Maria Janion (g.1921) – lenkų literatūrologijos matriarchė, žymi romantizmo literatūros specialistė. 2003 metais išleista jos fundamentali monografija „Vampyras. Simbolinė biografija“, kurią sudaro dvi dalys: išsami vampyrų bei vampyriškumo motyvų pasaulinės ir lenkų literatūros bei kino istorijoje apžvalga ir „vampyriškos“ literatūros fragmentų antologija.

Lenkų dienraščio „Gazeta Wyborcza“ žurnalistės KATARZYNOS BIELAS pokalbis su literatūrologe profesore MARIA JANION.

Jūsų naujoji knyga vadinasi „Vampyras. Simbolinė biografija“. Jau 1989 m. išėjusiame esė rinkinyje „Blogio akivaizdoje“ Jūs paskelbėte tekstą „Lenkai ir jų vampyrai“. Ten vampyras simbolizavo tai, kas išstumta iš sąmonės ir vėl pas mus sugrįžta. Kalbėjote apie lenkų patriotizmą. Vampyro figūra padėjo lenkui krikščioniui apibūdinti jam nepriderantį blogį.

Knygos viršelyje buvo pavaizduotas Rejtanas1 – kruvinais nagais ir iltimis. Pamenu, tada prokuratūrai buvo nusiųstas ieškinys dėl tautinių vertybių išniekinimo. Turėjau būti nuteista kartu su leidėju ir viršelio autoriumi, tačiau teismas atmetė skundą berods dėl menkos veiksmo socialinės žalos.

Viršelis, be abejo, buvo provokacija. Vampyro figūra, kurią šiuo atveju įkūnijo lenkų patriotizmo simbolis Rejtanas, man norėjosi pabrėžti, jog taip reiškiasi neigiami tautos bruožai, kuriems neleidžiama atsiskleisti – pavyzdžiui, kerštingumas ir tėvynės pavertimas Absoliutu. Remdamasi tokia nuostata, analizavau ir pagonišką, demonišką Konrado giesmę iš „Vėlinių“ III dalies: „Šventas kerštas mus, Viešpatie, ves su tavim, jeigu ne, – be tavęs“.

Lenkai buvo visada mokomi kaip krikščionys įveikti blogį gėriu. Lenkų mesianizmo pamatas – aukos, pasiaukojimo, kančios, teikiančios išsivadavimą be prievartos, idėja. Vampyras, šiuo atveju patriotinis, – tai keršto, prievarta atsakančio į prievartą, reikalavimas, kai giesmė virsta kraujo ištroškusiu vaiduokliu.

Skaitant šią giesmę, mane visuomet krato šiurpas, o Wacławas Borowy’s tvirtindavo, jog tai – tikros poezijos, galbūt net vampyriško teksto, bruožas. Šiurpstame, lyg artinantis vampyrui.

Galima sakyti, kad Konrado giesmė veikia mane vampyriškai.

Ar tai reiškia, kad tekstas pats tarsi tampa vampyru?

Tekstas hipnotizuoja, skaitytojas pasijunta nuo jo priklausomas, pasiruošęs iracionaliai sekti paskui jį.

Ar Jums pažįstami tokie tekstai?

Tai daugiausia romantikų tekstai, ypač „Vėlinių“ ketvirtoji dalis. Romantikų kūrybos principai reikalavo, kad kūrinių poveikis būtų kaip tik toks.

Seniau, be abejo, taip mane veikė tekstai apie Lenkiją, bet vėliau nebeveikė.

Kodėl?

Nes Lenkija tiesiog nustojo mane taip veikusi.

Kada?

Deja, po 1989-ųjų. Kurį laiką dar galbūt veikė, bet vėliau nustojo.

