Praėjusį savaitgalį, šeštadienį, turintieji mobiliuosius telefonus galėjo perskaityti informaciją apie artėjantį škvalą. Meteorologų prognozė šiek tiek kėlė šypseną – žydras gilus paskutinių pavasario dienų dangus, rami jūra, karšta saulė ir jokio debesėlio. Situacija pasikeitė sekmadienio vakarą, kai jau sutemus akimirksniu pakilęs vėjas ėmė vartyti medžius. Viesulas bloškė viską pakeliui. Nušvitęs dangus nuo žaibų sudužo į gabalus.

Pagoniškosios Lietuvos laikais Perkūnas buvo laikomas vienu galingiausių stabų. Jis gretinamas su žirgu ar velniu. Graikų mituose minimas Dzeusas tapatinamas su dangaus skliautu. Jis ir Olimpo, ir žmonių pasaulio valdovas, rankose su žaibu lyg skeptru – valdžios simboliu. Romėnai turėjo Jupiterį, slavai – Peruną, germanai – Torą. Visų kultūrų mitologijose perkūnas užima svarbią vietą. Jam suteikta galybė ir teisingumas: kiekvienam mirtingajam jis dalija tiek, kiek nusipelnęs: Vieniems – derlingi lietūs, kitiems – ugnis ir sielvartas.

Trenktas žaibu, bet gyvas

Pastaraisiais metais, kaip sako seni žmonės, elektros išlydžius dangaus skliaute galima regėti vis dažniau ir gausesnius. Ne taip dažnai galima sutikti žmogų, patyrusį kamuolinį žaibą. Į žinomą Lietuvos choreografą baletmeisterį Algirdą Stravinską pernai rugpjūčio mėnesį trenkė kamuolinis žaibas. Algirdas nuo to nelemto įvykio jaučia tam tikrus pakitimus, gaila, ne į gerąją pusę. Atsirado širdies ritmo, nervų sistemos sutrikimai. Dabar kur kas jautriau reaguoja į garsus – pravažiuojančių automobilių signalai, vaikų riksmas, netikėtas stiprus garsas Algirdą išmuša iš pusiausvyros. Naujas intuicijos sustiprėjimo pojūtis lyg apsaugos šarvas: anksčiau taip stipriai nejausdavęs keistos pašalinės įtampos, kuri dažnai pasitvirtina dienos įvykių sraute.

„Viskas įvyko labai greitai. Net pats nemačiau to ugninio kamuolio. Daugiau detalių man papasakojo kaimynai ir šalia esančios parduotuvės pardavėja, mačiusi visą įvykių eigą. Ėjau pro vieną aukščiausių Riešutų gatvėje statomų namų. Su šlepetės. Išgirdau baisingą griausmą ar sprogimą. Mane išmetė į orą. Nuo stiprios oro bangos nukrito stogo čerpės. Pajutau, kad nukritau. Nesuvokiau, kodėl ir kaip, tačiau nejaučiau jokios baimės ir nepradėjau rėkti. Paties žaibo nemačiau. Ne tas buvo galvoje. Vėliau kaimynai pasakojo, kad tai buvęs kamuolinis žaibas. Buvo nukentėjusiųjų. Kai kuriuose namuose dingo elektra. Visų smulkmenų neprisimenu, tik matau vaizdą, kai jau šliaužiu prie netoliese buvusios parduotuvės. Bandžiau aiškinti, kad į mane trenkė žaibas. Mane suprato akimirksniu, norėjo iškviesti greitąją pagalbą, sugirdė vaistų. Tuo metu supratau, kad kažkas ne taip su širdimi. Gal tai buvo baimės požymiai, o gal rimti pakitimai. Bet dabar nesiaiškinsime, nes greitosios pagalbos tada taip ir neišsikviečiau, o kreiptis į daktarus nenoriu. Tokių atvejų, kaip nutiko man, negirdėjau. Išties keistas sutapimas, jog ėjau tuo momentu, kai trenkė žaibas, būtent pro aukščiausią namą be žaibolaidžio, buvau nutrenktas aš, o ne kas kitas. Žinau, kad žmonės, patyrę žaibo smūgį, kartais įgyja energetinių sugebėjimų, kai kurie net gali gydyti. Aš gydyti negaliu, ir apskritai nesijaučiu įgavęs kokią nors Dievo dovaną. Atvirkščiai, dabar jaučiu keistas baimes, kurių anksčiau savyje neaptikau. Dauguma tų naujų pojūčių susiję su širdimi. Lyg ji būtų ne savo vietoje, lyg ji būtų didesnė nei yra. Kartą buvau net nukritęs – ištiko priepuolis. Esu profesionalus šokėjas ir anksčiau su širdimi niekada neturėjau problemų. Liguistai reaguoju į garsius vaikų balsus. Gatvėje sustoju lyg ištiktas stabo, jei išgirstu šaižius stabdžių garsus. Į gydytojus nesikreipiu, nes pasižiūrėjęs filmuotą medžiagą apie širdies operacijas, kai atidaro krūtinės ląstą, pakraupau. Anksčiau drąsiausiai spoksodavau į kibirkščiuojantį juodą dangų, besitrankantį perkūną. Dabar visada seku orų prognozes ir iš anksto pradedu jaudintis dėl artėjančio škvalo. Užtraukiu visas užuolaidas, uždarau langus, orlaides ir bijau. Geriau būtų nutrenkę vietoje nei gyventi taip, kaip gyvenu.“

