Genijus – kultūros ir pažangos variklis. Juo reikia dižiuotis. Tokia pažiūra mums kalama nuo vaikystės. Kad Gogolis gyvenimo pabaigoje tapo šizofreniku, o Musorskis nusigėrė, žinoma, liūdna, bet tai reti atvejai. Tai, kad Lermontovas buvo ryškus šizoidinis psicopatas, o Dostojevskis sirgo epilepsija – karčios išimtys.

***

Ar iš tiesų išimtys? Juk šnekoms apie tai, jog genialumas – tik beprotybės atmaina, jau beveik du tūkstantmečiai.

Pasirodo, kad be psichopatologinių nukrypimų (tai dar ne psichinė liga, o tik nukrypimas) daugelį didžiųjų pasaulio žmonių persekiojo ir kitos ligos. O dalį žmonijos genijų rimtai kankino manijos, psichozės ir… alkoholizmas. Tikriausiai pačiu garsiausiu didžiuoju alkoholiku galima laikyti Aleksandrą Makedonietį, kuris juk ir mirė nuo to, kad 10 kartų iš eilės ištuštino Heraklio taurę. Užkietėję girtuokliai buvo Julijus Cezaris, Sokratas, Seneka, Rembrantas, Miusė, Bethovenas, Hendelis, Gliukas ir netgi Avicena, kuris, kaip kalbama, antrąją gyvenimo pusę skyrė tam, kad įrodytų per pirmąją gyvenimo pusę savo paties surinktų mokslo žinių nenaudingumą.

***

Žinoma, kad Mocartas visą gyvenimą buvo įsitikinęs, jog jį ketina nunuodįti italai, Moljerą dažnai apimdavo stiprios melancholijos priepuoliai, Šumanui, nežiūrint laimingo ir turtingo gyvenimo, nuo 46 metų ėmė vaidentis, kad jį persekioja kalbantys stalai, o Bethovenas ir Meldensonas iš savo kapų diktuoja jam savo melodijas. Bele, Mendelsoną ir patį kamuodavo melancholijos priepuoliai. Sviftas mirė visiškai praradęs protinius sugebėjimus, o Ruso visą gyvenimą manė, kad ne tik visi žmonės, bet ir visos gamtos stichijos yra prieš jį sudarę sąmokslą.

***

Tokių pavyzdžių gausa privertė daugelį psichiatrų prabilti apie „genijų patologiškumą“, tai yra genialumo šaknis įžvelgti atsitiktiniame gamtos, retkarčiais sukuriančios žmones su retais psichiniais, skatinančiais talento raidą, žaidime. Tačiau garsenybių geneologijos tyrinėtojai teigia, kad vienas svarbiausių veiksnių, nuliamenčių žmogaus genealumą, vis dėlto yra paveldimumas. Tarp Bacho protėvių buvo 56 muzikantai, 20 iš jų labai geri. Daug talentingų žmonių buvo Darvino, Štrauso, Kiuri, Van Deiko šeimose. Šią problemą tiriantys psichologai sudarė genealių žmonių paveldimumo, talentingumo ir psichopatologijos lentelę. Įdomu, kad daugelio jų šeimose buvo ir itin talentingų žmonių, ir labai sergančių: isterikų, alkoholikų, epileptikų, šizoidų ir t.t.

***

Vadinasi, galima teigti, kad psichopatologija viena ar kita forma – būtinas talentingumo palydovas. Kitas klausimas, kaip žmogus veikia savo nukrypimus. Štai keturi asmenybės tipai:

jeigu žmogus turi galingą patologinį ir galingą kūrybinį potencialą, jis tampa genealia asmenybe;
lieka normalus žmogus, jei ir to, ir kito turi mažai; turintis didelių patologijų ir mažą kųrybinį pradą žmogus tikriausiai taps psichiniu lugoniu;
ir pagaliau, jei jūs turite didelį norą kurti ir, galima sakyti, jokių psichopatologijų, genijumi netapsite, bet sugebėjimų neprarasite.

Tačiau nereikia manyti, kad pakliuvę į pirmąją kategoriją jūs jau tapsite genijumi. Tam, be atitinkamo paveldimumo, dar reikia tokio dalyko, kaip sugebėjimas realizuoti savo gabumus. Kitaip, esant vienodoms sąlygoms, vienas taps Niutonu, o kitas liks eiliniu vykdytoju.

***

Suprantama, tokia asmeniybių gradacija nėra nepažeižiamas genijų atsiradimo įstatymas. Gyvenimas kurkas sudėtingesnis už lenteles ir grafikus. Istorija rodo, kad psichopatologijos laikui bėgant gali ne tik palaikyti kūrybinį pradą, bet ir peraugti į ligą, griauti žmogaus asmenybę. Tas pats niutonas gyvenimo pabaigoje kentėjo nuo psichinių sutrikimų: puldavo į neviltį dėl bėtkokios kritikos, o draugų prašydavo grąžinti jam jo paties padrikus laiškus, kad jis galėtų paaiškinti jų turinį, nes nebeprisimindavo, apie ką rašė.

Atvirkštinio judėjimo (kai psichinis ligonis tampa genealia asmenybe) nebūna. Paprastai didžiųjų žmonių genealumo požymiai pasireiškia daug anksčiau, negu ligos požymiai. Tačiau tvirtai teigti, kag jeigu, sakykim Levą tolstojų būtų išgydę nuo isterijos ir epilepsijos priepuolių, jis vistiek būtų tapęs Levu Tolstojumi, nesiryžtu niekas. Galėjo netapti. Argumentai ir faktai leidžia abejoti, ar tarp žmonių, šiandien besigydančių netgi menkus susirgimus, nėra tokių, kurie drauge praranda ir kolkas paslėptus talento daigus.

Pagal žurnalą MOTERIS
1999

Views All Time
Views All Time
4073
Views Today
Views Today
1
0 0