Kad astrologija visoje Indijos kultūroje užėmė ir vis dar užima ypatingą vietą, akivaizdu kiekvienam apsilankiusiam toje šalyje. Indijos kultūroje niekad neegzistavo takoskyros tarp tikėjimo ir pažinimo, mokslo ir religijos, o pati astrologija svarbi visoje bendroje kultūrinės antropologijos perspektyvoje. Astrologija Indijoje ne tik nebuvo atskirta nuo bažnytinio imprematur kaip Vakaruose, bet kaip integrali socialinės, religinės ir meninės Indijos kultūros dalis amžių bėgyje vaidino itin svarbų vaidmenį ir pasaulietinėse ir religinėse gyvenimo sferose. Tai labai primena astrologijos situaciją maginėje estetinėje renesanso epochos mąstymo struktūroje. Astrologinė simbolika buvo neatsiejama viduramžių ir renesanso epochų medicinos, meno, kultūros apskritai dalis, ypač po to kai, siekdamas reformuoti astrologiją, didysis renesanso mąstytojas Marcelo Ficino bandė neoplatonišką astrologiją suderinti su hermetine-kabalistine filosofija ir medicina. Europos kultūros istoriografijoje astrologijos, kaip ir alchemijos, reikšmė ilgą laiką buvo ignoruojama, kol 20 a. pradžioje žymus meno istorikas Aby Warburgas nepradėjo tyrinėti astrologinio simbolizmo renesanso mene, jo kolega Fritz’as Saxl’is parengė unikalią renesanso astrologijos traktatų katalogą Astrologica.

Indijoje astrologas buvo vadinamas labai įvariai: nakšatradaša („šviesulių stebėtojas“), daivajna („likimo žinovas“), daivacintaka („lemties skaičiuotojas“), jatakajna („gimties žinovas“), samvatsara („laiko skaičiuotojas“). Jis turėjo žynio autoritetą, į jį kreipdavosi (ir tebesikreipia dabar) šventikai visais religinio, ritualinio gyvenimo klausimais. Astrologijos reikšmę liudija Parašaros mintis Horašastroje: „Kas, nepažinęs astrologijos, peikia šį mokslą, tas keliaus į pragarą ir atgims aklas“ (H.S. II.13), o pasak išminčiaus Varahamihiros parengtos astrologijos eniciklopedijos Brhat Samhita: „Lai tas, kas nori laimingai gyventi neapsistoja šalyje, kurioje nėra gero astrologo, nes jis it visuomenės akys, apsaugo šalį nuo nuodėmių. Astrologiją studijavęs ir žmonių likimus išskaitęs žmogus niekados nepateks į pragarą, bet pasieks Brahmos pasaulį“ (B.S. I.29).

Apžvelkime glaustai taikomosios indų astrologijos genezę, istorinę raidą ir pabandykime tipologizuoti pagrindines jos mokyklas bei atšakas. Apibendrintai astrologijos istorija galima sąlygiškai suskirstyti į penkis periodus:

1. autochtoniškas vediškas, grindžiamas nakšatromis ir orientuotas į ritualizmą,
2. graikų įtakota zodiakalinė horoskopinė astrologija,
3. klasikinis įvairių mokyklų formavimosi laikotarpis,
4. sinkretizmo laikotarpis, sietinas su musulmonų invazijos pradžia.
5. modernusis mūsų dienų periodas.

Tradiciškai laikomasi nuomonės, jog astrologija buvęs dievų mokslas, pats dievas Brahma-Kūrėjas savo žinias perdavęs Sūrjai-Saulės dievui. Nuo jo, dieviškų ir pusiau dieviškų būtybių grandine, mokslas pasiekė didžiuosius mitinius Vedų išminčius: Gargą, Brihų, Naradą, Parasarą, Badarayaną, Satyacharyą ir kitus, su kurių vardais siejamos atskiros astrologijos mokyklos. Formuojantis Vedas papildantiems tradiciniams šešiems mokslams, vedangoms, astrologijos žinios sisteminamos – jyotisa vedangose, kurios siejamos su Rigveda, Atharvaveda ir Jadžurveda, ir datuojamos 1200 BC (M. Winternitz). Jyotiša vedangas bendrai sudaro apie 45 posmai, kurių autorystė priskiriama Lagadhai Mahatmanui. Jadžurvedos vedanga-jyotišoje (2-3) sakoma: „Vedos yra skirtos aukojimams, kurie turi būti atliekami konkrečiu metu, todėl kas žino šviesulių mokslą (jyotiša vidya), tas žino ir aukojimų prasmę.“ Neatsitiktinai vedangose astrologija vadinama Vedų akimis (vedasya čaksuh kila šastram etat – Prašna Marga I.12).