Įvykį matė kaimynai

Retą gamtos reiškinį matė ir aplinkiniai gyventojai, taip pat nukentėję nuo kamuolinio žaibo. Šalia namo, į kurį tąsyk trenkė žaibas, įsikūrusios maisto prekių parduotuvės savininkė ir pardavėja Jolanta Jaruševičienė pasakojo, kad šimto metrų spinduliu namuose sugedo televizoriai, kompiuteriai, telefonai, signalizacijos, parduotuvėje laikinai buvo išsijungęs kasos aparatas, nuo smūgio suskilo namo, į kurį trenkė žaibas, sienos. Namo savininkas su ugnegiasiai aiškinosi šio įvykio priežastis. Pagal saugumo technikos reikalavimus namams, žemesniems nei 25 metrai, įžeminimas nereikalingas. Dauguma aplinkinių namų nėra įžeminti. Todėl pagrindinė priežastis, dėl kurios žaibas taikėsi į tą namą – kad jis buvo aukštesnis už kitus namus.

„Išgirdau stiprų sprogimo garsą, – pasakoja įvykį mačiusi Jolanta. – Išlėkiau į kiemą ir pamačiau skrendantį ore vyriškį. Kiek suprantu, stipri oro banga jį pakėlė nuo žemės. Tuo regėjimas ir baigėsi. Vėliau šalia esančio namo šeimininkas klausė, ką gi mes darėme, kad jo kieme vartėsi ugnies kamuoliai. Po to karto ėmiau bijoti griaustinio, žaibo. Kaime žmonės turi šventintos duonos ir vandens. Užsidegus trobai, reikia apibėgti tris kartus poteriaujant aplink namą, ir ugnis užgęsta, – juokėsi pašnekovė. – Jie bent tuo tiki. Manau, kad esame mažai informuoti apie žaibų padarinius ir apsaugos priemones“.

Bioenergetiko komentarai

Apie kamuolinius žaibus paprašėme papasakoti bioenergetiko, technikos mokslų daktaro Jono Algimanto Dainausko:

„Kamuoliniai žaibai yra mažiausiai ištirti. Enciklopedijoje ir vadovėliuose nesutampa kai kurie duomenys. Enciklopedijoje rašoma, kad žaibas – tai kibirkštinis išlydis, susidarantis tarp skirtingai įsielektrinusių debesų arba debesies ir Žemės. Dažniausiai jis būna linijinis. Jis susidaro, kai elektrinio lauko stiprumas viršija 25 – 30 kV/m. Linijinio žaibo galia – per 100 milijonų vatų, elektros srovės stiprumas 10 – 20 tūkst. amperų, trukmė – kelios dešimtosios sekundės. Matomas todėl, kad oras įkaista iki 25 – 30 tūkst. K (kelvinų) laipsnių ir švyti akinančia rausvai violetine spalva. Žaibai būna ištisiniai juostiniai, vėrininiai ir kamuoliniai. Žaibas iš oro išskiria ozoną, azoto dioksidą ir kitas naudingas augalams medžiagas, todėl po stiprios perkūnijos augalai atsigauna, oras įgauna gaivų kvapą. Tuo metu išnaikinama ir daug mikrobų. Kamuolinių žaibų pobūdis yra nežinomas, mažiausiai ištirtas. Tai švytintys arba kibirkščiuojantys 10 – 20 cm skersmens ugnies kamuoliai, susidarantys po linijinio žaibo. Jie išsilaiko 1 ar 2 minutes. Juda be garso ir gali pro plyšius patekti į patalpas, kai kada sprogsta. Jei linijinį žaibą galima sukurti laboratorijoje, tai kamuolinio žaibo ne. Jo spalva būna mėlyna, balta ar oranžinė. Šį reiškinį mačiusieji iš arti pastebėjo jo viduje judančias dalis. Dažniausiai jis susidaro audros metu, bet kamuolinis žaibas yra pastebėtas ir ramybės laikotarpiu.

