Trečia jogos pakopa yra asana, t.y. – poza. Asana suteikia stabilumą, sveikatą ir lankstumą. Stabili ir maloni poza gimdo protinę pusiausvyrą ir šalina minčių chaotiškumą. Asanos – nėra paprasti gimnastikos pratimai, asanos tai pozos. Tam, kad jas atlikti reikalinga švari, gerai vėdinama patalpa, kilimėlis ir ryžtas. Tuo tarpu kitoms sportinėms sistemoms reikalingos didelės sportinės aikštės ir brangiai kainuojantis inventorius. Asanas galima praktikuoti vienam, nes kūno galūnės suteikia reikiamą svorį ir reikiamą atsvarą. Praktikuojant asanas įgyjamas vikrumas, pusiausvyra, ištvermingumas ir didelis gyvybingumas.

Per daugelį amžių asanos tobulėjo tokiu būdu, kad darytų poveikį į kiekvieną raumenį, į kiekvieną nervą ir į kiekvieną organizmo liauką. Jos suteikia kūnui gerą sudėjimą su stipriais, elastingais, neišvirtusiais į paviršių raumenimis, saugo kūną nuo ligų. Jos šalina nuovargį ir ramina nervus, bet jų pagrindinė paskirtis yra treniravimas ir proto disciplina.

Daugelis artistų, akrobatų, atletų, šokėjų, muzikantų ir sportininkų turi puikų kūno sudėjimą ir puikiai valdo jį, tačiau nemoka valdyti savo proto, intelekto ir savojo „aš“. Todėl jie ne visada sutaria su savimi ir tarp jų retai sutinkamos santūrios, susibalansavusios asmenybės. Jie tankiai kūną vertina aukščiau visko. Negalima sakyti, kad jogas pakankamai neįvertina savo kūno. Jis (jogas) galvoja ne tik apie jį (kūną), bet ir apie savo jausmus, protą, intelektą ir sielą.

Atlikdamas asanas, jogas įvaldo savo kūną ir padaro jį sielos instrumentu. Jis žino, kad kūnas yra būtinas sielos instrumentas. Siela be kūno, tai paukštis kuriam atimta galimybė skraidyti.

Jogas nebijo mirties, nes jis žino, kad viskam ateina pabaiga. Jis žino, kad kūnas visada keičiasi priklausomai nuo vaikystės, jaunystės, brandos ir senatvės. Gimimas ir mirtis natūralūs reiškiniai, kurie sielos neliečia. Kaip žmogus senus, sudėvėtus drabužius nusimeta ir apsivelka naujus, taip ir kūno gyventojas nusimeta senus, sudėvėtus kūnus ir apsivelka naujus.

Jogas tiki, kad kūnas jam duotas ne tik dėl malonumų, bet ir tam, kad jis kiekviena savo gyvenimo minutę tarnautų savo artimiesiems. Jogas nelaiko kūno savo nuosavybe. Jis žino, kad Dievas davęs jam šį kūną, kada nors jį pasiims atgal.

Atlikdamas asanas, jogas, visų pirma, įgyja sveikatą. Sveikata – tai ne vien tik egzistavimas, tai ne prekė, kurią galima nusipirkti už pinigus, šią malonę galima įgyti tik atkakliu ir sunkiu darbu. Tai pilnas kūno, proto ir dvasios subalansavimas (pusiausvyra). Sveikata, tai kada žmogus užmiršta apie savo fizinį ir protinį būvį. Praktikuodamas asanas, jogas darosi laisvas nuo fizinių negalių ir protinio erzulio. Tarnaudamas žmonijai, jis aukoja savo veiksmus, bei jų vaisius Dievui.

Jogas žino, kad jo gyvenimas ir visos jo veiklos rūšys – tai tik dalis Dieviškos Veiklos gamtoje, kuri išryškėja ir veikia būdama žmogaus formoje. Savo pulso tvinkčiojime bei kvėpavimo ritme jis atpažįsta metų laikų kaitą ir visatos gyvybės virpesius. Jo kūnas – tai šventovė kurioje gyvena Dieviškoji Kibirkštis. Jis jaučia, kad ignoruoti kūno poreikius, neigti juos arba galvoti apie juos, kaip apie ką nors nedieviško, reikštų visatos gyvybės, kurios dalimi jis pats esąs, paniekinimą ir nuneigimą. Kūno poreikiai, tai Dieviškosios Dvasios poreikiai, kuri egzistuoja dėka kūno. Jogas neieško Dievo danguje, jis žino, kad Dievas jo viduje ir jo vardas Antaratma (vidinis „Aš“). Jis jaučia Dievo Karalystę savyje ir išorėje, ir randa rojų savo viduje.

