Bene visi mūsų dienraščiai, pradedant tais solidžiaisiais, baigiant bulvariniais, turi įsivedę astrologijos skyrelius. Neatsilieka ir TV programos. Tarsi grįžtume į viduramžius… Neramaus mūsų laikmečio bruožas: gal žvaigždės paguos, pažadės netikėtą sėkmę, suteiks vilties… Domėjimasis astrologija, kitokiais ateities būrimais, pranašystėmis apskritai yra psichologinis ir socialinis reiškinys, ypač iškilus visuomenės sukrėtimų, gyvenimo nestabilumo ir netikrumo metais. O pati astrologija? Tai nėra joks mokslas šiuolaikine šios sąvokos prasme, tačiau šiaip jau ganėtinai įdomus kultūros fenomenas. Žinoma, horoskopuose esama tam tikro racionalaus grūdo, tūkstantmečiais kauptos patirties apie kosmoso ir Žemės saitus.

Tad dažnas smalsuolis klausinėja astronomų: ar tiesa, kad kasmetinė Saulės kelionė dvylikos žvaigždynų juosta bei planetų padėtis dangaus skliaute lemia žmogaus dalią? Ar tiesa, kad gimęs Saulei esant Liūto ženkle turi liūto širdį, Avino ženkle – mokslininko galvą, Skorpiono – piktą būdą? Lengviausia atsakyti į pastaruosius klausimus. Saulė jau seniai “pabėgo” iš tų žvaigždynų, kuriuos jai tam tikram metų laikotarpiui priskiria Zodiakas. Kalta Žemės ašies precesija – reiškinys, sukeltas trikdžių dėl Mėnulio traukos. Kaip vaikiško žaislo – vilkelio, Žemės ašis lėtai, bet pastoviai slenka kūginiu paviršiumi. Šio judesio periodas yra beveik 26 tūkstančiai metų. Todėl kas du tūkstančius metų Saulė tam tikrą fiksuotą dieną, pavyzdžiui, per lygiadienį, įriedės vis į kitą žvaigždyną. Tačiau Saulės kelio – ekliptikos – skirstymas į 12 žvaigždynų susiformavo dar iki Kristaus gimimo. Astronomai linkę išsaugoti praeities išminčių dovaną – žvaigždynų mitologinius įvaizdžius. Tačiau dienos šviesulio koordinates reikia nurodyti tiksliai. Derinant šiuos siekius, tenka kiek gudrauti. Štai dabar ir sakoma, kad, pavyzdžiui, gegužės 21 dieną Saulė įrieda ne į Jaučio žvaigždyną, bet į šio žvaigždyno ženklą.

Precesijos reiškinys galėjo turėti įtakos parenkant Zodiako (graikiškai: žvėrių ratas) žvaigždynų vardus. Šią hipotezę neseniai paskelbė amerikietis astronomijos istorikas O. Gingeričas, o papildomais argumentais sutvirtino maskvietis A. Guršteinas (dabar gyvenantis JAV). Jeigu ši hipotezė bus galutinai įrodyta, Zodiakas bus pripažintas indoeuropiečių kultūros savastimi. Žvaigždynų ratą pradėta formuoti labai seniai, indoeuropiečiams gyvenant savo protėvynėje (kurios tikslią vietą taip stengiasi atspėti kalbotyrininkai), ir vos tik pradėjus verstis žemdirbyste. Zodiako įvaizdžiai, kaip indoeuropietiškasis paveldas, neturėtų būti labai svetimi ir baltų kultūrai.

O prasideda viskas nuo pavasario; žemdirbiui tai kartu ir metų ciklo pradžia. Pirmiausia buvo įsidėmimos tos žvaigždės, tarp kurių Saulė pateka pradėjus sprogti pumpurams, žaliuoti ganykloms, žydėti vaismedžiams. Vėliau imta fiksuoti dar ir vasaros, rudens bei žiemos pradžią. Žmogaus vaizduotė žvaigždes jungė į konsteliacijas, įasmenindama svarbiausiais mitologiniais personažais. Kad ir tas žvaigždynas, kurį maždaug prieš 5.5 tūkstančio metų Saulė ištirpydavo savo rytmečio žara pavasario lygiadienį. Jis buvo pavadintas Dvyniais, nes indoeuropiečių mitologijoje tai gyvybę kuriantysis pradas. Sakmėse dvyniai žirgai Ašvieniai traukia dangumi Saulės vežimą, – du mediniai “žirgeliai” puošia lietuviškų trobų kraigus.

