(ištikimybė Dievui)

Išvara pranidhana yra visu savo veiksmų bei norų aukojimas Dievui. Tas kas iš tikro ir gyvai tiki į Dievą, tas niekada nenusivilia. Jis patyrė praregėjimą (tedžas). Tas kas žino, kad visi sutvėrimai priklauso Dievui, tas nevaikšto egoistiškai pasipūtęs ir nesvaigsta nuo valdžios. Jis ne nusižemins iki egoistinių tikslų siekimo ir pagarbiai nulenks galvą tik prieš Dievą.

Kada pro jo proto turbinas prateka bhakti (dievo garbinimo) vandenys, jie pagimdo mentalinę galią ir dvasinį nušvitimą.

Vien tik fizinė jėga, be bhakti yra pražūtinga.

Dievo garbinimas be charakterio galios yra panašus į narkotiką.

Prieraišumas malonumams naikina valdžią ir šlovę.

Juslių tenkinimas, kuris nukreiptas į pasimėgavimą gimdo prieraišumą (moha) ir nepastovumą (lobha), siekimą jį pakartoti.

Jeigu juslės nepatenkinamos, kyla nusivylimas (soka).

Kantrybės ir žinojimo pagalba jusles reikia pažaboti. Suvaldyti gi protą yra kur kas sunkiau. Išnaudojęs visas savo galimybes ir nepasiekęs sėkmės, žmogus kreipiasi į Dievą, visų galių šaltinį, pagalbos. Šiame etape iškyla bhakti. Bhakti būsenoje protas, intelektas ir valia paklūsta Dievui ir jogas meldžiasi taip: „Aš nežinau, kas man geriausia. Teesie Tavo valia“. Kiti žmonės meldžia Dievą įvykdyti arba patenkinti jų norus. Bet Bhakti, tikrosios meilės Dievui būsenoje, nėra vietos teiginiams „aš“ ir „mano“. Kada teiginių „aš“ ir „mano“ pojūtis pranyksta, individuali siela pilnai pražysta.

Po to kai protui pavyksta išsivaduoti nuo norų patirti asmeninį pasitenkinimą, jį reikia užpildyti mintimis apie Dievą. Kada protas užpildytas mintimis apie asmeninius malonumus, bei jų tenkinimą, tai atsiranda pavojus, kad juslės įtrauks jį į vaikymąsi paskui norų objektus. Praktikuoti bhakti neišlaisvinus protą nuo norų – tai tas pats, kas bandyti uždegti ugnį iš drėgnų malkų. Bus daug dūmų kurie griauš akis tiek pačiam kūrentojui, tiek kitiems stovintiems šalia. Pavergtas norų protas neužsiliepsnoja ir nedega, o susilietęs su žinojimo ugnimi jis neduoda nei šilumos, nei šviesos.

Dievo vardas, kaip Saulė, išsklaido bet kokią tamsą. Pilnatis būna tada, kai Mėnulis pasisukęs į Saulę. Individuali siela jaučia pilnatvę (nurnata), kai pasisukusi į Dievą. Kada Žemės šešėlis keliauja tarp Mėnulio ir Saulės – būna užtemimas. Jeigu „aš“ ir „mano“ jutimas meta šešėlį ant pilnatvės jausmo, tai visos jogo pastangos pasiekti ramybę bus bergždžios.

Veiksmuose jogo asmenybė geriau atspindi negu žodžiuose. Jogas išmoko meno aukoti visus savo darbus Dievui ir todėl juose atspindi jo vidinis dvasingumas.

Views All Time
Views All Time
2016
Views Today
Views Today
1
0 0