Pagaliau nežinau – kodėl, galbūt man nebereikėjo to vampyriškumo…

Iš pradžių visus mus Lenkija buvo daugiau ar mažiau užkerėjusi. Lenkija, galima sakyti, buvo mūsų vienintelė meilužė. Prisimenu, viename dabar jau nebeegzistuojančiame literatūros žurnale skaičiau jauno rašytojo, pirmą kartą atvykusio į Varšuvą, išpažintį. Jis išlipo Centrinėje stotyje, įsėdo į taksi ir pasakė: „Į Citadelę“2 . Jis tiesiog manė, jog pirmas dalykas, kurį jis turi padaryti, – nuvažiuoti į Citadelę. Štai koks buvo vampyriškas Lenkijos poveikis. Aš tuomet jį puikiai supratau.

Dabar jau niekas nebevažiuoja į Citadelę.

Tai kur dabar sukiojasi Jūsų vampyras? Kas dabar veikia Jus vampyriškai?

Sunku pasakyti. Turbūt jis persikraustė į akademinių tyrinėjimų sritį.

Tačiau kas dabar yra jo tema, jei ne Lenkija?

Mano naujos knygos tema yra seksualumas.

Vėl iš sąmonės išstumti dalykai grįžta vampyro pavidalu. Šį kartą Jūs keliaujate po pasaulinę literatūrą bei kiną. Ar seksualumas – svarbiausias vampyro bruožas?

Nuo tam tikro momento. Vampyras yra liaudies kultūros produktas – ne vien Europoje. Pažvelgę į pagrindines folkloro sferas, pamatysime, jog vampyras formuoja tarsi alternatyvią žmonijos istoriją. Galime tai vadinti pagoniška, nekrikščioniška mirties ir prisikėlimo versija. Pagaliau labai dažnai vampyrai vadinami prisikėlusiais iš mirusių – pirma laiko, ne pagal krikščionišką sampratą.

Liaudies kultūrai svarbi vampyro figūros įkūnijama nemirtingumo idėja – nekanoniško, prieštaraujančio religijos etalonui. Prisikėlimas kelia siaubą. Vampyras turi būti padarytas nekenksmingas, nes jis simbolizuoja tai, kas svetima, kita, tai, kas įsiveržia į tvarkingą, sunormintą pasaulį.

Dažnai vampyras būdavo suvokiamas kaip lavonas, kurį velnias atgaivino, kad keltų sumaištį žmonių pasaulyje ir kenktų. Jis būdavo piktžodžiautojas prieš Dievo ir žmonių įstatymus.

Liaudies pasakojimuose baimė to, kas neatitinka socialinių normų ir susiję su prievartine, „bloga“ mirtimi, yra sumišusi su žavesiu. Vampyru galėjo tapti savižudis, žmogus su dviem dantų eilėmis, net septintas vaikas šeimoje.

Kada vampyras tapo seksualus?

Kai atėjo į literatūrą – XVIII ir XIX amžių sandūroje. Tai susiję su romantizmo srovėmis. Tiesa, liaudies vampyrams kartais būdavo būdingi įvairūs, galima sakyti, seksualiniai polinkiai, pavyzdžiui, dažnai būdavo pasakojama, kad vampyras išeina iš kapo miegoti su savo žmona ir panašiai, tačiau, mano manymu, aiškiai seksualūs tapo tik tobuli literatūriniai vampyrai, kaip Varnis iš garsiojo XIX amžiaus viduryje dalimis spausdinto angliško bulvarinio romano. Varnis kartais vadinamas Drakulos pirmtaku.

Grafas Drakula – vampyriškumo archetipas. Jūs rašote, jog viliojamoms moterims jis virsta jų seksualumo ir troškimų katalizatoriumi.

Vampyras dažnai vadovauja seksualinei iniciacijai, tačiau ši iniciacija kartu būna tarsi intoksikacija, apnuodijimas. Ir literatūros, ir kino pasakojimuose vampyro veikiami žmonės pajunta įkvėpimą, patiria tam tikrus užtemimus, apsvaigimus ir panašias būsenas.

