Kiekvienas yra skaitęs ar girdėjęs senolių sekamas pasakas. Stebuklingos kelionės per tamsias girias, neįtikėtini veikėjų nuotykiai, susidūrimas su antgamtinėmis būtybėmis pakeri sielą ir apgaubia magijos skraiste. Vieniems pasakos ir telieka vaikiško pasaulio dalimi. Kitiems – tai viso gyvenimo skaitiniai, kuriuose jie ieško iš senų senovės likusių archetipų ir protėvių pasaulėjautos žymių.
Kopimas į aukštą kalną, kabarojimasis pupos stiebu į dangų, leidimasis į šulinį, lindimas gilyn į urvą – tai vis pasakiškos kelionės. Jos neįprastos dėl savo vertikalios krypties.

Archetipinis pasaulio modelis

Jeigu yra medis, yra ir medžio dvasia. Jei yra akmuo, yra jo dvasia, jei paukštis – paukščio dvasia, miškas – miško, upė – upės dvasia. Nežinia, kas archainiam žmogui pašnibždėjo, kad pasaulis yra būtent toks. Turbūt ne vienas modernios civilizacijos šalininkas įžvelgtų ano žmogaus bukumą ir tamsumą.

Archainis žmogus, gyvendamas arti žemės, apsuptas gamtos, stebėjo pasaulį ir įžvelgė jame ne tik kūną. Viskas aplink turi savo dvasią, kuri yra kūno prasmė. Jeigu šiandien aš nugalabijau briedį, tai tik todėl, kad briedžio dvasia leidosi mano pagaunama. Aš suvalgau jo kūną ir lenkiu galvą dėkodamas briedžio dvasiai. Lygiai taip pat ir žemė turi savo Dvasią – Motiną Žemę, iš kurios visa gimsta.

Šiame knibždėlyne yra dar du vertikaliai išsidėstę pasauliai: vienas viršuje, kitas apačioje. Aukštutinis pasaulis paprastai priklauso Didžiajai Dvasiai ir yra jos erdvė. Žemutinis – mirusiųjų pasaulis. Šie trys pasauliai – dangus, žemė ir požemis – atsiveria Pasaulio centre, nuo kurio prasideda archainio žmogaus gyvenimas. Jis stengiasi įsikurti šalia, nes ši vieta šventa (Lietuvos piliakalniai tai pat turi šią sakralinę reikšmę). Pasaulio centras – tai ašis jungianti viršų ir apačią. Jį gali simbolizuoti medis, kurio šaknys įsisiurbusios į požemius, o šakos – aukštai išsiskleidusios danguje, pupa, kalnas, kurie apačioje turi plyšių, pro kuriuos galima patekti į požemius, o užsilipus aukštyn – susitikti su Didžiąja Dvasia ar Dievu. Tačiau ne kiekvienam tokia kelionė yra įmanoma.

Šamanai – geriausi keliautojai

Kai išgirstame žodį „šamanas“mums prieš akis iškyla mažų mažiausiai keistas vaizdas: barškalais, kaulais, paukščių plunksnomis apsitaisęs necivilizuotas seniokas muša būgną ir kažką nerišliai rėkauja. Iš tiesų visa, ką jis daro, turi didelę reikšmę jam ir jo gentainiams. Pasak buriatų (prie Baikalo gyvenanti tauta), pirmąjį šamaną dievai atsiuntė žmonėms, kad apsaugotų juos nuo piktųjų dvasių paskleistų ligų ir mirties. Šamanas (Sibiro tautų žynys) – vienas svarbiausiu bendruomenės žmonių. Jis burtininkas, gydytojas, kuris nustato ligas, ieško dingusios ligonio dvasios, ją suranda ir sujungia su kūnu. Jis palydi mirusiojo dvasią į požemius, prašo dievų pagalbos per sausrą ar badą.