Įvairių kosmologinių samprotavimų gausu mitopoetiniuose Vedų himnuose. Vieno iš mislingiausių Rgvedos himnų (I.164) vadinamame brahmodya t.y. alegorine-kosmologine minkle, 11-12 posmuose skaitome: „Ant dvylikos nedylančių stebulių sukasi danguje Rtos ratas. Poromis ant jo stovi sūnūs – septyni šimtai ir dvidešimt, o Agni. Sakoma, kad jis, penkiakojis ir turįs dvylika dalių, yra visatos tėvas… visa visata laikosi juo kaip kad septyni ratai ant šešių stebulių“.

Tradiciškai manoma, kad 720 -360 dienų ir naktų porų, penkios kojos yra 5 metų laikai, dvylika dalių – mėnesiai, septyni ratai – savaitės dienos. Yra pagrindo manyti, kad dvylika dalių galėjo reikšti 12 zodialo ženklų. Indai plačiai naudojo 27 mėnulio būstus – nakšatras, kuriais buvo plačiai remiamasi parenkant tinkamiausą laiką apeigoms. Jau Atharvavedoje (XXX.10, 20) minimi nakšatradarša ir ganaka t.y. astronomai žvaigždynų stebėtojai ir laiko skaičiuotojai.

Senovės indų supratimu, kiekviena regima planeta, tai — neregimos planetinės dvasios (paramatma) kūnas, o tuo pačiu, devynios planetos siejamos su devyniais Višnaus avatarais: Saulės dievas įsikūnija kaip Rama, Mėnulio dievas kaip Krišna, Marso – Narasimhos pavidalu, Merkurijus — Buddhos, Jupiteris – Vamanos, Venera – Parašuramos, Saturnas – Vėžlio (Kūrma), Rahu – Šerno (Varaha), o Ketu – Žuvies (Mina). Įdomi yra ir pati planetos sąvokos etimologija. Sanskrito kalboje planeta vadinama graha – „tai, kas užvaldo, pagriebia“ taigi ir demonai, o dievų pavadinimas (deva) sietinas su sanskrito šaknimi div — „spindėti, judėti, švytėti“, t.y., dievais vadinti spindintys ir judantys dangaus kūnai. Analogiškai buvo manoma ir senovės Graikijoje, kur, pavyzdžiui, Platonas mini, kad sąvoka theos (dievas) kilo iš žodžio theein — „judėti, bėgioti“, nes pirmieji astronomai, stebėję dangaus kūnų judėjimą, planetas vadino theoi — dievais.

Neatsitiktinai devynios planetos (navagraha) visoje Indijoje garbinamos šventyklose, jų atvaizdus galime išvysti ant šventyklų durų, stogų arba joms pastatomas atskiras paviljonas, kuriame planetos išdėstomos tokia tvarka, kur jos buvo Zodiako ženkluose (raši) pradėjus statyti šventyklą. Ligi šiol išlikęs glaudus ryšis tarp astrologinės interpretacijos ir ritualų ar atnašavimo planetoms (navagraha puja). Indijoje vyrauja Saulei skirtos šventykos. Planetų, nakšatrų ir raši sąveiką su atskiromis žmogaus kūno dalimis perteikia kalapuruša – simbolinė-ikonografinė kosminio žmogaus mandala. Glaudžios sąsajos egzistuoja tarp astrologijos ir indų estetikos, mat astrologiniai traktatai tapo ikonografinių siužetų lobynu. Planetų, nakšatrų ir zodialo ženklų ikonografiją detaliai aptaria Visnudharmottara Purana, Skandha-Purana, Muhurta Kalpadruma ir kiti tekstai.

