MENINIŲ RENGINIŲ CIKLAS JAUNIMUI “WELNUWOS”:
TARP TRADICIJOS IR ŠIUOLAIKIŠKUMO

Radvilė Racėnaitė

Nacionalinis M. K. Čiurlionio dailės muziejus,

Vytauto Didžiojo universitetas

Kaune esančiame Velnių muziejuje (Nacionalinio M. K. Čiurlionio dailės muziejaus filialas) šiais metais pradėtas įgyvendinti jaunimui skirtas meninių renginių ciklas “Welnuwos”. Projekto idėja išsikristalizavo, ieškant naujų muziejinės veiklos formų, kurios sudomintų ir į Velnių muziejų pritrauktų vietinį – Lietuvos – lankytoją, o šiuo atveju – jaunimą. Pranešime trumpai apžvelgsime šios iniciatyvos koncepciją bei kai kuriuos įgyvendinimo strategijos niuansus, plačiau aptardami du šio ciklo vakarus. Taip pat pasigilinsime į projekto teikiamas edukacines galimybes.

“Welnuwų” ciklo renginiai – tai kameriniai, įvairias meninės išraiškos formas kūrybiškai apjungiantys vienkartiniai projektai. Jų metu norima pristatyti Lietuvos nekomercinės muzikinės jaunimo scenos atstovus, kurie reprezentuoja vadinamąją “tamsiąją” (darkwave) alternatyviosios muzikos stilistiką. Kūrėjams iš anksto keliama sąlyga – “Welnuwoms” paruošti specialią, iki tol niekur neatliktą programą. Atlikėjai taip pat skatinami praturtinti muzikinį vyksmą kitomis kūrybinės raiškos dimensijomis, pavyzdžiui, video projekcijomis ar instaliacijomis, teatralizuotais pasirodymais, poezijos skaitymais, teminėmis paskaitomis ar parodomis. Menininkams siūloma improvizuoti vakarietiškų velniškumo stereotipų bei neeuropinių demoniškumo vaizdinių temomis. Lietuviškos kilmės kūrinių dominavimas Velnių muziejaus kolekcijoje nurodo ir dar vieną organizatorių ypatingai proteguojamą tematinę kryptį,– menines interpretacijas lietuvių etninės tradicijos kontekste.

Pristatytieji “Welnuwų” koncepcijos aspektai leidžia nuspėti ir tą publiką, kurios dėmesio tikimasi šio ciklo renginiuose. Tai jaunimas (vyresniųjų klasių moksleiviai bei jauni suaugusieji), besidomintis alternatyvine, nekomercine muzika bei susijęs su vadinamąja underground’o – pogrindžio – kultūra. Šiems jauniems žmonėms apskritai yra nesvetimas dėmesys menui. Jie domisi ir viešuoju parodiniu gyvenimu, vadinasi, pati muziejaus erdvė nėra jiems visai nepažini. Tačiau jų tarpe taip pat ryškėja ir priešiškumas institucionalizuotai kultūrai, oficiozinių meno pasaulio standartų neigimas. Muziejinė kasdienybė neretai irgi yra vertinama gana skeptiškai. Todėl “Welnuwų” pasiūlyta originali galimybė oficialios kultūrinės institucijos valdose realizuoti nekomercinės kūrybos projektus ne tik skatina keisti požiūrį į muziejų, pristato jį kaip atvirą ir dinamišką erdvę, bet ir stiprina jaunų žmonių meninės savivertės pajautimą.

Tokios jaunimo grupės kaip vyresniųjų klasių moksleiviai bei jauni suaugusieji edukacinę muziejų veiklos specifiką apžvelgiančioje mokslinėje literatūroje laikomos vienomis problemiškiausių. Jauni žmonės sureikšmina asmeninės laisvės ir individualaus pasirinkimo principą, todėl labai jautriai reaguoja į bet kokias globėjiškumo, susijusio su moralizavimu ir didaktika, apraiškas. Taigi supratimas, kad muziejuje siūloma mokytis, gali būti įvertintas kaip neigiamas faktorius, atgrasantis nuo apsilankymo ten. Jaunimui priimtinesnė yra galimybė įdomiai praleisti laisvalaikį tarp bendraminčių neformalioje ir neįpareigojančioje aplinkoje. Tačiau tas įdomumas nėra siejamas su, suaugusiųjų akimis, prasminga veikla.