Seksualinė iniciacija dažnai būna prievartinė, beveik prievartinė arba panaši. Stephenas Kingas, žymiausias šiuolaikinių siaubo romanų autorius, savo „Mirties šokyje“, pažindinančiame su siaubo istorijų mechanizmais, tvirtina, jog filmuose apie vampyrus publika trokšta nuolatos matyti pirmąją prievartos sceną, todėl ji taip dažnai kartojama. Ne mažiau žinomas ant rankų nualpusią moterį nešančio vampyro paveikslas. Ji turi būti be sąmonės, miegoti, būti jo auka. Parašiau atskirą skyrių apie lunatiškas, lunarines moteris. Vampyro aukomis dažnai tampa moterys, ypač stipriai reaguojančios į Mėnulio fazes, – juk žinia, kad moterys savo prigimtimi yra esybės iš Mėnulio.

Kad galėtų lytiškai santykiauti, moteris turi būti be sąmonės?

Taip yra geriausia. Vampyras artindamasis žino, kad gali paimti tokią moterį. Tai – daug universalesnio principo, apie kurį Georges’as Bataille’is rašė „Erotizmo istorijoje“, apraiška – geismo objektas turi būti sustingęs arba apmiręs. Sustingimo motyvas ypač traukia ir skatina seksualiniam veiksmui.

Tai – ne tik senosios literatūros ar siaubo filmo situacija. Atviro homoseksualisto Pedro Almadovaro filme „Pakalbėk su ja“ matome dvi komos ištiktas moteris, globojamas vyrų. Vieną jų išžagina ją įsimylėjęs sanitaras.

Manau, kad tai – nekrofiliškas filmas, kuriame moteris turi būti neva mirusi, o vyrai tarsi prie tos moters lavono, mirties būklės akivaizdoje, užmezga homoerotišką draugystę, sandraugą.

Tai – filmas apie norą visiškai sukaustyti moterį. Stebina, kodėl tokiai daugybei žmonių jis patiko.

Jau kalbėjome apie Drakulą. Atrodo, vienas šio Bramo Stokerio romano herojaus prototipas buvo moteris.

Neseniai rastuose autoriaus užrašuose rašoma, jog, kurdamas Drakulos personažą, jis rinko informaciją apie 1560–1614 metais gyvenusią iš Transilvanijos vengrų giminės kilusią grafienę Elžbietą Batory. Kruvinoji Grafienė išgarsėjo, praktikuodama atsinaujinimą per kraują, – ji neva maudydavosi jaunų mergaičių kraujyje ir kėlė lesbiškas orgijas. Stokerio romano herojus taip pat siekė atjaunėti, gerdamas kraują.

Jūs cituojate ir tyrinėtoją Barbarą Creed, kuri čia įžvelgia užuominą apie menstruacijas, kaip „pasibjaurėtiną, bet ir pavydėtiną atgimimą“. Kyla net klausimas, gal Drakula – „kraujuojanti pabaisa“?

Menstruacijos kultūroje – atskira svarbi tema. Menstruacinis kraujas buvo ir tebėra siaubingas dalykas, liudijantis moters nešvarumą. Menstruacijomis „sergančią“ moterį, kaip žinoma, daugelyje religijų ir papročių sistemų gaubia įvairūs tabu.

Menstruacijų baimė prasiskverbė ir į šiuolaikinius romanus bei filmus. Prisiminkime kad ir Stepheno Kingo „Kerę“, kur herojė, bjauri, šleikštulį kelianti paauglė, per menstruacijas įgyja tokią jėgą, jog pajėgia nužudyti du šimtus žmonių ir sunaikinti visą miestelį. Kingas pripažįsta, jog, kurdamas Kerės personažą, turėjo prisiminti viską apie dvi pačias vienišiausias ir labiausiai žeminamas savo klasės mergaites.

Tai, kas sieja moterį su gamta, kelia siaubą ir pasibjaurėjimą, išskiria moterį ir kartu liudija jos prigimtinį menkavertiškumą.

Tai turbūt tinka ir nėštumui?

Be abejo. Pavyzdys – Ernsto Theodoro Amadeuso Hoffmanno 1821 metų apsakymas „Vampyriškumas“ iš garsiojo rinkinio „Serapiono broliai“. Jame žaidžiama tam tikra nėštumo fantastika – kad moterims nėštumo metu būdingi įvairūs kulinariniai įgeidžiai.

