Per naujojo Prezidento inauguracijos iškilmes jau nebe gandai patvirtino vieną keistą faktą, kad naujojo Prezidento aplinkoje neabejotinai svarbią vietą užims … aiškiaregė. Gerokai trikdė ir Prezidento patarėjo A. Medalinsko samprotavimai šia tema per Lietuvos televiziją – atrodo, kad ir Prezidento komanda yra gerokai apkerėta aiškiaregės žavesio! Išties, stebina tai, kad žmonės, kurie stojasi prie valstybės vairo, neparodė nė mažiausios nuovokos dvasiniuose (tikėjimo) dalykuose ir lengvai bei neatsakingai pasidavė ezoterinei sugestijai. Šį faktą “Skrynia” paprašė pakomentuoti brolį pranciškoną ARŪNĄ PEŠKAITĮ.

Prezidento „kariaunoje“ (ar šalia jos) vis randasi ekstrasensai, magai, pranašautojai. Taip pat ir tie, kurie remiasi „tik Biblija“ ir savo tikėjmą laiko krikščionišku. Tokia yra ir Lena Lolašvili. Nieko naujo – Rasputinas Rusijos imperatoriaus Nikolajaus II dvare taip pat save laikė ortodoksaliu krikščionimi. Ir tai jų sąžinės ar, „moksliškiau pavadinus“, vidinės refleksijos reikalas.

Iš tikrųjų problema ne čia. Ne taip retai „dvaro pranašautojai“ tampa įtakingomis, mažai kontroliuojamomis figūromis. Būtent jie – sąmoningai ar nesąmoningai – ima kontroliuoti „vadą“ ir jo komandą.

Bendravimo psichologijoje žinomas abipusės sąveikos principas – kiekvienas mūsų, su kažkuo bendraudami, tampame priklausomi nuo kito (ar kitos). Tai normalu ir natūralu. Tačiau tam, kad išliktų partneriškas, bičiuliškas ar tiesiog meilės santykis, ta priklausomybė turi buti abipusė ar bent jau turinti abipusiškumo bruožų. Būtent tokioje santykių dinamikoje atsiranda vietos ir laisvei, ir atsakomybei.

Balansas skausmingai pažeidžiamas, kai vienas iš bendraujančių asmenų yra daug psichologiškai ar dvasiškai stipresnis (arba kai toks stiprumas yra tik tariamas, bet priskiriamas partneriui). Tokiu atveju, jei „stipresnysis“ nėra labai geranoriškas, pastabus ir reflektuojantis, vienas iš partnerių tampa agresoriumi, o kitas kenčia nuo priklausomybės ir laisvės stokos šioje diadoje. Kenčia ir pastarojo aplinka. Būtent tokią destruktyvią jėgą dažnai įgyja “dvarų pranašai”. Net sąmoningai to nesiekdami, o tiesiog „pasyviai“ pasiduodami įvykių eigai. Jie pamažu pradeda įsigyventi į siūlomą vaidmenį, patys negalėdami, o dažnai ir nenorėdami ištrūkti iš šio užburto rato. Jie tampa nekontroliuojami, niekam neatskaitingi, o jų „globojamieji“ vis dažniau atsiskaito tik „pranašui“. Taip įsisuka „bėdų malūnas“. Baisu, kad joks „bėdų turgus“ gali nebepajėgti jo išpirkti.

Br. Arūnas

Views All Time
Views All Time
2250
Views Today
Views Today
1
0 0