Ateidami į muziejų lankytojai drauge atsineša ir savą pasaulio supratimą. Šis individualus suvokimas lemia, kaip jie priims gaunamą informaciją ir ką iš jos įsisavins. Todėl ir muziejuje pateikiamos reikšminės interpretacijos turėtų bent iš dalies sietis su ta informacija, kuri lankytojams jau yra žinoma iš anksčiau. Jaunus žmones galintis sudominti sprendimas – kaip atpažįstamą kodą panaudoti pačios jaunimo kultūros reikšmes, o atsiradus kontaktui, bandyti dalintis patirtimi. Nemažos reikšmės turi ir emocinis vyksmo fonas, komfortiškos bei jaukios aplinkos žiūrovams sukūrimas. Tokioje pozityvių pojūčių ir jausminių reakcijų terpėje formuojasi atitinkamų vertybių skalė, progresyvūs požiūriai bei sampratos, o visa tai drauge gali tapti motyvacija tolimesniam žinių kaupimui.

Viena iš “Welnuwų” rengimo strategijų, siekiant atkreipti neformalaus jaunimo žvilgsnį, yra bendradarbiavimas su jaunuomenės tarpe gerai žinoma nepriklausoma alternatyviosios muzikos leidybos firma “Dangus”. “Dangus” propaguoja nekomercinį meną, ypatingą dėmesį skirdamas projektams, susijusiems su baltų kultūros tęstinumu ar pasižymintiems novatoriškais kūrybiniais sprendimais, prioritetus atiduodant kokybei, originalumui bei meniškumui. “Dangaus” internetiniame puslapyje (www.dangus.net) nemokamai pristatomos muzikos grupės ir būsimi jų koncertai, anonsuojami “Dangaus” organizuojami ar remiami renginiai (mūsų atveju – ir “Welnuwos”), o vėliau skelbiami jų reportažai. Per veiklos dešimtmetį “Dangus” “užsiaugino” ir savą publiką, kuriai renginys, pažymėtas šios organizacijos logotipu, jau tapo ypatingos kokybės bei progresyvaus turinio atpažinimo ženklu. Taigi ši partnerystė “Welnuwų” rengėjams yra labai paranki, nes leidžia konstruktyviai išspręsti dalį organizacinių klausimų bei išnaudoti idėjinį “Dangaus” potencialą.

Pirmasis “Welnuwų” ciklo renginys, pristatytas kaip paskaita-koncertas, įvyko 13-tą mėnesio dieną, penktadienį. Tačiau gausiai susirinkusių žiūrovų prietarai, susiję su šia numerologine simbolika, berods, neišgąsdino. “Welnuwas” pradėti buvo pakviestas žinomas Lietuvos elektroninės eksperimentinės muzikos atstovas Laurynas Jukonis su savo projektu “Girnų Giesmės”. Šio atlikėjo kūriniai pasižymi originaliu, tamsiu skambesiu, netradiciniu komponavimu ir ypatinga ritmika, tarsi primenančia lėtai besisukančias girnas. Muzikoje savitai atsispindi ir ilgametis autoriaus domėjimasis lietuviškuoju folkloru,- masyvaus ir gūdaus garso klodai aidi skaidriais sutartinių sąskambiais. Pasak paties kūrėjo, senuosiuose lietuvių tautosakos tekstuose jis ieško kūrybinių inspiracijų ir, naudodamasis šiuolaikinės technologijos galimybėmis, bando savaip atskleisti užmirštą archaiškos pasaulėjautos grožį.

