Kalendorius turi ilgaamžę istoriją, kai kurie jo puslapiai apgaubti paslapčių skraiste. Kalendoriaus šaknys prasideda iš senovės Egipto civilinio kalendoriaus ir randamas ketvirtame tūkstantmetyje prieš mūsų erą.
Popiežiaus Grigorijaus kalendorius šiuo metu laikomas vieninga laiko skaičiavimo sistema.

Per ilgą egzistavimo laikotarpį egiptiečių kalendorius buvo ne vieną kartą pakeistas. Ir kiekvieną kartą kalendorių reformatorius ištikdavo ta pati lemtis – mirtis. Kodėl juos ištikdavo toks likimas sunku atsakyti, tačiau apie tai liudija nenuginčijami istoriniai faktai.

Senovės Egipto astronomai metus dalindavo į dvyliką mėnesių po trisdešimt dienų. Metų paskutinės penkios dienos skaitydavosi papildomos ir būdavo pašvenčiamos dievams. Tikras metų ciklas yra 365,2422 saulės parų, o ne 365, kaip skaitė senovės egiptiečiai, todėl egiptiečių kalendorinių metų pradžia nuo tropinių metų atsilikdavo ¼ paros (laiko tarpas nuo vieno pavasario lygiadienio iki kito vadinasi tropiniai metai).

Kad ištaisytų netikslumą kalendoriuje, Evergetas (vienas iš Ptolomėjos dinastijos carų) įsakė gale metų prie penkių papildomų dienų pridėti dar vieną papildomą dieną, Evergeto dievui paminėti. Ši diena buvo švenčiama kas ketvirti metai. Evergetas išleido dekretą: “Kadangi žvaigždė Sirijus kas ketvirti metai išeina į priekį vieną dieną, nuo dabar įsakau, kas ketvirti metai švęsti Evergeto dievų šventę, po penkių papildomų dienų ir prieš Naujuosius metus (kurie buvo švenčiami pagal gamtos ritmus kovo 21-dieną). Ir kiekvienas turi žinoti, kad ankstesni trūkumai metų skaičiavime nuo dabar laimingai ištaisyti caro Evergeto”. Po kalendoriaus reformos caras Evergetas gyveno ne ilgai. Jis pakeitė nusistovėjusi gamtos ritmą ir tapo kalendorių reformų istorijoje pirma auka.

Estafetę iš Evergeto perėmė Julius Cezaris, kuris būdamas Aleksandrijoje susipažino su egiptiečių kalendoriaus privalumais. Tai jį paskatino pertvarkyti sudėtingą romiečių saulės-mėnulio kalendorių. Romos imperijos cezario (esamu metu cezaris yra titulas) ir vyriausio žynio teisėmis, padedant egiptiečių astronomui Sozigenui, keturiasdešimt penktais metais sausio mėn. pirmą dieną prieš mūsų erą “dieviškasis Julius” romiečių kalendoriuje, sukurtame dar Numos Pompilėjaus, padarė reformą. Julius Cezaris metų pradžią perkėlė iš kovo dvidešimt pirmos į sausio pirmą, o po metų galingiausias iš cezarių krito nuo suokalbininkų rankos. Apie besiartinančią žūtį jam pranešė per kovo kalendas — dieną jo atšauktų buvusių Naujųjų metų, po dviejų savaičių “dieviškasis Julius” išėjo pas dievus. Šis faktas buvo patvirtintas ne tik Romos senato, bet pripažintas ir liaudyje, kuri matė nemirtingą didžiojo valdytojo sielą didžiulėje kometoje, dar ilgai kabėjusioje virš “amžino”miesto.

Mūsų eros pirmame tūkstantmetyje Juliaus kalendorius buvo pakankamai progresyvi priemonė metų skaičiavimui. Vis dėlto jis turėjo savo silpnas vietas, ir jas po pusantro tūkstančio metų pataisė Romos popiežius Grigorijus Tryliktasis. Juliaus kalendoriuje metų vidutinis ilgumas buvo lygus 365,25 paros, jis buvo vienuoliką minučių ir keturioliką sekundžių ilgesnis už tropinius metus. 1582 metais buvo išleistas Grigorijaus Tryliktojo kalendorius, jis buvo labiau tikslus ir buvo ilgesnis tik dvidešimt šešias sekundes už tropinius metus. Atiduodamas duoklę liūdnai tradicijai po kalendoriaus reformos, popiežius Grigorijus Tryliktasis paliko šią ašarų pakalnę po dviejų su pusę metų.

