Feniksas – šventas mitinis paukštis kai kurių tautų mitologijoje.

Pagal legendą Feniksas – atgimimo simbolis. Senovės graikų legendose pasakojama apie keistą paukštį, vadinamą feniksu. Jis buvo panašus į erelį, tokio pat dydžio, o jo plunksnos buvo labai ryškios ir spalvingos. Pasak legendos, šis paukštis gyvena vis iš naujo atgimdamas. Paprastai jis gyvena Arabijoje, bet yra tekę matyti ir Egipte. Feniksas gyvena 500 metų. Savo gyvenimo ciklo pabaigoje paukštis susineša lizdą iš cinamono šakelių ir padeda kiaušinį. Saulės spinduliai įkaitina lizdą, jis užsiliepsnoja ir feniksas sudega, palikdamas vien pelenus. Po kelių dienų iš pelenų gimsta kitas feniksas.

Feniksas mitologijoje

Feniksas egiptiečių mituose

Pagal egiptiečių mitą feniksas gyvena 500 metų ir prieš mirtį susisukdavo lizdą iš prieskoninių kvepiančių augalų, smilkalų šakelių, tada ant jo nutūpdavo ir numirdavo. Ryte, saulei kaitinant fenikso kūną, iš jo išlįsdavo kirminas ir vykstant metamorfozei pavirsdavo nauju paukščiu. Naujasis feniksas buvusio paukščio kūną balzamuodavo, ištepdavo mira ir jį nunešdavo į Saulės dievo šventyklą Egipte, Heliopolio mieste religingai palaidoti.

Feniksas graikų ir romėnų mitologijoje

Graikai ir romėnai feniksą vaizdavo panašų į povą ar erelį. Pagal graikų padavimus, feniksas gyveno Arabijoje netoli šaltinio. Auštant jis maudydavosi šaltinio vandenyje, nuostabiai giedodavo ir graikų saulės dievas Apolonas sustabdydavo savo vežimą (saulę) pasiklausyti.

Graikų mitologijoje sakoma, kad feniksas, nugyvenęs 500 metų, iš Arabijos atskrenda į Heliopolį. Palmės viršūnėje iš cinamono šakelių ir miros susisuka lizdą, kuris užsidega. Abu, ir paukštis, ir lizdas sudega, o ryte iš pelenų atgimsta naujas feniksas. Jis senojo paukščio pelenus suberia į tuščiavidurį kiaušinį, padarytą iš miros (kvapiųjų sakų), neša į saulės dievo Ra šventovę Heliopolyje ir palieka jį ant altoriaus, kad būtų sudegintas.
Rusų pasakojimai apie paukštį

Rusijoje sakoma, kad naktį paukštis švyti, akys blizga kaip krištolas, o kai jis gieda, iš snapo byra perlai. Sakoma, kad ugnies paukščio giesmė gydo ligonius, grąžina akliesiems regėjimą.

Ugnies paukštis kinų mitologijoje

Kinijos mitologijoje pasakojama, kad ugnies paukščio, vadinamo Feng-Huang, plunksnos žėri įvairiausiomis spalvomis: juoda, balta, raudona, žalia ir geltona. Jis taip pat gieda neapsakomo grožio giesmę. Kai kuriose Kinijos vietovėse tikima, kad jis turi didelį snapą, kaklą, kaip gyvatę, vėžlio nugarą ir žuvies uodegą. Kitur pasakojama, kad jis turi galvą ir kuodą kaip fazano, o uodegą kaip povo. Snape laiko susuktą popierių ar dėžę su slaptomis knygomis. Tik imeratorienė gali nešioti Feng-Huang simbolį – dorybės, grakštumo ir galios.

Feniksas Indijos ir Nepalo mituose

Indijoje ir Nepale feniksas švyti kaip smaragdas, kūnas žmogaus, galva erelio, auksiniai sparnai ir 4 rankos. Dvi rankos sudėtos maldai, trečia laiko lietsargį, o ketvirta laiko nemirtingumo eliksyrą.

Perkūno paukštis Amerikoje

Amerikoje būdavo garbinamas Perkūno paukštis. Mosuodamas sparnais jis sukelia griaustinį ir iš snapo svaido žaibus.

Iš pelenų kylantis Feniksas

Viltšyro grafystėje pastebėtas piešinys pasėlių lauke yra maždaug 122 metrų ilgio. Pastaruoju metu tokių piešinių pasėlių laukuose pastebimai padaugėjo.

Anot šių reiškinių tyrinėtojų, birželio 12 dieną pastebėtas Feniksas gali būti užuomina į artėjantį Armagedoną – pasaulio pabaigą. Manoma, kad katastrofa gali įvykti 2012 metų gruodžio 21 dieną – ši data sutampa su paskutine diena majų kalendoriuje.

Majų civilizacija tikėjo, kad civilizacijos išnyksta kas 144 tūkst. dienų. Jei tai tiesa, dabartinės, 13-osios, civilizacijos dienos bus suskaičiuotos 2012 metų gruodžio 21 dieną.

„Feniksas yra mitinė būtybė, kuri daugelyje kultūrų visame pasaulyje simbolizuoja atgimimą, naują erą, – mistinių reiškinių tyrinėtojos Karen Alexander žodžius cituoja Telegraph.co.uk. – Šis piešinys gali būti interpretuojamas kaip žmonijos ar žemės atgimimas po katastrofiško įvykio.“

Anksčiau birželį Viltšyro grafystėje pasėlių lauke buvo pastebėtas milžiniškas piešinys, primenantis medūzą. Mįslingą figūrą išanalizavę ekspertai nustatė, kad joje yra užkoduoti pirmieji 10 reikšmės „pi“ skaičių – 3,141592654.

Atgimimas

Atsivertimas ir atgimimas – abu šie žodžiai, nusako mūsų išganymo raidą. Atsivertimas yra tai, ką daro žmogus, o atgimimas – tai, ką daro Dievas. Vadinasi, atsivertimas ir atgimimas – dvi to paties proceso pusės: atsivertimas – žmogiškoji, atgimimas – dieviškoji. Naktiniame pokalbyje Jėzus sako Nikodemui: „Jei kas neatgims iš aukštybės, negalės regėti Dievo Karalystės“ (Jn 3,3). Vadinasi, kad patektume į dangų turime atgimti. Atgimimas kaip ir natūralus gimimas yra pasyvus procesas. Natūraliai gimdami mes ateiname į šį žemiškąjį gyvenimą ir tampame šio pasaulio piliečiais. Teisę į dangaus pilietybę taip pat gauname tik gimdami. Kadangi visi jau esam kartą gimę, šį antrąjį gimimą su teise į dangiškąjį (amžinąjį) gyvenimą Biblija įvardija atgimimu.

Atgaila mes atsisakome senojo nuodėmingo gyvenimo ir atsiversdami gręžiamės į Kristų. Tas, kas visa esybe veržiasi prie Dievo, grįžta namo, į dangų. Dievas atsiliepia, duodamas mums naują, amžiną gyvenimą; jis yra mūsų atgimimas. Šis procesas nesusijęs su išoriniais ženklais, tačiau naująjį gyvenimo būdą netruks paženklinti regimieji dvasios vaisiai – meilė, ramybė, kantrybė, malonus elgesys, gerumas, ištikimybė, švelnumas, dora (Gal 5,22-23).

Views All Time
Views All Time
5745
Views Today
Views Today
1
0 0
Share on FacebookShare on Google+Tweet about this on TwitterShare on LinkedIn