 m. „marsh gas“ fiasko, daugybė žmonių nebetiki Oro pajėgų ataskaitomis. Nuspręsta turėti nepriklausomą tyrimų grupę, – ir pasirinktas Kolorado universitetas. Projekto vadovu buvo Edward Condon.

1963 m. birželio 5 d. laiške į NICAP senatorius Vance Hartke iš Indianos rašė:

„Visiškas 'skraidančių lėkščių' paaiškinimas tebeatrodo laukiamas“.

1963 m. senatorius William Proxmire iš Viskonsino:

„Tai, kad nutinka tiek nepaaiškinamų įvykių, pakankamas pagrindas nuodugniems tyrimams“.

Edward Condon.

Yra ir kitų NSO palaikančių Kongreso narių pasisakymų.

Konspiracija?

1964 m. NASA iš Kenedžio iškyšulio paleido pirmąją dviejų žmonių kapsulę, kaip žingsnį link žmogaus išlaipinimo Mėnulyje. Pranešta, kad skridimas buvo sėkmingas.

Nebuvo pranešta, kad dar pirmojo apsisukimo metu prie kapsulės priskrido 4 nežinomos kilmės laivai. Kol į juos sutrikę žvelgė radaro operatoriai, jie apsupo kapsulę – du viršuje, po vieną apačioje ir užpakalyje. Tarsi jie būtų tyrinėję kapsulę. Jie skrido netoli kapsulės, o vėliau ją paliko.

Kodėl tai buvo slepiama? Gal todėl, kad tai ne vienintelis atvejis. UFO dažnai regėti netoli raketų bandymų vietų, aerodromų ir lydėję palydovus. Bet AFR 200- 2 nurodymu AF personalui uždrausta viešai pasakoti apie NSO matymus.

Prielaida karjerai?

1957-ųjų lapkritį AF raketų kūrimo inžinierius James Strokes (prie Alamogordo, Niu Meksikas) važiavo greitkeliu, kai milžiniškas ovalo formos orlaivis praskriejo virš jo apie 1500 ar 2000 mylių greičiu. Kiti liudininkai irgi jį matė. Stokes radijas nutilo ir variklis užgeso, laivui skrendant virš jo. Jis sėdėjo ir su nuostaba stebėjo, kaip tas dingsta už horizonto.

Stokes papasakojo spaudai. Majoro generolo L.I.Davis patvirtintu potvarkiu centre visiems uždrausta viešai pasisakyti NSO tema. Šalies laikraščiuose paskelbta, tad pasakojimas buvo apgaulė. Stokes dviem pakopomis palipo karjeros laiptais ir nutilo.

Pilotas veteranas suklydo? 1959 m. vasario 24 d. Amerikos avialinijų DC-6 skrido virš Pensilvanijos į Detroitą. Pilotavo kapitonas Peter W.Killian ir pirmasis padėjėjas John Dee. Keleivių buvo nemažai. Netikėtai 3 dideli ryškūs apvalūs arba disko formos orlaiviai pasirodė netoliese. Taip pat netikėtai jie pranyko tamsoje. Kapitonas Killian su 15 m. ir 4 mln. mylių skraidymo patirtimi, apie įvykį papasakojo spaudai. AF jį užsipuolė. Jie sakė, kad tai buvo trys žvaigždės už debesų. Killian atsakė, kad tai neįmanoma, nes dangus virš jų buvo visiškai giedras. Debesys buvo 3500 aukštyje. Kaip tada galima matyti žvaigždes už debesų esant 5000 aukštyje? Amerikos avialinijos palaikė pilotą ir pasakė, kad kiti irgi dažnai regi NSO tame pačiame rajone. Tada AF „New York Herald Tribune“ reporteriui pasakė, kad liudininkai buvo tiek girti, kad neprisimena, ką matė.

Įsijungė kiti asmenys – kongresmenas Sam Friedel iš Marilando pasiūlė kapitonui Killan „dieną teisme“, jei jis atvyktų į sostinę. Pajutę, kad žvaigždžių versija netenkina, AF pateikė naują aiškinimą: Killian matė KC-97, kuru užpildantį tris B- 47 naikintuvus, kas irgi buvo nesąmonė. Visi skrydžiai Amerikoje yra registruojami apie juos pranešant FAA ir Oro Pajėgoms. Tad apie kuro užpildymą buvo galima žinoti iškart ir nereikėjo laukti dviejų savaičių. Ir keista, kad veteranas pilotas galėjo taip klysti. Be kapitono tai matė ir pirmasis padėjėjas bei keleiviai. Dvi kitos Amerikos avialinijų komandos buvo įspėtos radiju. Jos irgi matė NSO, kaip ir „United Air Lines“ 3 lėktuvai, pranešę apie stebėjimą.