Žaibus pradėjo tirti M.Lomonosovas su draugu G.Richmanu, kuris tyrimų metu žuvo XVIII a. viduryje. Pirmasis žmogus, ėmęs tirti žaibą, nuo jo žuvo. Iki 1970 m. dauguma mokslininkų šį žaibą vadino iliuzija. Jis buvo tiriamas tik kaip paranormalus reiškinys. 1960 m. žinomas fizikas daktaras Rodžeras Džennisonas, skrisdamas oro laineriu virš Niujorko, kartu su kitais keleiviais pamatė nedidelį kamuolinį žaibą, praskridusį lėktuvo salonu ir išnykusį lyg niekur nieko. Šis žaibas turi skvarbumo savybę – prasiskverbė pro hermetiškus lėktuvo šarvus. Nuo tada pasirodė straipsniai moksliniuose žurnaluose, imta eksperimentuoti, bet nepasisekus sukurti tokį reiškinį, skeptikų pozicijos ėmė vėl stiprėti. Nustatyta , kad tokia milžiniška energija gali padaryti žalos, bet kartais taip neįvyksta. Kartais jis apskritai išnyksta be pėdsakų, nors gali išlydyti stiklą ar metalą. 1976 m. Anglijoje buvo atvejis, kai mažytis mėlynas kamuoliukas perėjo kiaurai maistą gaminančią moterį. Vieninteliai jos papasakoti pojūčiai – nemalonūs kūno virpesiai, karštis nuo ant piršto nešiojamo žiedo ir nežymus to piršto nudegimas. Šis atvejis buvo aiškinamas remiantis atominės energijos teorija. Tačiau spinduliavimo nepastebėta.

Kamuolinis žaibas siejamas su NSO

Buvo prieita prie minties žaibą susieti su NSO. Tai Marko Stenchoffo, dirbančio BUFORA (Anglija), ir Kembridžo universiteto profesoriaus Pol Deviso hipotezės. Pabrėždami ryšį su NSO, jie įvedė terminą „nestacionarus atmosferos fenomenas“. Ufologai mano, kad didelės kamuolinio žaibo formos gali būti ir NSO. Kai kada šie žaibai gali pakenkti, o kai kada prie jo gali net prisiliesti. Trys Rusijos mokslų akademijos mokslininkai tyrė 1300 stebėtų žaibų ir nustatė, kad 92 proc. kamuolinio žaibo trukmė mažesnė nei 100 sek., 28 proc. būna baltos spalvos. Rečiausi žalios spalvos žaibai.

Kaip apsisaugoti nuo žaibo

Dr. A.Dainauskas siūlo labai rimtai žiūrėti į žaibus, o ypač – kamuolinius, nes jų veikla nenuspėjama. Visų pirma negalima stovėti aukštose vietose, po medžiais, arti vandens – nebūti taikiniu. Pamačius kamuolinį žaibą reikia nejudėti, nes jis juda pagal oro sroves, jį galite pritraukti. Todėl siūloma uždaryti langus, duris, kad patalpoje nebūtų skersvėjų. Audros metu geriau nesiliesti prie telefono ir kitų elektros laidų, išjungti televizorių antenas, elektros prietaisus iš tinklų. Yra žinomas atvejis, kai žaibas į patalpą pateko per televizoriaus ekraną! Vilkėti kuo mažiau sintetinių drabužių. Vengti visko, kas turi stiprų elektros krūvį. Bioenergetiniu požiūriu, žaibai trenkia į tuos rajonus, kur yra anomalinės, patogeninės zonos, povandeninės srovės. „Aš pats taip pat saugausi žaibų ir laikausi saugumo taisyklių“.

Eurika MASYTĖ

Views All Time
Views All Time
8730
Views Today
Views Today
1
0 0