Tokie šio menininko interesai nulėmė ir pirmojo “Welnuwų” vakaro, virtusio teatralizuota lietuviškų sakmių bei pasakų apie velnią inscenizacija, pobūdį. Specialiai “Welnuwoms” paruoštoje muzikinėje programoje atsispindėjo “Girnų Giesmėms” būdinga unikali emocinės atmosferos konstravimo technika. Pamažu didinant arba mažinant muzikos krūvį, nuotaika šokinėjo nuo siaubingai paslaptingos iki netikėtai žaismingos ir gaivališkos, perteikdama tuo pat metu skambėjusių sakmiškų pasakojimų interpretaciją garse.

“Welnuwos” buvo pradėtos M. K. Čiurlionio dailės muziejaus darbuotojos paskaita apie lietuvių velnią, dažniausiai tautosakoje sutinkamą mitinį veikėją, jo bruožus bei veiklos ypatumus. Antroji vakaro dalis buvo skirta šias teorines prielaidas iliustruoti lietuvių pasakojamojo folkloro pavyzdžiais. Tiek paskaitoje apžvelgti klausimai, tiek folkloriniai naratyvai buvo atrinkti taip, kad atspindėtų ir sietųsi su muziejaus ekspozicijoje esančiomis teminėmis velniukų grupėmis (pavyzdžiui, velnias ir gyvūnai; velnias ir kvaišalai; velnias ir moterys…). Siekiant sukurti nuoseklaus pasakojimo įspūdį, tekstai buvo pateikti tarsi velnio veiklos istorija, – pradedant pasaulio bei jo objektų ir gyvų padarų kūrimo vargais, tęsiant pamokančiais siužetais apie įvairių mitinių būtybių bei žmonių santykius ir užbaigiant makabriškais pomirtinės erdvės vaizdais.

Šį “metanaratyvą” publikai išpasakojo trys laumėmis raganomis pasivadinusios merginos. Jų pasirinkta kryptis – apipinant pasakojimus teatralizuotais veiksmais, kurti savą, bendruosius mitinio mąstymo dėsnius atspindintį sakmišką pasaulį. Vaidinimo metu merginos savitai pasinaudojo mitologine atvirkštinės simetrijos savybe. Šią ypatybę iliustruoja tekstai, kaip iš velnio gautos vertingos dovanos (tabakinė, šautuvas, armonika…) kitą dieną tampa beverčiais daiktais (karviašūdžiu, nudvėsusio arklio koja, arklio kaukole…). Taip pat ši atvirkštumo samprata yra susijusi su vaizdiniu, kad mitinių būtybių buveinė, maistas, visi jų daiktai atrodo kitaip, nei įprasta mums. Pavyzdžiui, tikėjimuose draudžiama ant žemės mesti nukirptus nagus, nes iš jų, esą, velniai kepeliušus su dideliais bryliais siuvasi; sakmėse mokoma, jog po kaimą klaidžiojančios bobos Choleros galima išvengti pastačius nakčiai ant palangės dubenėlį jos labai mėgstamo šlapimo; o pasakoje pas raganą ugnies pasiskolinti atėjusi mergaitė sužino, jog kieme gulintis žmogaus lavonas – tai raganos vežimas, žmogaus pirštas – vagelis durims užkabinti, ranka – velkė durims užstumt, o koja – tai raganos žarsteklis. Taigi mitinių būtybių pasaulis yra gana groteskiškas, o jo objektai pakankamai atgrasūs. Intriga vakaro metu buvo kuriama, aktualizuojant archainės žmonijos sąmonės ypatybę, jog mitologinis pradas, vienu metu galintis pasirodyti esąs siaubingas bei kraupus, drauge ir žadina smalsumą, masina savo kontrastinga harmonija. Pritaikyti sceniniam vyksmui šie saviti archainės pasaulėžiūros vaizdiniai atvėrė daugybę improvizacinių galimybių ir pavertė vakarą karnavališku nūdienos žaidimu senosiomis mitinėmis prasmėmis.