Paprastai šamaną išrenka dvasios. Jis pateptasis, kuris geba „matyti“ (svarbūs sapnai bei vizijos). Paprastai naująjį šamaną rengia senasis žynys, kuris moko pažinti ligas ir subtiliai bendrauti su dvasiomis. Įšventinimas vyksta ekstazėje, kai naujasis šamanas patiria žiaurius dvasių puolimus ir išgyvena savo paties mirtį. Dvasios jam atveria savo pasaulius ir suteikia galių. Kai šamanas atgaivinamas, jis jau aiškiai regintis žmogus, kuris geba suvokti pasaulį ir išgyventi kitų kančias kaip savo paties. Per įšventinimo ritualą šamanas sutinka savo dvasias pagalbininkes, kurios paprastai turi gyvūnų išvaizdą (ekstazės metu šamanas galės virsti vienu jų)`. Jos per vėlesnes keliones lydės jį į dangų ar požemius. Šamanas turintis tiesioginį ryšį su dievais ir dvasiomis. Jis mato juos, bendrauja. Šamano jo dvasia gali palikti kūną ir nukeliavusi milžiniškus atstumus lyg niekur nieko sugrįžti. Jis žino nežemiškus kelius, kuriuos atveria dvasios, gali nukeliauti į dangų ar požemius, nes ten jau yra buvęs.

Gydymo ritualas

Pasak šamanų, žmogus suserga, kai jo dvasia pasiklysta dvasių pasaulyje ar yra pagrobiama piktųjų dvasių, taip pat ligą gali sukelti burtininko arba kito piktadario pasiųstas magiškas daiktas, įstrigęs kūne. Šiuo atveju ligos gydymas paprastesnis – ištyręs priežastis, šamanas iščiulpia tą daiktą iš ligonio kūno. Jei yra parrast dvasia, šamanas privalo ją surasti ir sugrąžinti. Visa, kas susiję su dvasia ir jos nuotykiais šiame bei kitame pasaulyje, kaip rašo M.Eliade, yra šamano sritis. Dėl įgytos patirties besiruošiant įšventinimui ir per įšventinimą jis žino žmogaus dvasios dramą, jos nepastovumą. Pažįsta jėgas, kurios kėsinasi į ją, vietas, į kurias žmogaus dvasia gali būti nunešta. Jeigu šamanas gydo ekstazėje, vadinasi, tai būtina, nes liga vertinama kaip dvasios degradacija ar nutolimas.

Dvasios šamanas ieško visomis priemonėmis – būgnas yra jo žirgas, išnešantis jį į kitą pasaulį, dvasios pagalbininkės, lydi jį pavojų kupiname kelyje. Ritualo pradžioje šamanas muša būgną ir dainuoja, kol patenka į transą. Tuomet ima šokinėti. Tai ženklas, kad jis pamažu kyla į dangų (dažnai tam naudojamas stulpas, prie kurio pritaisytos septynios ar devynios pakopos, žyminčios atitinkamą dangiškų sferų skaičių. Beje, tai tas pats Pasaulio Medžio ar tiesiog pupos simbolis). Keliaudamas jis šūkalioja, kad yra labai aukštai, pasakoja regįs kitas dvasias. Po kurio laiko šamanas sugrįžta jau žinąs, kur yra ligonio dvasia. Jeigu ją išvydo nuklydusią į mirusiųjų karalystę, tai vėl griebia būgną ir pradeda šokti, kol patekęs į transą palieka savo kūną ir nusileidžia į žemutinį pasaulį.

Yra daug pasakojimų apie šamanų keliones. Paprastai, jei dvasia yra pagrobta, šamanui tenka dėl jos kovoti, net leisti, kad jį užvaldytų piktosios dvasios. Ši kova gali baigtis net šamano mirtimi. Jei jam pavyksta, sugrįžta į savo kūną kumštyje laikydamas prapuolusią dvasią.

Norintiems ranka pasiekti dangų

Galite visi sutartinai šaukti: „Papasakok bobutei“. Taip, taip… Štai močiutėms to ir nereikia pasakoti. Jos žino. Viena senolė pasakojo, kad naktį atėjo pas ją prieš kurį laiką mirusi sesuo. Vaikščiojo palengva po kambarį vis kažką nerišliai murmėdama. Pabudusi senolė kaipmat nuskubėjo į bažnyčią mišių „užpirkti“. Sakoma, kad negerai, jei mirusio žmogaus dvasia gyvuosius kalbina. Nors kunigai nėra šamanai, tačiau vyresnių žmonių įsitikinimu, jie atlieka tą patį darbą, kaip ir archainių bendruomenių šamanai – nuramina mirusias dvasias ir palydi jas į naujuosius namus.

Ir dar – gal niekada nebuvot užkopę į aukštą kalną ar medį, kur ranką ištiesus dangų galima pasiekti. Ir netgi nejautėt dvasių, besisupančių jūsų plaukuose… Jei nubuvote, tai susiraskite kokią aukštėlesnę pupą, užsikabarokite į viršų ir pamatysite…

Views All Time
Views All Time
5028
Views Today
Views Today
1
0 0