Jau keletą metų tai vienoje, tai kitoje šventėje vis sutikdavau gerai nusiteikusią, besišypsančią atvira šypsena moterį, pardavinėjančią šmaikščias raganas. Kai praeitą rudenį per Labanorinę išsikalbėjome, pasirodė, kad tai Kaltanėnų miestelyje gyvenanti Lionė Šlajienė, suprantanti humorą. Lionė visai nepyksta, kai ją vienas kitas ima ir pavadina Kaltanėnų ragana, nors raganauti ji nė nesiruošia. O va raganaičių darbščios jos rankos padarė ne vieną tūkstantį, ir tos raganos rado savo vietą ne tik mūsų tautiečių namuose, jas dovanų gavę, ko gero, visi mūsų valdžios vyrai, bet nemažai šmaikščių raganaičių išskridę ir į užsienį. Kas paskatino Lionę pradėti siūti raganas? Kas tai – hobis ar jau pragyvenimo šaltinis? Norėdamas gauti atsakymus į šiuos klausimus, ir važiavau į Kaltanėnus trumpam pokalbiui, kuris užtruko geras porą valandų ir buvo iš tiesų įdomus. To pokalbio metu raganoms laiko skyrėme palyginti mažai, kalbėjome apie tuos Lionės gyvenimo epizodus, kuriuose jaučiama nemažai mistikos, atsitiktinumų, kurie dažnai pakeičia mūsų gyvenimus.

– Netikėti pokyčiai mano gyvenime prasidėjo prieš trejetą metų, kai staiga pasijutau besilaukianti. Sūnui Deimantui buvo 16 metų, man 37, bet su vyru Antanu apsidžiaugėme: jis tuo metu, nors turėjo tik 42 metus, dėl sveikatos ruošėsi į pensiją ir juokaudamas sakė, kad bus puiku, galės gimusį vaikelį auginti. Bet ilgai džiaugtis gimusiu Adrijumi, kuris dėl komplikuoto nėštumo į šį pasaulį atėjo gerokai anksčiau, Antanui džiaugtis ilgai neteko – žuvo avarijoje, kai jaunėliui tebuvo vos pora mėnesių. Tą naktį sužinojusi apie vyro mirtį galvojau, kad neištversiu, akimirką suvokiau, kad palyginti ramus mano gyvenimas sugriuvo, visa našta nuo šiol teks man. Vieną akimirką norėjau pasiimti Adrijų ir pulti į ežerą, bet ištvėriau – nelaimėje man labai padėjo draugai, nes giminių turiu mažai, dabar, praėjus porai metų, jaučiu, kad palengva atsigaunu. Kartais žiūrėdama į mažąjį Adrijų, labai panašų į tėvą, kurio jis užaugęs tikrai neatsimins, nejučiom pagalvoju, kad likimas man pateikė keistus mainus: duodamas sūnų, atėmė vyrą. Kartais net neramu būna, kai mažylis pradeda kartoti tai, ką vaikystėje darė Antanas, – pasakoja apie savo gyvenimą Lionė Šlajienė.

– Kuo gi pasireiškia tie keisti sutapimai?

– Aš jau nekalbu apie tai, kad jis iš išorės labai panašus į tėvą, bet keletas nutikimų iš tiesų buvo keisti. Vasarą nuvažiavome į Ožkinius pas vyro mamą, ten jis iki tol nebuvo buvęs. Neseniai pradėjusiam vaikščioti Adrijui užsiropšti ant sofos, kur močiutė ruošėsi pavaišinti uogomis, buvo sunku, ir užteko tik pastarajai pasakyti, kad kažkur turi būti kėdutė, vaikas apsisuko, nuėjo prie močiutės lovos ir iš palovio išsitraukė tą pačią kėdutę, kurią vaikystėje mėgo Antanas, ir atsinešęs užlipo ant sofos. Iš kur vaikui buvo žinoma apie kėdutę? Nespėjome atsitokėti nuo šio nutikimo, kai močiutei užsiminus apie akinius, mažylis nuėjo prie spintos, atidarė duris ir atnešė rankinę, kurioje buvo akiniai. Paskui dažnai pastebėdavome epizodus, kuriuose Adrijus pakartodavo žuvusio tėvo gyvenimo atvejus. Kas tai – tiesiog atsitiktinumas ar mistika? – baigdama pasakoti apie keistus nutikimus, klausia Lionė.