Įvedus Grigorijaus kalendorių, Olandijoje buvo nužudytas Vilhelmas Oranietis, o Prancūzijoje – Henrikas Trečiasis. Abiejais atvejais juos nudūrė fanatikas slėpęs po apsiaustu durklą (taip kaip buvo nužudytas ir J.Cezaris). 1582 metais Ispanijoje buvo sutriuškinta Pilypo Antrojo kariuomenė, ir tai nulėmė Ispanijos žlugimą.

Pravoslaviška Rusija politiniais sumetimais dar ilgą laiką nepripažino Grigorijaus kalendoriaus. Kalendorius buvo pakeistas 1918 metais sausio mėn. trisdešimt pirmą dieną, atėjus į valdžią bolševikams. Tų pačių metų balandyje buvo pasikėsinta į Leniną, apnuodyta kulka pakirto jo sveikatą taip, kad toliau jis ne gyveno, o egzistavo. Leninas buvo ne pirma auka, reformavęs Rusijoje kalendorių. Išdidusis Simonas mirė nuo maro, krikščionių kalendoriuje įvedęs Naujuosius metus nuo pasaulio sutvėrimo, rugsėjo pirmą dieną vietoje kalbinio kalendoriaus, kur Nauji metai buvo pavasario lygiadienis kovo mėn.dvidešimt pirma diena. Rusijoje tarp kalendorių reformatorių ilgaamžiu galima vadinti carą Petrą Pirmąjį, kuris pagal europietišką manierą, iš rugsėjo Naujus Metus perkėlė į sausio pirmą 1700 metais. Po to jis gyveno dar dvidešimt metų. Petras Pirmasis mirė penkiasdešimt dviejų metų, taip ir nesulaukęs antrojo Saturno sugrįžimo (Saturnas apsisuka apie Saulę per 32 metus). Tai gyvenimo trukmės apribojimo planeta, todėl Petrą Pirmąjį galima priskirti prie kalendoriaus reformatorių, nesulaukusių senatvės.

Po Prancūzijos revoliucijos 1793 metais spalio mėn. 5-ą dieną buvo įvestas dar vienas kalendorius. Visi konvento nariai, balsavę už naujo kalendoriaus įvedimą, buvo nužudyti laike metų po jo įvedimo. Maratas, Dantonas, Žilberas Rommas, autorius naujo kalendoriaus, ir Silveris Morešalis, kuris platino šį kalendorių “Almanache dorų žmonių”, buvo giljotinuoti praėjus 2 metams po naujo kalendoriaus įvedimo Prancūzijoje.

Tarp paskutinių aukų “žaidžiusių su laiku” buvo Irano šachas Muhamedas Reza Pehlevelė. 1976 03 21 metais padaręs reformą Irano saulės kalendoriuje, norėdamas išaukštinti šachų Achemenidų dinastiją. Jis įvedė naują erą nuo dinastijos įkūrimo. 1976 metus pagal Grigorijaus kalendorių, pavadinęs 2535 metais šachų dinastijos metais. Ši reforma sukėlė liaudį ir islamo revoliuciją, kuri įvykusi po trijų metų, nuvertė šachą. Muchamedas Reza Pehlevelė mirė emigracijoje nuo vėžio 1982 metais. Jį ištiko eilinis kalendorių reformatorių likimas.

Senovėje puikiai žinojo, kaip pavojinga dirbtinai koreguoti laiko tėkmę. Yra išlikę istoriniai faktai, patvirtinantys rimtą carų požiūrį į liaudies kalendorių. Persų šahinšachai ir Egipto Ptolomėjos carai karūnavimo metu iškilmingai prisiekdavo nepriekaištingai gyventi pagal nustatytus liaudies kalendorius ir neįnešti į juos jokios korekcijos.

Susigulėjusioje liaudies kalendorių sistemose daryti korekcijas neturi teisės net carai. Chronologija nuo senų senovės buvo žynių (dvasininkų) reikalas, tik žyniai turi būti atsakingi už kalendorių koregavimą, kuris turi įvykti ne staiga, o ilgo laikotarpio bėgyje per ištisos kartos gyvenimą. Laikantis dviejų svarbių sąlygų: reformos procese dalyvavimas asmenų iš dvasininkų luomo ir laikotarpio ilgumas, turintis ištirpti laike. Tada galima išvengti negatyvių pasekmių.

P. Globa “Put arty Almanach ARBA Puslapis” 71

Views All Time
Views All Time
3221
Views Today
Views Today
1
0 0