Naujas astrologijos raidos etapas sietinas su graikų-babiloniečių idėjų absorbavimu. Išsamios studijos Origins of Astrology autorius Jack Lindsay teigia, jog graikų astrologija pasirodė 3 BC, o jo praktikuotojai tradiciškai buvo vadinami „chaldėjais“. Helenistinė astrologija esmiškai buvo Mesopotamijos ir Egipto astralinių religijų bei graikų astronominių skaičiavimų, grindžiamų Ptolemėjaus darbais, derinys. Idėją, kad indai 3 ar 4 a. BC apsilanę Babilone pasiskolino zodiaką, bene pirmasis iškėlė P.V.Kane savo garsioje The History of Dharma Shastra (Vol.V, P.II, P.600). Tačiau egzistuoja ir versija, kad zodiakas pasiekė Indiją tik 2 amžiuje, kai išminčius Yavanešvara išvertė iš graikų kalbos traktatą apie horoskopų sudarymą, ir taip į indų leksikoną pateko graikų žodis hora, tiesiogiai siejamas su gimimo horoskopų sudarymu konkrečiam laikui. Remdamasis šiuo vertimu Raja Sphurjidhvaja 269 AD. metais parašė traktatą Yavana Jataka („Graikų horoskopai“), kuris laikomas seniausiu helenistiniu indų tekstu apie zodiakalinius horoskopus. Maždaug po šimtmečio, 370 metais Minaraja parašo kitą svarbų, daugiau komentatorišką tekstą – Vrddha Yavana Jataka, kuriame 12 zodiako ženklų jau susiejami su 27 nakšatromis, plačiai naudojant kalapuruša mandalą. Perimtame iš graikų arba iš Mesopotamijos zodiake vietoj Ožiaragio ženklo įvestas Krokodilas (makara), o Liūto ženklas (simha) kartais ikonografiškai vaizduojamas ramblio pavidalu. Kaip tvirtina Kane savo fundamentaliame darbe History of Dharmashastras (Vol.V. Part I. P.534) Mahabharatoje kaip ir kituose didžiuose indų epuose visai nėra minimi 12 zodiako ženklų, tiktai planetos nakšatrose.

Pripažindamas graikų astrologijos įtaką, garsusis Varahamihira, karaliaus Candraguptos II-jo rūmų astrologas (6 AD.) pastebi, kad „Graikai, nors ir būdami mlecchas (barbarai), gerai išpuoselėjo šį mokslą, todėl verti išminčiaus vardo. Tačiau nepalyginamai daugiau vertas astrologiją išmanantis dukart gimusysis (daivavid dvija).“(Brihad Samhita II.15) Įdomu, jog pats Varahamihira, kuris dažnai vadinamas „indų astrologijos tėvu“, save laikė Saulės garbintojų Maga-brahmanų kastos, kildinusios save iš Persijos magų, palikuonimi. Tai savo ruožtu irgi byloja apie indų astrologijos ryšį su Mesopotamijos regiono astrokultais ir astropraktikomis.

Traktate Brhat Samhita, kuris apskritai laikytinas mūsų eros pradžios indų kultūros, istorijos, geografijos, socialinio gyvenimo enciklopedija, Varahamihira išskiria 6 jyotiša vedangos tipus (angas), ir šios tipologijos laikomasi ligi šiol:

gola – sferų astronomija ir tiesioginiai planetų judėjimo stebėjimai, teikiantys duomenis apie realią dangaus šviesulių padėtį.
ganita – astronominiai ir astrologiniai skaičiavimai, kalendorių chronologinių atskaitos sistemų sudarymai, užtemimų, įvairių planetinių ciklų fiksavimai. Kad tai labai svarbi astrologinio proceso dalis, galime spręsti kad ir iš to, jog Varahamihira perspėja, kad „klaida skaičiavimuose prilygsta brahmano nužudymui“. Todėl astrologija ir astronomija Indijoje buvo neastkiriamos to paties proceso dalys, iš kurių vėliau išsivystė atskiros disciplinos matematika ir astronomija Surya Siddhanta ir Drk Siddhanta. Iš didžiųjų Indijos astronomų ir matematikų paminėtini Aryabhata, Brahmagupta, Bhaskaracarya. Kaip žinoma, indų skaitmenys ir nulis per arabus pasiekė ir Europą arabiškųjų skaitmenų pavadinimu.
Jau mūsų eros pradžioje atkreipus dėmesį į precesijos paklaidą Indijoje atsiskyrė dvi astrologinės kryptis: taip vadinama nirayana (sideralinė) ir sayana (tropinė) astrologija. Dominuojančia tapo sideralinė sistema, skaičiavimus grindžianti faktine žvaigždynų ir planetų padėtimi, todėl nuolatos pedantiškai buvo ir tebėra skaičiuojamas skirtumas tarp sideralinės ir tropinės sistemų (ayanamša), kuris dabartinėje Indijoje kiekvieniems metams patvirtinamas net vyriausybiniame lygmenyje (Lahiri ayanamša).

jataka – prognostinių ir natalinių horoskopų (janma-čakra, jataka-kundali) sudarymas, kuriuose analizuojami praeities ir ateities įvykiai remiantis tiksliu gimimo laiku ir vieta. Būtent ši astrologijos atšaka dažniausiai ir yra žinoma bendruoju taikomosios astrologijos pavadinimu.
prašna – horarinė astrologija, kai horoskopai skaičiuojami konkrečiam klausimo, prašymo (prašna) laikui. Ypatingas dėmesys yra skiriamas tokiems reiškiniams kaip fonetinis klausymo skambesys, kryptis iš kur atėjo klausėjas, kokį skaičių jis pasirenka, kurias kūno dalis liečia bendraudamas su astrologu ir pan. Nors horarinė astrologija Indijoje visada buvo labai populiari, gan nedaug buvo parašyta tekstų, iš išlikusių paminėti Varahamihiros Daivajna Vallabha, Prithuyašos Šatpančika, Nilakanthos Prašna Tantra ir bene įtakingiausias horarinės astrologijos tekstas Prašna Marga („Klausymų kelias“) priskiriamas Nambūdiriui iš Keralos ir datuojamas 1649 m. Šiame traktate aptariami ir tokie dalykai kaip kliento mirties laikas ir aplinkybės, ligų ir psichinių sutrikimų tikimybė bei kita.
muhurta – elekcinė astrologija, kai parenkamas tinkamas metas įvairiems tiek pasaulietiniams-buitiniams, tiek ir religiniams renginiams. Tai seniausias taikomosios astrologijos tipas susijęs su senųjų vediškų ritualų atlikimo, iniciacijų ar sakramentų, būsto, šventyklos statybų laiko parinkimu. Pats žodis muhurta yra laiko vienetas lygus 1/30 paros — 48 minutėms. Teigiama, jog bet kokio veiksmo sėkmę ar baigtį lemia planetų išsidėstymas veiksmo pradžios metu. Ši atšaka paliko santykinai nedaug literatūros, matyt dėl tos priežasties, jog dominavo žodinė perdava, kuri laikui bėgant tiesiog sunyko. Paminėtinas klasikinis traktatas Narasimhos Kalaprakašika parašytas 14 amžiuje.
nimitta – ateities pranašavimas iš įvairių ženklų. Tikint, kad Gamta yra atvira knyga, kurią tereikia mokėti skaityti, viskas – liepsnos virpesys, paukščių skrydys, sklindantys garsai, kūno apgamai ir pan. – suvokiami kaip tam tikrą prasmę turintys ženklai (tatkalika laksanas). Ši mantinė atšaka irgi buvo grindžiama žodine perdava, tačiau mūsų laikus yra pasiekęs šiai tematikai skirtas Varahamihiros Brhat Samhita. Šiam pranašavimo tipui priskirtinas ir klasikinis Džagaddevos „Sapnų išsipildymo perlas“ (Svapnacintamani), sapnų reikšmių interpretavimo sąvadas, kuris stebina jo minimų sapnų siužetų sąsajomis su indų mitų siužetiniais motyvais.
Kai kurie šiuolaikiniai indų mantikos tyrinėtojai, pvz. Hart Defouw ir Robertas Svoboda prie tokio, planetomis nesiremiančio astrologijos tipo priskiria dar tris ir nūdienos Indijoje įtakingus mokslus: sankhya sastra (numerologiją), samudrika sastra (pranašavimas iš įvairių kūno ženklų, apgamų) ir hasta samudrika sastra (delnologija, chiromantija). Apskritai, ką byloja ir mano paties trijų metų patirtis, Indijoje astrologai kelionių sėkmę įvertina be horoskopo dažnai pažiūrėdami į delno linijas, karjeros pokyčius nustato iš gimimo datos skaičių sumos, o šeimininio gyvenimo sėkmę įžvelgia nykščio formose.