Improvizuotas laumių “pasaulis” buvo pilnas realistiškai atrodančių, bet raganiškiems žaidimams gana netikėtais rakursais panaudojamų objektų. Štai iliustruodamos tekstą apie Sietyno žvaigždžių atsiradimą, laumės pakabino scenoje lemputėmis papuoštą karvės kaukolę, o lapės iškamša, pritaikant jai atitinkamas kaukes, iš pradžių atliko velnio lipdomos ožkos, vėliau – medžiojamo kiškelio “vaidmenį”. Raganos nevengė ir ironiškų šiuolaikinės populiariosios kultūros citatų, pavyzdžiui, netikėtai imdavo kalbėti tarsi skaitytų reklaminį pranešimą, siūlydamos makabriškus liaudiškos meilės magijos būdus, bylojančius, jog tąsyk “Welnuwos” buvo ir šv. Valentino dienos išvakarės.

Be to, į „Welnuwų“ vyksmą buvo siekiama įtraukti ir publiką. Renginio anonsuose buvo nurodyta, kad žiūrovai, pasipuošę atitinkama “raganiška” ar “velniška” atributika, gali tikėtis nuolaidos, perkant bilietą. Paties vakaro metu taip pat stengtasi trinti sceną ir salę skiriančią iliuzinę ribą. Pavyzdžiui, paskaičius tekstą apie nuo velnio sloginimo apsaugančius magiškus ženklus, laumės raganos paišė juos ir ant susirinkusiųjų delnų; vyniojo turtą turinčios užtikrinti pakaruoklio virvės – binto – draiskalais; dalinosi su auditorija velnio naktipiečiais – sausainiais, patiektais mažučiame karstelyje. Prieblandos gaubiamas muziejaus erdves užpildžiusiuose sodrios muzikos garsuose keistai pynėsi “tautosakos magija su masinės kultūros apraiškomis ir mielai primityviu teatrališkumu”.

Toks tradicinių pasakojimų interpretacijos būdas, paradoksaliai derinant skirtingoms kultūrinėms terpėms priklausančius ženklus, buvo suprantamas ir priimtinas susirinkusiems žiūrovams. Šiuolaikinei, postmodernybės rėmuose brėžiamai pasaulėžiūrai būdingas savitas santykis su etnine tradicine, kai senosios tautosakos prasmės sveriamos atskaitos tašku renkantis šių dienų žmogaus egzistencijos kontekstą, o meninėje saviraiškoje stiprėja žaidybinis folkloro interpretacijų pradas, atsiranda drastiškesnių temų bei plastikos elementų, nevengiama primityvumo, gretinami laike ir erdvėje nutolusių civilizacijų vaizdiniai, klasika ir archaika. Taigi ir pirmojo “Welnuwų” vakaro metu tarpusavyje suderinta gilios muzikos ir paveikių vizualinių formų raiška iš tiesų suaktualino archaiškose mitologinėse dimensijose užfiksuotą išmintį.

Antrasis “Welnuwų” ciklo vakaras buvo skirtas pristatyti gotikinei “tamsiosios” muzikinės scenos stilistikai. Ją reprezentavo vieni iš gotikinio roko pradininkų Lietuvoje – grupė “Mano juodoji sesuo”. Muzikantai šiam koncertui paruošė specialią, po 10-ies metų pertraukos vėl akustiškai sugrotą programą, į kurią įtraukė kūrinius iš įvairių grupės kūrybos laikotarpių bei iš naujausiojo, šiomis dienomis išleisto albumo “Dogmatic”.

Gotikinei muzikai bei pasaulėžiūrai būdingas pabrėžtinai jausmingas, net teatrališkas santykis su aplinka, bendra melancholiška atmosfera, romantiškas nakties, mirties įvaizdžių įprasminimas, neretai pereinantis į kraštutinio dramatizmo kupinas nevilties, šalčio, tamsos vaizdinių interpretacijas. Ypatinga reikšmė yra skiriama ir dainų tekstams. Jie pasižymi introspektyvumu, melodramatiška vidinių būsenų traktuote, patetiškais išgyvenamais dėl aplinkinio pasaulio susvetimėjimo, kuris kompensuojamas dėmesiu religiniam simbolizmui bei misticizmui. Šios išvardintos ypatybės didžiąja dalimi tinka ir kalbant apie “Mano juodosios sesers” kūrybą.