Baltų genčių valdymas kitados būdavo skiriamas į dvi dalis: dvasinę ir pilietinę. Prūsams įstatymus davę VI a. legendiniai broliai karo vadas Vaidevutis ir krivių krivaitis Brutenis. Ši tradicija siekė ir Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės laikus, kai broliškai valdė Kęstutis ir Algirdas. Prieš 6 tūkstančius metų vasara prasidėdavo Saulei perėjus į Mergelės žvaigždyną. Mergelė žvaigždėlapiuose vaizduojama laikanti glėbyje javų pėdelį, – tai derlingumo, dirvos vaisingumo simbolis. Neabejotina, kad indoeuropiečių protėvynė buvo pietesnėse platumose, kur jau vidurvasary sunoksta javai. (Modernios teorijos teigia, kad tai Mažojoje Azijoje, į pietus nuo Kaukazo kalnų.) Ir lietuviai paveldėjo senovinį paprotį – baigiant rugiapjūtę, iš paskutiniųjų nupjautų varpų rišama “javų boba”.

Ruduo ateina tada, kai Saulė nebeįstengia įkopti aukščiau. Manyta, kad ją sužeidžia Šaulys (Kentauras). Tada dangaus šviesulys pasvyra į Okeaną, vandens stichiją. Saulė tarp Žuvų žvaigždžių simbolizuoja žiemą. L. Rėzos užrašytoje pajūrio dainoje mieloji saulytė “taip ilgai užtrunka už jūrų, už kalnelių”.

Praėjo du tūkstančiai metų, ir Žemės ašies precesija išstūmė Saulę į gretimus, dar neįvardytus žvaigždynus. Pavasariniai gamtos reiškiniai ėmė nebeatitikti astronominių stebėjimų. Visuomenės gyvenime per tuos du tūkstantmečius taip pat atsirado daug naujovių: susikūrė pirmosios valstybės su karalių valdžia, susiformavo religinės sistemos, o kartu ir žynių luomas, pradėta statyti šventyklas. Indoeuropiečiai paplito dideliuose Eurazijos arealuose. Nauji metų ketvirčių – gamtos sezonų – pradžios žvaigždynai gavo tokius pavadinimus: Jautis, Liūtas, Skorpionas, Vandenis. Pirmasis – vaisingumo ir gyvybinės energijos dievybės simbolis, antrasis – karaliaus valdžios, spindinčios kaip saulė zenite. Kitų dviejų simbolinės funkcijos nepakito: Skorpionas – Saulės žudikas, Vandenis – Okeano ir žiemos stichijų valdovas. Įdomu, kad lietuvių etnokultūroje Jaučio įvaizdis siejamas su Mėnuliu. Štai mįslė: “Pro langą palšas jautis žiūri. Kas? – Jaunas Mėnulis”. Nakties šviesulio įtaka augalams žinoma nuo seno; kaime beveik visi darbai derinami su jo faze.

Dar po dviejų tūkstančių metų žyniai ar senovės astronomai turėjo pastebėti, kad gamtos reiškiniai vėlgi pradėjo neatitikti Saulės patekėjimo nustatytuose žvaigždynuose. Beliko sugalvoti vardus tiems, kuriuose Saulė pasirodo lygiadieniais ir per saulėgrįžas. Zodiako ratą uždarė šis ketvertas: Avinas, Vėžys, Svarstyklės ir Ožiaragis. Tai jau nebe tokių ryškių žvaigždžių ir mažiau vietos dangaus juostoje užimą žvaigždynai, – jie tiesiog užpildė tuščius tarpus ekliptikoje.