Staiga kapitonas Killan nutilo. Jo žmona sakė, kad Amerikos avialinijoms AF paliepė priversti jį nutilti.

Naikintuvo dingimas 1953 m. lapkričio 23 d. buvo pranešta apie nežinomą objektą virš Superior ežero. Iš Kinross Oro pajėgų bazės pakilo F-89 naikintuvas, kad ištirtų padėtį. Jį valdė leit. Felix Moncia, o užpakalinėje sėdynėje prie radaro buvo leit.R.R.Wilson. AF radarų operatoriai stebėjo padėtį nuo žemės ir matė, kad F-89 seka NSO 160 mylių atstumu virš Superior ežero. Nebuvo jokių pranešimų apie sutrikimus.

Netikėtai NSO ir naikintuvo žymės ekrane susiliejo. Toliau buvo tyla. Į radijo šaukinius niekas neatsiliepė. 2 d. paieškos ežero apylinkėse nieko nedavė – jokios nuolaužos ar degalų žymės. Nei lakūnų, nei naikintuvo. AF NSO aiškino buvus nuo kurso nuklydusiu Kanados lėktuvu, vėliau Kanados oro pajėgų lėktuvu. Bet Kanados oro pajėgos atsakė, kad nebuvo jokio jų lėktuvo.Kitas atvejis yra garsusis kapitono Thomas Mentell atvejis.

117 reisas

Naktinis reisas 117 1950 m. balandžio 27 d. 8:25 PM buvo 90 mylių nuo Čikagos. „Trans World Air Lines“ DC-3 lėktuvas 2000 pėdų aukštyje skrido virš Goshen, Indianos. Kairėje sėdėjo kapitonas Robert Adickes, buvęs Jūrų laivyno pilotas su 10 m. TWA stažu. Aukštesnis tyliu balsu blondinas Manning irgi turėjo 4-ias kapitono juosteles, bet tąkart sėdėjo dešinėje kaip pirmasis padėjėjas.

Manning pažvelgė iš prieblandoje skendinčios kabinos. Už 25 mylių tamsoje žėravo South Bend..Dėl 4000 pėdų aukštyje susikaupusių debesų dangus buvo juodas. Tada pažvelgė į dešinę, kur už 6 mylių į šiaurę buvo Elkhart, kur jis kadaise gyveno.

Staiga keista rausva ties horizontu judanti švieselė patraukė Manning akį. Ji kildama iš dešinės judėjo link lainerio iš taško esančio kelios mylios užpakalyje. Nustebęs jis stebėjo ją. Šviesa buvo ryški ir artėdama didėjo. Tai negalėjo būti įprastas orlaivis.

DC-3 skrido 175 mylių greičiu, bet paslaptingas objektas jį greitai vijosi. Jis buvo oranžinės-raudonos spalvos, kaip įkaitusio metalo lašas. Pakreipęs kaklą Manning žiūrėjo į apačioje esantį sferinį objektą, kurio viršutinė dalis buvo ryški, o likusioji šešėlyje.

Sekundę jis abejojo savo jutimais. Iš kitų pilotų buvp girdėjęs apie skraidančias lėkštes, bet ši buvo tiesiog fantastinė. Jis pasisuko į Adickes:

– Pažvelk į čia. Kas tai gali būti?

Kapitonas Adickes pasisuko. Nustebęs atsistojo ir įsispoksojo į dešinįjį langą. Tas daiktas vis dar kilo. Jis galėjo tik spėti apie jo dydį, tačiau atrodė esąs ne mažiau 20 pėdų skersmens ir arčiau prie 50.

Pilotai susižvalgė, tada Adickes paėmė mikrofoną ir Pašaukė TWA Čikagoje:

„Matome keistą objektą už dešinio sparno. Paklauskite ATC, ar nėra jokio judėjimo prie mūsų“.

Akimirksniu buvo gautas atsakymas. Skridimų valdymas neturėjo jokių atžymų apie netoli esančius skrydžius. Adickes ir Manning vėl įsispoksojo į lėkštę. JI buvo už kokios pusės mylios sulig lėktuvu . Adickes pakratė galvą – objektas atrodė kaip didelis apvalus ratas.

– Pabandysiu prisėlinti – tarė Manningui. Jis švelniai pasuko lėktuvą, bet švytintis daiktas iškart pasitraukė išlaikydamas atstumą. Jis vėl pabandė, bet rezultatas buvo tas pats.