Hoffmanno apsakyme nėščia moteris tiesiog valgo lavonų gabalėlius. Šis kanibalizmas ją nukelia į siaubingą, viską ryjančią gamtą, kur nebėra nei moralės, nei jokių kultūrinių draudimų.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad nėštumas, kaip ir menstruacijos, visai dar neseniai apskritai buvo išskirta iš kultūros, neturėjo jokios simbolinės išraiškos. Tik neseniai moterys rašytojos ėmė kovoti dėl moters fiziologiją perteikiančios simbolikos pripažinimo. Tokia nuostata sulaukė visuotinio priešiškumo, esą tai – niekam nereikalingas natūralizmas.

Vyrų fiziologija, pavyzdžiui, ejakuliacija, nėra draudžiama.

Taip, nes tai – tam tikras triumfas. Visa tai susiję su kultūros androcentriškumu.

Grįžkime prie Drakulos moteriškumo. Kai kurie tyrinėtojai teigia, jog Drakula ne tik turi moteriškų bruožų, bet ir apskritai yra labiau moteriškas negu vyriškas.

Taip. Jis galbūt yra biseksualus, bet jo biseksualumas gerokai feminizuotas.

Dažnai gretinamos vilkolakio ir vampyro figūros. Vilkolakis – vyriškas, pašėlęs karys, pagautas kovos kvaitulio. Vampyras yra trapesnis, moteriškesnis.

Naujausios lyčių studijos, akcentuojančios kultūrinį lyties tapatumą, atkreipia dėmesį į homoseksualius vampyro bruožus. Šiuo požiūriu, slepiant vampyriškumą, slepiamas homoseksualumas. Čia remiuosi karalienės Viktorijos epochos fantastikos atkūrėjo Josepho Sheridano Le Fanu „Kamilės“ pavyzdžiu. 1871 metais išleistame apsakyme jis vaizduoja moters geismą kaip lesbišką vampyrizmą. Moteris vampyrė sulaužo du draudimus – moters lytinio aktyvumo ir heteroseksualumo normas.

Rašiau apie Byronui priskiriamą romaną ir Ann Rice, be kita ko, „Interviu su vampyru“ autorės, kūrinius, kuriuose vampyriškumui akivaizdžiai priskiriami homoseksualumo motyvai. Dažnai vyras geria vyro kraują, o homoseksualumas suteikia nemariai vampyriškai meilei pamatinę prasmę.

Pavyzdžių nereikia toli ieškoti. Filme „Interviu su vampyru“, kuriame vaidina Tomas Cruise’as, dominuoja homoseksualūs motyvai. Čia susiformuoja neįprasta šeima – du homoseksualios meilės siejami vyrai ir jų vampyriškai veikiama mergaitė, kurią šie augina kaip savo vaiką. Tai verčia pamąstyti apie šiuolaikinį gyvenimą.

Ar lyčių studijos paneigia ankstesnes interpretacijas?

Ne, tiesiog tyrinėjimai darosi vis nuodugnesni. Tačiau ne visur vampyriškumas yra homoseksualumo metafora. Galimos ir kitos interpretacijos – pavyzdžiui, lemtinga moteris, kaip vampyrė.

Dvasinės, energetinės vampyrės, kaip Vitkacio3 kūryboje?

Net tokios, kurios žudo, siekia nužudyti vyrą. Vitkacio kūryboje esama Weiningerio lyčių kovos atgarsių, kaip ir Przybyszewskio4 kūriniuose.

Moteris – kūniška esybė, o vyras – dvasia, kurianti sąvokų pasaulį, kad apsaugotų pasaulį nuo chaoso. Moteris yra chaosas, o chaosas – tai niekas, mirtis.

Moteris savaime yra niekas, ji turi gerti vyrų energiją, kad apskritai egzistuotų. Tad ji yra vampyras, o moters troškimas vyro baigiasi katastrofa, dažnai net mirtimi. Moteris įkūnija blogį ir mirtį.