Kaip ir pirmojo, taip ir šio “Welnuwų” vakaro metu vien tik koncertu apsiribota nebuvo. Lygiavertę meninę atsvarą muzikiniam vyksmui sukūrė trylikos stiklo menininkų, baigusių ar tebestudijuojančių Vilniaus dailės akademijoje, Kauno dailės institute bei Kauno aukštesniojoje meno mokykloje, paroda “Trylika”. Eksponuojami darbai ne tik atskleidė įvairių stiklo apdirbimo technikų teikiamas galimybes, bet ir pasižymėjo plastinės išraiškos įvairove, atskleidžiančia “alcheminėms” transformacijoms pasiduodančios medžiagos idėją. Tokią kontrastingą stiklo prigimtį geriausiai apibendrina pačių kūrėjų išsakytos mintys, jog “stiklas gali būti karštas kaip pragaras, pjaunantis ir žeidžiantis kaip nuodėmė, šaltas kaip mirtis, viliojantis savo skaidrumu, spindesiu bei spalvomis. Jis toks kietas, bet kartu ir labai trapus, jis gali gyventi šimtmečius, bet kartais užtenka vos vieno judesio ir jis subyra į tūkstančius gabalėlių”.

Šias mistinių poteksčių dimensijas bei bendrą gotikinę vakaro stilistiką parodoje atspindėjo daugiakojais vabalais išsilakstančios stiklinės akys; industrinės visuomenės susvetimėjimą pabrėžė metaliniuose aprūdijusių konstrukcijų gniaužtuose įkalintų trapių stiklo tūrių bejėgiškumas bei abstrakčiose juodo stiklo formose lyg Pompėjos lavoje įsispaudę žmogiški pavidalai, tarsi bandantys skausmingai prasiveržti atgal į gyvųjų realybę. Skaidraus stiklo pagalvė, nors ir prikimšta lauk byrančių minkštų plunksninių pūkų, masino ne saldžiam miegui, o priminė ledinį Miegančiosios Gražuolės poilsį. Į stiklą įlydyti grubūs užtrauktukai, suraižydami ir iškreipdami šaltas veidrodinių paviršių plokštumas, masino peržengti reliatyvaus suvokimo ribas ir per atsivėrusį plyšį pažvelgti į paslaptingąją Veidrodžių Karalystės anapusybę. Taigi antrajame “Welnuwų” ciklo renginyje dvi skirtingos meninės saviraiškos sritys buvo ne tik formaliai apjungtos bendroje Velnių muziejaus erdvėje, bet ir susietos panašių idėjinių inspiracijų, nulėmusių specifinę gotikinę šio vakaro atmosferą.

Baigiant galima apibendrinti, jog šio projekto organizatorių yra siekiama, kad kiekvienas “Welnuwų” vakaras taptų išskirtiniu vyksmu, patraukliu ir įsimintinu potencialiam žiūrovui. Apibrėžiant renginių koncepciją, buvo atsižvelgta į publikos specifiškumą, į jos interesus bei galimybes. Jaunimui pasiūlyta jam priimtina laiko leidimo forma, vengiant tiesmuko didaktiškumo ir apeliuojant į daugmaž atpažįstamą jaunatiškų pomėgių kontekstą. Renginių muzikinį planą praplečiančios meninės iniciatyvos, savo ruožtu, ne tik pagilina individualų žinojimą, bet atkreipia dėmesį ir į pačios erdvės – muziejaus – ypatumus, aktualizuoja kultūrinę muziejinės veiklos specifiką bei idėjinį angažuotumą.

Views All Time
Views All Time
2138
Views Today
Views Today
1
0 0