Iš tiesų, kodėl atsitinka tokie nepaaiškinami dalykai, nes jei Adrijus būtų gimęs laiku, jo gimimo data beveik sutaptų su tėvo žūties data. Ekstrasensai čia įžvelgtų persikūnijimą ar kažką panašaus, bet Lionei apie tai nėra kada galvoti, reikia galvoti apie sūnus. Vyresnysis, Deimantas, šiemet baigs Švenčionių Zigmo Žemaičio gimnaziją, o jaunėliui jau 2 metai ir 4 mėnesiai, pats didžiausias nenuorama, lenda visur, jam viskas įdomu. Todėl ir savo raganas Lionė dažniausiai siuva vakarais, o padirbėti, norint padaryti vieną šmaikščią raganaitę, tenka nemažai. Daug padeda vyresnysis sūnus, daro tuos darbus, kuriuos darydavo žuvęs vyras.

– O kaip gi pradėjote raganas daryti? – klausiu Lionės.

– Rankdarbius mėgau visą laiką, bet gal prieš penketą metų Švenčionėliuose per Jonines pamačiau virš laužo pakabintą raganą ir supratau, kad tai mano būsimas užsiėmimas. Vyras iš pradžių gana skeptiškai žiūrėjo į tai, bet paskui ir pats ėmė padėti. Iš hobio raganos jau tapo ir pragyvenimo šaltiniu. Įsivaizduokit, vienais metais per vasarą jų su vyru padarėme ir pardavėme per 7 tūkstančius. Visados dovanodama ar parduodama savo raganas linkiu, kad jos neštų tik gera, kad savo šluota iš namų iššluotų visas blogybes. Važiuoju į visus aplinkinius rajonus, Vilnių, Trakus, Kernavę, visur, kur vyksta liaudiškos šventės. Jei kas būtų pasakęs, kad ten važiuosiu, pati vairuodama automobilį, būčiau nepatikėjusi, bet po vyro mirties patirtas stresas išjudino iš letargo miego – nugalėjusi baimę, sėdau už vairo, gavau vairuotojo pažymėjimą. Matyt, nelaimės man padėjo mobilizuotis, nes žmogaus, kuris man buvo didžiausia parama gyvenime, nebeliko ir viską tenka daryti pačiai. O kai kartais kas nors paklausia, ar neieškau antro vyro, juokais atsakau: argi ragana gali būti su kuo nors, – šyptelėjusi sako Lionė.

Kalbėdama apie ateitį, moteris sako, kad kartais kyla noras pradėti daryti kažką nauja – juk tų raganų pridaryta daugybė, bet greitai supranta, kad kol kas negali be jų, galbūt po kurio laiko atsiras kažkas nauja – juk sunku nuspėti gyvenimo vingius. Baigę kalbėti apie raganas, kalbėjome apie nuojautą, keistus sapnus, kurie tarsi įspėja mus apie galimą nelaimę, kalbėjom apie tai, kad iš to namo, kur gyvena Lionė, nelaimingų atsitikimų metu žuvo dar du vyrai, kalbėjome apie tai, kad žmogus kartais jaučia savo lemtį. Dažnai mano pašnekovės akyse sužibėdavo ašaros, bet greitai susitvardžiusi ji nusišypsodavo ir toliau pasakodavo apie gyvenimą, kuris nelepino, bet ir nesugebėjo palaužti. Ir dabar Lionė stengiasi neprarasti optimizmo, geros nuotaikos ir to gerumo, kuriuo spinduliuote spinduliuoja jos akys ir besišypsančios lūpos. Štai tokia Lionės Šlajienės, Kaltanėnų „ragana“ juokais vadinamos, gyvenimas, kuriame nelieka vietos jokiems raganavimams, nors mistikos elementų tame gyvenime yra nemažai.

Views All Time
Views All Time
2360
Views Today
Views Today
1
0 0