Netikslu būtų sakyti, kad kovotojas įvaldo šamanizmą, bėgant laikui; ką jis ilgainiui išmoksta, tai taupyti energiją. Ši energija įgalina jį valdyti energijos laukus, kurie šiaip jam būtų nepasiekiami. Šamanizmas yra žinojimo būsena, sugebėjimas naudotis energijos laukais, kurie nedalyvauja kasdieniniame mūsų gyvenime.

Visatoje tvyro neišmatuojama, neapibrėžiama jėga, šamanų vadinama intencija. Absoliučiai viskas, kas egzistuoja kosmose, yra susiję su intencija jungiamaisiais ryšiais. Kovotojams rūpi išsiaiškinti, suprasti ir pasinaudoti tais ryšiais. Jiems labai svarbu apvalyti tuos ryšius nuo bukinančios kasdienio gyvenimo rūpesčių įtakos. Šiuo atžvilgiu šamanizmu galima vadinti jungties su intencija išgryninimo procedūrą.

Šamanams gyvybiškai svarbi jų praeitis, tačiau ne asmeninė praeitis. jų praeitį sudaro anksčiau gyvenusių šamanų pasiekimai. Jie konsultuojasi su praeitimi, norėdami surasti atskaitos tašką. Iš tikrųjų tik šamanai ieško atskaitos taškų praeityje. Atskaitos taško nustatymas jiems reiškia galimybę tyrinėti intencija.

Vidutinis žmogus taipogi gilinasi į praeitį. Tačiau jis tyrinėja asmeninę praeitį dėl asmeninių priežasčių. Jis lygina save su praeitimi, su savo asmenine praeitimi arba praėjusių laikų informacija, ieškodamas pateisinimo savo dabartiniam ar planuojamam elgesiui arba ieškodamas precedentų.

dvasia pasirodo kovotojui kiekviename posūkyje. Tačiau tai ne visada tiesa. Tiesa yra ta, kad dvasia kiekvienam atsiveria tuo pačiu intensyvumu ir tankiu, bet tik kovotojai yra deramai nusiteikę tokiems atsivėrimams.

kovotojai kalba apie šamanizmą kaip apie magišką, paslaptingą paukštį, trumpam sustabdžiusį savo skrydį, kad suteiktų žmogui viltį ir tikslą; kovotojai gyvena po to paukščio sparnu. Jie vadina jį išminties paukščiu, laisvės paukščiu.

Kovotojui dvasia yra abstrakcija tik todėl, kad pažįsta be žodžių, netgi be minčių. Tai abstrakcija, nes jis negali jos suvokti. tačiau neturėdamas nei galimybės, nei noro suvokti, kovotojas valdo dvasią. Jis atpažįsta ją, pamoja jai, suvilioja ir suartėja su ja. Jis išreiškia ją savo veiksmais.

Vidutinio žmogaus ryšys su intencija iš esmės yra miręs. Ir kovotojai pradeda nuo neveiksmingo ryšio, kuris lengvai neatgyja. Ryšiui atgaivinti kovotojai privalo turėti aiškų ir griežtą tikslą – ypatingą dvasios būseną, vadinamą nepalenkiama intencija.

Žmogaus galia neapskaičiuojama; mirtis egzistuoja tik todėl, kad mes palinkome į ją nuo pat savo gimimo akimirkos. Mirties intencija galima sustabdyti, pakeičiant susitelkimo taško padėtį.

Norint išmokti sėlinimo meno, reikia įvaldyti visas maskuotės subtilybes, įvaldyti taip puikiai, kad niekas nė neįtartų, jog esi užsimaskavęs. Tam reikia būti kietu, vikriu, kantriu ir maloniu. Kietumas neturi virsti grubumu, vikrumas žiaurumu, kantrybė abejingumu, o geros manieros kvailumu.

Kovotojai žino gilų savo veiksmų tikslą, kuris neturi nieko bendro su asmenine nauda. Vidutinis žmogus įninka veikti tik tada, kai užuodžia pelną. Kovotojai veikia ne dėl pelno, bet dėl dvasios.

Senovės šamanai matymo dėka pirmieji pastebėjo, kad bet koks neįprastas elgesys sukelia tam tikrus susitelkimo taško virpesius. greitai jie suprato, kad neįprastas elgesys, sistemingai praktikuojamas ir išmintingai organizuojamas, galiausiai priverčia susitelkimo tašką pajudėti.

Tylusis žinojimas yra ne kas kita kaip tiesioginis kontaktas su intencija.

Šamanizmas – tai sugrįžimo kelionė. Kovotojas pergalingai sugrįžtą prie dvasios, prieš tai nusileidęs į pragarą. Iš pragaro jis atsineša trofėjus. Supratimas – vienas iš jų.

Kovotojai, būdami sėlintojais, tobulai išmano žmogaus elgesį. Pavyzdžiui, jie žino, kad žmonės yra inventoriaus padarai. Žinodamas tam tikros sferos inventoriaus detales ir charakteristikas, žmogus tampa mokslininku ar savo srities specialistu.