– Pašauk stiuerdesę, noriu, kad dar kas nors tai pamatytų.

Gloria Hinshaw pastebėjo nekantriai mirksintį kvietimą ir atskubėjo į kabiną, kur jai Adickes paprašė pažiūrėti per dešinį langą. Tuo metu Lėkštė skrido šalia lėktuvo.

– Kas tai? – ji pasiteiravo.

– Nežinome, tarė Manning.

– Eik pas keleivius ir liepk pasižiūrėti. Pažadink visus, kad pasižiūrėtų.

Stiuardesė grįžo į salę. Pirmasis keleivis dešinėje garsiai knarkė (tai buvo Edward J.Fitzgerald, „Metal Parts & Equipment Co“ viceprezidentas ir prekybos vadovas). Ji pasisuko į du priešingoje pusėje – Clifford H.Jenkins ir Dean C.Bourland, abu „Boeing Aircraft“ darbuotojus.

– Ten yra skraidanti lėkštė. Pažiūrėkite į dešinę pusę. Fenkins nusijuokė, bet tada pamatė jos veido išraišką. Jis pašoko ir pripuolė prie priešingo lango, Bourland trynėsi už jo. Iš apšviestos salės lįkstė nebuvo tokia ryški. Jenkinsui ji atrodo kaip dėmė keistos raudonos šviesos. Tai buvo nepanašu š nieką, ką jis žinojo, o jis žinojo visus lėktuvų tipus.

Kol Jenkins ir Bourland veizėjo į Lėkštę, kapitonas Adicles išskubėjo iš kabinos. Miegantis keleivis pabudo, kai Adickes pasilenkė pažiūrėti per jo langą:

– Ką tai reiškia, kas vyksta? – jis paklausė.

– Ar tai matei? Noriu daugybės liudininkų.

Dešinės pusės keleiviai žiūrėjo į Lėkštę, bet gale stiuardesė turėjo sunkumų. Keli keleiviai, kaip ir vienas visai įkaušęs, manė, kad visas šis dalykas tėra triukas.

– Tikrai, leiskite visiems pažiūrėti į skraidančią lėkštę. Tegu pamato mažus žmogeliukus iš Marso – šūkavo tasai.

Staiga jis sustojo pražiota burna, kai pamatė keistą rausvą švytintį objektą už sparno. Išsprogusiomis akimis jis klestelėjo į savo krėslą.

Kai Adickes grįžo į kabiną, Manning padėjo mikrofoną:

– Aš iškviečiau South Bend radijo pamainą. Liepiau jiems išeiti ir pažiūrėti, ar gali matyti objektą.

Adickes pabandė dar kartą atsargiai priartėti prie Lėkštės. Kai objektas vėl pasitraukė, jis staigiai pasuko, kad skrietų tiesiai į jį. Akimirksniu švytintis diskas nunėrė. Mažiau kaip per sekundę jis nusileido 1500 pėdų judėdamas į šiaurę už South Bend.Jo greitis buvo iki 400 mylių. Po kelių minučių blanki švieselė dar matėsi, tada išblėso ir išnyko.

Adickes radijo šaukinys į Čikagą buvo sujudino laikraštininkus. Reporteriai laukė aerouoste ir pasakojimas netrukus pasirodė. Jis patraukė dėmesį – tai nebuvo dar viena juokinga skraidančios lėkštės istorija. Be komandos NSO regėjo keleiviai.

Visi trys komandos nariai buvo apklausti. Visi, išskyrus 5 iš 16 keleivių nustatyti. Liudijimai buvo paimti telefonu iš Sietlo, Mineapolio, Čikagos, Deitono ir kt. miestų. Liudijimuose buvo skirtumų. Išsakyta daug variantų, kas tai galėjo būti.

Vienas jų buvo Samuel N.Miller, „Goodman Jewelry Co“ iš St.Paul (Minesota) menedžeris. 5-I „International Harvester Co“ atstovai atsisakė interviu. Du jų dirbo Čikagoje (Gelzer ir Irwin), kiti Springfielde, Ohajo valst.: darbų vykdytojas Drum, intendantas Andersonir Smith. Kiti Harvester darbuotojai išsakė jų atsiliepimus.

Harold C.Weiner sakėsi nematęs Lėkštės. Jis sėdėjo kairėje (jis išsakė sprogusios katilinės idėją).

Lėkštę matė Martin Nerat, „Schwernal Trucking Co“ darbuotojas. Dar penkių keleivių vardai: Berder, Guttfred, Kehma, Moran ir Moseley.

Parengė Cpt.Astera's Advisor

Views All Time
Views All Time
2672
Views Today
Views Today
1
0 0