Tai mizoginiškas perspėjimas saugotis moters, kuris – visuomet tai pabrėžiu – labiau kalba apie vyrų seksualines fantazijas negu apie moteris.

Lemtinga moteris – tik vyro atspindys?

Mano nuomone, taip. Lemtinga moteris Europos mene pasirodė baigiantis XIX amžiui. Ji – fin de siecle produktas. Vėliau ji kartkartėmis vėl pasirodydavo, pavyzdžiui, penktojo dešimtmečio amerikiečių „juoduosiuose“ filmuose.

Kodėl taip yra? Todėl, kad, baigiantis XIX amžiui, susiformavo vyro – šeimos tėvo ir produktyvaus darbuotojo – idealas. Kas gali pražudyti tokį žmogų? Nevaldomas juslingumas, kai vyrą apima koks nors falinis kvaitulys ir jis lekia ne į savo fabriką, firmą ar šeimą, bet nežinia kur, tiksliau, žinia kur. Būtina jį išmokyti kontroliuoti savo juslingumą. Kaip tai padaryti? Geriausiai – parodyti jam lemtingą moterį. Ar matai, tos moterys tave nublokš ten, kur galėsi tik „gerti savo ašaras ir graužti savo širdį“. Jos tave suvilios, pames, sunaikins, nužudys.

Apie tai sukurta daug kūrinių. Puikus pavyzdys yra Franko Wedekindo „Pandoros skrynia“ ir to paties pavadinimo 1929 metais Georgo Wilhelmo Pabsto sukurtas filmas, kuriame Louisa Brooks suvaidino mitinę Lulu. „Pandoros skrynioje“ sužinome, jog moteris sutverta gundyti, kurstyti, sėti nelaimes, nuodyti ir žudyti kaip vampyras – taip, kad vyras nepajustų. Tai – gryna moters, lemtingos esybės, idėja, o lemtinga yra tai, kad ji tarsi iš prigimties turi sėti pražūtį, kitaip ji negali.

Norėčiau atkreipti dėmesį, kad herojės vardas Lulu, tačiau kūrinys vadinasi „Pandoros skrynia“. Du siaubingi moteriški personažai slegia Europos kultūrą: Ieva – pirmoji gundytoja, ir Pandora – pasibjaurėtina melagė, klastinga moteris, atidariusi savo skrynią ir išleidusi iš jos visas nelaimes.

Stepheno Kingo Kerė ir Hoffmanno nėščia herojė taip pat rikiuojasi į šią ilgą moterų pabaisų ir lemtingų moterų naikintojų procesiją.

Čia galima dar prisiminti „Lemtingą susižavėjimą“ su Michaelu Douglasu, kurį persekioja jo meilužė – Glenn Close…

Tai – kitas variantas. Ji simbolizuoja AIDS.

XIX amžiaus gale lemtinga moteris platino sifilio užkratą, dabar ji platina AIDS. Ji pati yra AIDS.

Jūs sakote, kad lemtinga moteris – vyrų vaizduotės produktas. Ar tikrai nė viena jų nevirsta subjektu? Nė vienas personažas neprieštarauja bendrai tvarkai?

Laimė, kad būna išimčių, pavyzdžiui, Karmen iš Mérimée novelės, Bizet operos bei Sauros ir Peterio Brooko filmų. Ji taip pat pražudo vyrą, sužadina jo aistrą ir stumia jį į nusikaltimą. Tačiau šiuo atveju svarbu, ką ji pražudo. Donas Chosė simbolizuoja armijos ir Bažnyčios tvarką. Tačiau negalime suvokti Karmen, kaip maištininkės prieš socialinę tvarką: visų pirma ji „svetima“, ji čigonė, ji ateina iš kitos kultūros, be to, ji ragana. Ji nori gyventi kalnuose, būti laisva. Ji mano, jog meilė – tai visokios prievartos nebuvimas ir laisvė tvarkytis pačiai, išlaikyti save.

Kai kurie tyrinėtojai aiškina Karmen personažą kaip nepažįstamą, nekontroliuojamą dono Chosė psichikos dalį, kurią jis nori pažaboti, nors tai neįmanoma.