Kitas svarbus struktūrinės astrologijos tipologijos aspektas – pagrindiniai tradicinės astrologijos stiliai ar mokyklos. Apibendrintai galėtume išskirti 5 tradicines mokyklas: Nadi jyotis, Parašari Jyotis, Jaimini jyotis, Tajika jyotis ir Tantrika jyotis.

Glaustai apie jas.

1) Pirmiausia apie pačią mistiškiausią ir mažiausiai Vakaruose žinomą mokyklą Nadi jyotis. Tradiciškai teigiama, jog rišiai taip toli pažengė astrologijoje, jog tapo pajėgus parengti dar net negimusių žmonių horoskopus. Dievai išsigandę tokių jų planų ir pasiuntę Agnį sunaikinti horoskopų rinkinius. Tačiau pasisekė išgelbėti kelis rinkinių fragmentus, kurie vadinami jas išsaugojusių rišių vardais: Bhrgu Samhita, Parašara Samhita, Šuka Samhita ir Chandra Samhita ir kuriuos saugo kelios astrologų brahmanų šeimos, perduodamos tik savo palikuonims. Teigiama, kad kiekviename rinkinyje yra sukaupti tik tų individų horoskopai, kuriems yra lemta kreiptis į konkrečios Nadi šeimos astrologą. Garsi ši mokykla yra savo karma khanda dalimi, kurioje pateikiami individų ankstesnių gyvenimų horoskopai, ypač išryškinant jų prastus darbus, o shanti khandoje pateikiamos terapinės priemonės kaip išvengti ankstesnės karmos pasekmių. Paprastai šie Nadi astrologijos rinkiniai yra slepiami ir nepublikuojami. Kalkutoje vienas šios mokyklos atstovas, astrologijos panditas Ashish Bhattacharya man parodė Bhrgu Samhitą, kurią iš tiesų sudaro tūkstančiai horospokinių matricų, tačiau žinios kaip jomis naudotis yra šeimos paslaptis, tad ši astrologijos rūšis yra savotiškas šeimyninis biznis.

2) Parašari jyotis tradiciškai siejama su garsiuoju išminčiumi Parašara ir jo išlikusiu opus magnum, Brhat Parašara Hora Sastra, kurio 4000-se sanskrito posmų kalbama apie visus natalinės astrologijos aspektus. Tai bene įtakingiausia ir astrologų plačiausiai atstovaujama mokykla. Kituose garsiuose viduramžių traktatuose Kalyanavarmano Saravali (7 AD), Vaidyanathos Jataka Parijata (8 AD) ir Mantrešvaros Phala Dipika (13 AD) tik tesiami ir vystomi Parašaros principai.

Šiai mokyklai priskiriami ir kanoniniai Varahamihiros traktatai Brhad Jataka ir Laghu Jataka, kuriuos į arabų kalbą išvertė Indijoje 10 a. gyvenęs garsus arabų mokslininkas Al Birunis. Arabų astrologija formavosi graikų ir indų astrologijų įtakoje ir buvo plačiai naudoja medicinoje, pvz. Ibn Sinos traktatai. Vidurmažiais per arabų vertimus kai kurie indų astrologų tekstai tapo žinomi ir Europoje. Garsus astrologas buvo ir Varahamihiros sūnus Prthuyašas žinomas savo traktatu Horašatpancašika. Akivaizdu, jog egzistuoja daug bendrumų tarp Varahamihiros ir Parašaros, nors lieka neaišku, kuris iš jų istoriškai ankstesnis. Prof. D. Pingree linkęs manyti, kad Varahamihira gyveno ankščiau už tikrąjį Parašara Hora sastros autorių. Bet kuriuo atveju Varahamihira kaip istorinis (ne mitinis rišis) astrologijos tekstų autorius yra dabar neatsiejamas nuo Parašaros mokyklos.