Kovotojai žino, jog vidutinio asmens inventoriui suirus, jis arba praplečia savo inventorių, arba jo savivoka ir pasaulis žlunga. Vidutinis asmuo sugeba inkorporuoti į savo inventorių naujus elementus, jei šie neprieštarauja bazinei inventoriaus tvarkai. Jei prieštarauja, asmens protą apima sumaištis. Inventorius ir yra tasai protas. Kovotojai atsižvelgia į tai, bandydami sudaužyti savivokos veidrodį.

Kovotojai niekada neties tilto, kad susijungtų su pasaulio žmonėmis. Bet jei žmonės norėtų, gali nutiesti tiltą ir prisijungti prie kovotojų.

Kad atsivertų šamanizmo paslaptys, dvasia turi nusileisti į asmenį, kuris to nori. Dvasia pačiu savo buvimu perkelia žmogaus susitelkimo tašką į specifinę poziciją. Ta tiksli padėtis šamanų vadinama vieta be gailesčio.

Susitelkimo taškui perkelti į vieta be gailesčio nėra jokio specialaus metodo. dvasia paliečia asmenį, ir jo susitelkimo taškas pajuda. Visiškai paprastai.

Norint, kad mus užvaldytų magija, reikia išguiti visas abejones. Kai jų nebelieka, viskas įmanoma.

Žmogaus galimybės yra tokios plačios ir paslaptingos, jog kovotojai ne tiek galvoja apie jas, kiek jas tyrinėja be jokių iliuzijų kada nors jas visiškai suprasti.

Visi kovotojų veiksmai yra paskatinti susitelkimo taško judėjimo. Šį judėjimą valdo energijos kiekis, esantis kovotojo dispozicijoje.

Kiekvienas susitelkimo taško pajudėjimas reiškia atsitraukimą nuo perdėto domėjimosi savo individualybe. Šamanų įsitikinimu, būtent susitelkimo taško padėtis paverčia šiuolaikinį žmogų žmogžudišku egoistu, būtybe visiškai paskendusia savo paties vaizdinyje. Praradęs viltį kada nors sugrįžti prie būties šaltinio, vidutinis žmogus paguodos ieško savanaudiškume.

Kovotojo kelio ramstis – pasipūtimo nuvainikavimas. Visi kovotojų veiksmai nukreipti į šį tikslą.

Šamanai nuplėšė pasipūtimo kaukę ir rado ten gailestį sau, apsišaukusį kažkuo kitu.

Kasdienio gyvenimo pasaulyje bet kuris žodis ar sprendimas labai lengvai apverčiamas kita puse. Vienintelis nekaitaliojamas dalykas kasdienybėje – mirtis. Šamanų pasaulyje, priešingai, įprasta mirtis gali būti atšaukta, bet ne šamano žodis.

Šamanų pasaulyje sprendimai nekeičiami ir nekoreguojami. Vieną kartą priimti jie lieka amžinai.

Viena dramatiškiausių žmogaus situacijos ypatybių yra makabriškas ryšys tarp kvailumo ir savivokos. Kvailybė verčia vidutinį žmogų atmesti viską, kas nesiderina su jo egocentriškos savivokos lūkesčiais. Kaip vidutiniai žmonės, esame akli pačiai esmingiausiai žiniai: susitelkimo taško egzistavimui ir jo judėjimo galimybei.

Jei protingas žmogus tvirtai laikosi įsikabinęs savo atvaizdo – jo nežinojimas begalinis. Jis ignoruoja faktą, kad šamanizmas – tai ne užkeikimai ir ne fokusai, o laisvė esmingai suvokti pasaulį ir visa kita, ką žmogui įmanoma pasiekti. Jis dreba prieš laisvės galimybę. O laisvė pasiekiama, ištiesus ranką.

Žmogus nujaučia savo paslėptus resursus, bet nedrįsta jų panaudoti. Todėl kovotojai sako – žmogaus nelaimė, jog jis stovi savo kvailumo ir nemokšiškumo kryžkelėje. Mūsų laikų žmogui labiau nei bet kada reikia įkvėpti naujas idėjas, susijusias tik su jo vidiniu pasauliu – ne visuomenines, o šamanų idėjas, – tinkančias žmogui, žvelgiančiam į nežinomybę, žvelgiančiam į savo mirtį. dabar, labiau nei bet kada, jį reikia išmokyti susitelkimo taško paslapčių.

Dvasia klauso tik tada, kai kalbama gestais. Tie gestai – ne ženklai ir ne kūno judesiai, bet tikro laisvumo veiksmai, dosnumo ir humoro veiksmai. Gestu, skirtu dvasiai, kovotojas išreiškia ką turi geriausio ir tyliai pasiūlo tai abstraktui.

Views All Time
Views All Time
5956
Views Today
Views Today
1
0 0