Svarbiausia, kad Karmen negali išgelbėti meilė.

Ar vampyro figūra tebėra gyvybinga?

Dabar labai madinga energetinio vampyro sąvoka, žmogaus, kuris sugeria kitų energiją: šeimoje, darbe, per meilės ryšius. Susidūręs su tokia asmenybe, žmogus jaučiasi išsekęs.

Galima būtų parašyti atskirą knygą apie metaforiškas vampyro sąvokos vartosenas.

Vampyras – seksualinis deviantas…

Mūsų laikais tai visų pirma išnaudojimo ir prievartos metafora. Vampyras tampa reikalingas, kai tik imame kalbėti apie subordinaciją, kai kitas paverčiamas pavaldiniu ir iš jo atimama jo asmenybė, jo suverenumas. Dabar daug rašoma apie žeminimą darbe. Toks viršininkų elgesys su pavaldiniais yra tipiškai vampyriškas. Seniau populiarus būdavo kapitalisto kraugerio – vampyro – įvaizdis, tačiau ir dabar tokių nestinga. Vampyrizmo simboliką, aprašydamas kapitalizmą, dažnai vartodavo Marxas. Voltaire’as kraugeriais vadino ir bankininkus, ir kunigus.

Hitleris būdavo vaizduojamas kaip vampyras, siurbiantis energiją iš vokiečių tautos, bet kartu ir kaip vampyrų ordų kūrėjas.

O prievarta šeimoje? Tėvas, geriantis energiją, kraują, laikantis po padu kitus šeimos narius? Jau nekalbu apie seksualinį išnaudojimą. Tai labai plati sąvoka.

O gal ir feministėms tinka šis įvaizdis? Gal jos irgi vampyrės?

Jos laikomos agresyviomis, tačiau vampyriškos moters agresyvumas susijęs su juslumu. Be juslumo nėra lemtingos moters, nes tik jos juslumas kelia tokį pavojų. Tuo tarpu feministės, kaip žinome iš antifeministinės propagandos, yra bjaurios ir bejausmės.

Ar feministės – vampyrės? Tam tikru atžvilgiu, nes vaizduojamos kaip raganos, burtininkės, velniai.

Man taip pat kartais priskiriami vampyro bruožai. Kai kas tvirtina, jog laikosi atokiai nuo mano seminarų, nes bijo būti įtraukti į tą pasaulį. Be abejo, daug kas bando suvokti, iš kur gaunu energijos dirbti…

___________________

1 Tadeuszas Rejtanas (1746–1780) – Naugarduko atstovas Lietuvos ir Lenkijos valstybės Seime, lenkų istorinėje tradicijoje – kompromisų nepripažįstančio patriotizmo simbolis. 1773 m. Seimui tvirtinant I Žečpospolitos padalinimą, protestuodamas nusidraskė nuo savęs drabužius ir krito ant salės grindų šaukdamas: „Dievo krauju maldauju jūsų, nebūkite Judai. Užmuškite mane, sutrypkite mane, bet nežudykite Tėvynės!“ Šis protestas tapo vieno garsiausių J.Matejko paveikslų tema.

2 Varšuvos citadelė – lenkų nacionalinės kankinystės vieta. Šioje tvirtovėje caro valdžia kalino ir žudė 1831 ir 1863 metų sukilimų vadus bei dalyvius.

3 Stanisławas Witkiewiczius, „Vitkacas“ (1885–1939) – rašytojas, dailininkas, fotografas, viena spalvingiausių XX a. pirmosios pusės Lenkijos literatūrinio ir meninio gyvenimo figūrų, nepakartojamas mistifikatorius ir lenkų modernizmo legenda.

4 Stanisławas Przybyszewskis (1868–1927) – poetas, vienas pirmųjų lenkų literatūros ekspresionistų.

Iš lenkų kalbos vertė VYTAUTAS DEKŠNYS

Versta iš „Gazeta Wyborcza“, 2003.VIII.9

Views All Time
Views All Time
5372
Views Today
Views Today
1
0 0