3) Jaimini jyotis siejama su mitiniu išminčiumi Jaiminiu, kuris kaip manoma parašė šios sistemos pamatinį tekstą Jaimini sūtra (nepainioti su ortodoksalios ritualizmo mokyklos Jaimini Mimamsa sūtra). Vienas esmingiausių jos bruožų – zodiako ženklų ir būstų (bhavas) tapatinimas, specifinė gyvenimo įvykių prognozavimo sistema. Nūnai Indijoje nedidelis skaičius astrologų taiko šią sistemą, kuri, anot kai kurių tyrinėtojų gali būti interpretacine Parašaros sistemos atmaina, kuri buvo priskirta mitiniam išminčiui. Tai indų komentatoriams įprastas egzegezės ir dažnas filosofinės scholastikos bruožas. Taip pavyzdžiui, nors akivaizdu, kad reikšmingo 16 a. astrologinio teksto Uttara Kalamrita autorius Kalidasa nėra tas pats didysis indų poetas-dramaturgas Kalidasa, tačiau indai iki šiol yra įsitikinę kad tai vienas ir tas pats asmuo.

4) Tajika jyotis kildinama iš persų žodžio jaji reiškiančio „arabas“. Taigi tai indiškoji arabų astrologinės sistemos recepcija, kurios pasirodymas sutampa su musulmonų invazija 1250 m. Pagrindinis šios sistemos tekstas Tajika pasirodė gana vėlai 1587 m. ir priskiriamas Nilakantha Daivajnai, todėl dažnai ji dar žinoma Nilakantha Tajika pavadinimu. Ši sistema turi daug bendro su viduramžių Europos astrologiniais principais, mat arabų astrologija turėjo įtakos Vakarų kultūrai. Kita vertus, egzistuoja panašumų ir su klasikine Klaudijaus Ptolemėjaus Tetrabiblios (2 a.) sistema, ypač tarpplanetinės aspektacijos srityje. Panašu, jog būtent iš Tadžikos kitos indų mokyklos perėmė ir plačiai naudoja Varšaphala („metų vaisiai“) ar saulės sugrižimų (Vakarų astrologijoje vadinamųjų soliarų) metodą, kuris nėra minimas ankstesniuose indų astrotekstuose.

5) Tantrika jyotis yra susijusi su tantrinėmis ritualinėmis apeigomis ir jos pagrindinis šaltinis – senosios Yamala tantros ar agamai turintys atskiras dalis vadinamas Jyotisakhyana. Remdamasis 7-is Yamala tantromis Narapatis 1176 metais savo traktate Narapati Jayačarya Svarodaya apibendrino tantrinės astrologijos principus. Tantrinė astrologija plačiai naudoja magines diagramas, yantras, mandalas, mantras, mineralus – visa tai, kas bendrai vadinama upaya, pažeistų planetų vaistais t. y. metodais skirtais neutralizuoti kenksmingų ar piktųjų planetų (joms indų astrologijoje priskiriamos: Saulė, Marsas, Saturnas, Rahu ir Ketu) poveikį. Kaip ir Ayurveda, ši mokykla save kildina iš Atharvavedos ir ypač klestėjo 8-14 a. Iš tantrinės astrologijos tekstų paminėtas ir Šripačio Jyotiša Ratna Mala (12 a.), nors ši mokykla ir dabar išlieka gyvybinga pirmiausia žodinėje perdavoje, ypač Bengalijoje (Pietų Indijoje dominuoja Parasaros sistema). Ji mažiausiai analitinė iš visų astrologinių mokyklų ir prioritetą teikia įvairiems siddhi: aiškiaregystei, aiškiagirdystei ir t.t., todėl kartais vadinama šamaniška sistema. Astrologija tantrinėje mokykloje laikoma sadhana, t. y. jogai artima gyvenimą transformuojančia dvasine disciplina. Prašna margoje (I.15) pabrėžiama, kad tikras „likimo žinovas“ (daivajnya) privalo gerai pažinti Vedas, mantras ir tantras, tačiau Varahamihira Brhad Samhitoje teigia, kad magines galias naudojantieji neverti doro astrologo vardo.