Kur pasibaigia kūnas ir kur prasideda protas? Kur pasibaigia protas ir kur prasideda Dvasia? Jų negalima atskirti, jie tarpusavio sąveikoje, ir pasireiškia įvairiais vienos ir tos pačios viską apimančios Dieviškos Sąmonės aspektais.

Jogas niekada neniekina ir nemarina nei savo kūno, nei proto, bet puoselėja juos. Jam kūnas nėra nei kliūtis, nei nesėkmių priežastis siekiant dvasinio išsivadavimo, o tik siekimų įrankis. Jis siekia padaryti kūną stiprų ir galingą kaip žaibą, nežinantį kančių, tam, kad pašvęsti jį tarnauti Dievui, t.y. tam, kam kūnas ir yra skirtas. Kaip pabrėžiama „Mundaka Upanišadoje“:

„Vidinio „Aš“ neįmanoma pasiekti neturint galios, dėmesingumo ir tikslo. Kaip neišdegintas puodas ištirpsta vandenyje, taip ir kūnas greitai suyra. Tai atkakliai išdeginkite jį jogiškosios disciplinos ugnyje išvalydami ir sutvirtindami jį.“

Asanų pavadinimai yra nuostabūs, jie iliustruoja evoliucijos principus. Kai kurios asanos gavo:

augalų pavadinimus, pvz.: medis (vrikša); lotosas (padma);

kitos vabzdžių: skėrys (šalabha) ir skorpionas (vrička);

dar kitos vandens gyvūnų ir amfibijų: žuvis (matsya), vėžlys (kurma), varlė (bheka arba mandaka), krokodilas (nakra).

Yra asanos pavadintos paukščių vardais: gaidys (kukkuta), gervė (baka). povas (mayura), gurbė (hamsa),

o taip pat keturkojų gyvūnų vardais: šuva (švana), žirgas (vatayana), kupranugaris (uštra), liūtas (simha).

Neužmiršti ir šliaužiojančių gyvių vardai, tai: gyvatės (bhudžanga) ir žmogaus embriono (garbha-pinda) vardai.

Kai kurios asanos turi legendinų herojų pavadinimus, pvz.: Virabhandros ir Hanumano vėjo sūnaus.

Taip pat naudojami ir išminčių vardai: Bharadvadža; Kapila; Vasištha, Višvamitra.

Kai kurios asnos pavadintos indų Dievų Panteono garbei, kitos primena apie avatara, Dieviškos galios įsikūnijimus.

Atliekant asanas, jogo kūnas įgauna įvairias formas primenančius įvairius sutvėrimus. Jogo protas yra išauklėtas tokiu būdu, kad jis nei į vieną sutvėrimą nežiūri su panieka, todėl, kad žino, jog visoje sutvėrimų gamoje, nuo žemiausio vabzdžio iki tobuliausio išminčiaus kvėpuoja viena ir ta pati Visatos Dvasia, kuri pasireiškia per nesuskaičiuojamą daugybę formų. Jogas žino, kad aukščiausia forma – Beformiškumas t.y. neišreikšta būtis. Jis atranda vienybę visuotinume. Tikrosios asanos yra tos, kuriose būnant, jogo galvoje nepertraukiamai ir be kliūčių teka mintis apie Brahmaną.

Įsisavinęs asanas, jogas nustoja skirti tokias dualybes, kaip :

įsigijimas ir praradimas,

pergalė ir pralaimėjimas,

šlovė ir gėda,

kūnas ir protas,

protas ir siela.

Tada jis pereina prie pranajamos, ketvirtosios jogos pakopos jogos kelyje. Pranajamos metu aktyviai veikia:

šnervės,

nosiaryklė,

bronchai,

plaučiai ir

diafragma.

Šie organai jaučia pilną pranos galios poveikį – gyvybės alsavimą. Todėl neskubėkite įvaldyti pranajamą, todėl, kad tuomet Jūs žaisite su pačiu gyvenimu. Neteisingai praktikuojant pranajamą, gali atsirasti kvėpavimo organų ir nervų sistemos ligos. Deramai praktikuojant pranajamą, galima atsikratyti daugelio ligų. Niekada nepraktikuokite pranajamos savarankiškai. Visiškai būtina sąlyga – turėti asmeninį vadovą – Guru, kuris žino savo mokinio fizines galimybes.

OM TAT SAT

Views All Time
Views All Time
6163
Views Today
Views Today
1
0 0