Avinas paveldėjo mitines Jaučio funkcijas; Vėžys rodo, kad po vasaros kulminacijos prasidės Saulės grįžimas atgalios. Svarstyklės rudeniop sulygina dieną su naktimi, o Ožiaragis – tai jūros chimera su ožio galva ir žuvies uodega. Šie ženklai kartu atspindėjo ir socialinius poslinkius visuomenėje: išsiplėtus ryšiams tarp atskirų etnosų, pirkliai net savo simbolį – svarstykles – pelnė, o karalių valdžia tapo nebe tokia absoliuti, kūrėsi ir kitos, demokratiškesnės valdymo sistemos, – Liūtas turėjo pasitraukti. Apskritai indoeuropiečiai vardus Zodiako juostai rinko iš mitologijos bei iš savo gyvenimo aktualijų. Zodiakas galutinai susiformavo maždaug mūsų eros pradžioje.

Netrukus sustiprėjo ir Baltijos pakrantės genčių ryšiai su antikos pasauliu, ypač gintaro keliu. Prekyba visada susijusi su kultūros mainais. Deja, apie Zodiako ženklų kelionę nėra duomenų: to meto papuošaluose, nei romėniškuose, nei baltiškuose jie nebuvo vartojami. Apie juos žinome tik iš Rotundo kronikos, aprašančios Šventaragio slėnyje Vilniuje XIII a. stovėjusią astronominę stebyklą. Joje buvę aukuro laiptai su Zodiako simboliais. Kiekvieną mėnesį, Saulei kopiant vis aukščiau, šventoji ugnis buvo kuriama vis ant aukštesnio laiptelio, po vasarvidžio – leidžiama žemyn. Katedros požemių tyrinėtojai archeologai patvirtino metraščio žinią. Neseniai ištyrinėtas viename iš Baltarusijos muziejų saugotas įdomus medinis kaušelis su tapytais šventųjų atvaizdais – jų yra dvylika. Dažams nutrupėjus pasirodė, kad po jais slypi dar senesnis dekoras – dvylika simbolinių figūrų, šalia kiekvienos pavaizduota ir Saulė. Nuo įprastinio Zodiako jos kiek skiriasi: yra du paukščiai, elnias, raitelis, arklas, ietis.

Manoma, kad kaušelis – apeiginis pagoniškojo laikmečio daiktas. Gal išvardytosios figūros geriau atitinka supančios gamtos mitologinį įprasminimą arba yra tiesiog fenologinių reiškinių vaizdavimas, mėnesių simboliai? Latvių folklore yra užuominų apie Zodiako žvaigždynų vadinimą sodais: Saulė keliauja vežimu, pakinkytu dievo Ūsinio žirgais per obelų, rožių ir apynių sodus. Iš žemdirbių kalendoriaus Zodiaką perėmė astrologija. Nuo Antikos laikų ji kaupė empirinius faktus apie dangaus kūnų poveikį žmogaus likimui. Gyvybiniai procesai Žemėje išties yra pavaldūs kosmoso ritmams. O šie labai įvairūs, sudėtingi, skirtingos fizinės prigimties ir, deja, dar mažai ištyrinėti. Šiandien šiek tiek daugiau žinoma apie Saulės dėmių dinamikos įtaką gyvybei – tai nagrinėja mokslas, vadinamas heliobiologija. Planetų judėjimo, vykstančio Zodiako ženklų fone, poveikis yra labai menkas. Viena tikra – “žvaigždės” nediktuoja žmogui savo valios; gal tik kosmoso ritmai suformavo kai kuriuos jo polinkius ar galimybes. O apie Mėnulio poveikį tai mūsų kaimo senoliai tikrai žinojo daugiau negu mokslininkai. Tradicinio lietuviškojo kalendoriaus šventės, jų papročiai ir gamtos pastebėjimai išreiškia labai svarbius darbams ir sveikatai žmogaus ir tėviškės padangės saitus. Reikėtų tai tyrinėti, apibendrinti ir panaudoti. Šios žinios būtų neabejotinai vertingesnės už astrologines, susiformavusias kitų šalių padangėje ir neturinčias jokio mokslinio pagrindimo.

L. Klimka

Views All Time
Views All Time
4436
Views Today
Views Today
1
0 0