Apskritai, astrologui Indijoje buvo keliami itin aukšti ir profesiniai ir moraliniai reikalvimai, tikras astrologas, anot Parašaros turėtų: „būti iš kilmingos šeimos, puikiai atrodyti, būti gražiai apsirengęs, nuoširdus, nepavydus, bešališkas, gerai sudėtas ir švarus, turėti gražias rankas, nagus, akis, dantis, kaktą, o balsas jo turėtų būti švelnus ir sodrus. Jam derėtų vengti viešų sambūrių, laiku atlikti visus ritualus, apsiplovimus, laikytis pasnikavimo ir būti saikingam visame, idant turėdamas didžias galias (šakti) galėtų it gydytojas padėti kitiems“ (II.2.). Tad net šis lakoniškas astrologo apibūdinimas leidžia spręsti, jog astrologas Indijoje buvo vertinamas kaip savotiškas šventiko ir gydytojo derinys. Neatsitiktinai astrologija Indijoje buvo ir tebėra brahmanų luomo dispozicijoje ir turi daug sąlyčio taškų su tradicine Ayurvedos medicina. Astrologas privalėjo būti gerai susipažinęs su pagrindiniais medicinos traktatais Čaraka ir Sušruta Samhita, o gydytojas (vaidya) – dažnai sudarydavo savo pacientų horoskopus, idant galėtų įžvelgti karmines ligų priežastis. Nors tai nebuvo taisyklė, antai Kautilya savo Arthašastroje astrologus už jų prastus darbus prilygina šudrams, o Buddha Gautama, kaip žinoma, net pasmerkė bet kokią mantiką, bet ir uždraudė savo pasekėjams suvis kreiptis pas astrologus. (Kita heterodoksinė Indijos religija, džainizmas turi gana išplėtotą astrologinę tradiciją)

Svarbu atkreipti dėmesį ir į tai, jog visa astrologinė literatūra, kaip ir medicininiai Ayurvedos traktatai, konceptualiai yra grindžiami pirmiausia ortodoksinės sankhja-jogos mokyklos filosofija ir kosmologija, labai plačiai naudojant įvairias jos kategorijas, pirmiausia tris materijos (prakrti) kokybės (gunas): sattva, rajas, tamas, kuriomis apibūdinamos prigimtinės individo tendencijos, planetinius atspalvius turinčios jo savybės (pitta, vata, kapha). Pasitelkiama sankhja-jogos mokyklos žmogaus sąmonės struktūros samprata, išskiriamos sudėtinės jos funkcijos: ahamkara, manas, citta, buddhi ir kita. Astrologija buvo intregraliai susiejama su pamatinėmis hinduizmo karmos ir punarjanma doktrinomis. Viduramžių astrologas Raghunanada (13 a.) traktate Udhvahatattva teigia, jog planetos ne pačios sukelia gerus ar blogus rezultatus, jos tik perteikia ankstesnių gyvenmų darbus ligų, negandų ir artimųjų mirčių pavidalais, todėl neturėtų būti laikomos fatalizmo šaltiniais.

Na o šiuolaikinėje Indijoje regima nauja tendencija — sintezuoti ar remiantis senomis mokyklomis modeliuoti naujas sistemas, integruojant ir klasikinės Vakarų astrologijos elementus, pavyzdžiui, būstų sistemas, tradicinė planetinė aspektaciją ir kt.. Šiam laikotarpiui atstovauja tokie žymūs astrologai kaip B. V. Raman, K. S. Krishnamurty, Behari Bepin, J. N. Bhasin, Bhat M. Ramakrishna, Gayatri Devi Vasudev ir kiti. Dabartinėje Indijoje egzistuoja keli šimtai astrologinių asociacijų, draugijų, mokyklų, leidžiami daugybė žurnalų, egzistuoja įvairos specializuotos astrologinės leidyklos.

Views All Time
Views All Time
8402
Views Today
Views Today
1
0 0