Viskas prasidėjo taip, kaip prasideda ir visos kitos mados: šokinėjimo per gumelę, papuošalų lipdymo iš išvirus sukietėjančio modelino, žiurkėnų laikymo ar triušių veisimo. Tąkart į madą atėjo šauktis dvasias, ant kartono lapo nusipaišius skritulį su raidėm bei dvasių darbą palengvinančiais riebiau nuspalvintais „taip“ ir  „ne“. Nespėjom net įsijaust, kai šį juokingą žaidimą iš mūsų, vaikų, atėmė viskuo nepatenkinti, įtarūs ir bailūs suaugėliai.

Mada kviest dvasias ir jas kamantinėt, prieš akis plevenant žvakei, iš jaudulio virpančiuos pirštuos spaudžiant siūlą su kabančia adata, paplito taip greit ir plačiai, kad draudimai pasipylė ne tik iš klasės auklėtojų ir kibirkščiuojančių iš jaudulio katechečių lūpų, – kiek pamenu, baisiais dalykais gąsdino visi, – nuo „Panelės“ žurnalo iki televizijos. Buvo aiškinama, kad prie žodžius dėliojančių raidžių stabteli visai ne vaiko rankos laikoma adata, o pikta linkinčios dvasios, niekur kitur neradusios vietos, todėl amžinai besitrinančios kitų pasaulių koridoriuos ir tik telaukiančios, kada koks jautrus paauglys bakstels į jas savo klausimo adatą, kad medvilnės siūlu užsikabarotų į mūsų pasaulį ir įsitaisytų kambary bent jau bilduko pavidalu. Jei ne tie sutartiniai draudimai, šis žaidimas būtų gana greit užmirštas, – kiek galima lindėt aptemdytam kambary beveik negaunant atsakymų į jokius klausimus, arba perskaityt tai, ką nori išgirst – tam nereikėjo jokių dvasių, užteko tik šiek tiek suvirpint ranką, sustabdant adatą prie reikalingos raidės. Pasklido kalbų apie niekaip iš namų nebeišvaromas dvasias, su kuriomis kaunasi net patyrę ekstrasensai ir egzorcistai. Ne vienam, tokių baugių televizinių istorijų prigąsdintam, ištisus mėnesius sapnavosi košmarai, o adatą su siūlu į rankas išdrįsdavom paimt tik nubėgus pigių pėdkelnių akiai.

Bandymų kviest dvasias buvo ir prieš tai, tačiau viskas baigdavosi paprastais chemijos eksperimentais, ar, tiksliau tariant, pasaulio pažinimo pratybom. Štai kažkas sugalvojo, kad ant veidrodžio užpylus odekolono ir jį padegus, reikia susikibt rankom ir ilgai kartot „Pikų dama, pasirodyk“ – nebeatsimenu, ką toji dama pasirodžius turėjo veikt ar kalbėt, – netyčia nutiškus odekolonui, tąkart užsidegė kiliminė danga, tačiau nespėjus nė išsigąst, melsva spiritinė liepsnelė keliskart sukrūpčiojo ir užgeso, ant kilimo nepalikus jokios žymės. Pikų dama akimirksniu išgaravo iš galvų – ant įvairių paviršių tik pilstėm odekoloną ir jį padeginėdami džiaugėmės, kaip žalsva ugnelė suplevėsuoja ir pašokus išnyksta, lyg susigeria į padegtą daiktą, jam nepakenkus. Tiesa, ant juodo magnetofono ji paliko blyškų, balkšvai matinį blyną, o odekolono buteliukui ištuštėjus, užsidegė ir tokių bandymų neištvėręs sintetinis kilimas. Jį užgesinę į vazelę pamerktom gėlėm, dar truputį padeginom spiegiant išpeštus (ko tik nepadarysi mokslo vardan) plaukus ir iš pagalvio ištrauktas plunksnas, stebėdami, kaip gražiai jos raitosi, kol susitraukia iki juodų kietų gumulėlių, pagaliau prismirdo visas kambarys, tad palikę atvirus langus, iškurnėjom į lauką, – kurt tikrą laužą ir jame išsikept bulvių – išalksta ne tik laukų darbininkai, bet ir maži (al)cheminių bandymų darbininkėliai.

Dar vieną smagų vienatvinį žaidimą sugadino tuo metu populiarius mistinių reiškinių žurnaliukus kolekcionavusi draugė – ji papasakojo, kad negalima per ilgai prieš didelį veidrodį stovėti rankose spaudžiant kitą, mažesnį veidrodėlį, – esą pasiklysi tame veidrodžių tunelyje, pasimaišys protas, ir jau niekada iš ten nebeištrūksi. O būdavo taip smagu žiūrėt į mergaitę, veidrodyje laikančią kitą veidrodį, kuriame tokia pat, tik mažesnė mergaitė gniaužia dar vieną veidrodį – ir taip iki neaišku kur nusidriekiančios, žvilgančios, susmulkėjančios iki nebeįžiūrimų mergaičių veidrodėliuose begalybės.

Vėliau atėjo metas meilės burtams ir ateities spėjimams. Kiek nupešiotų ramunių ir į jas panašių kitų graižažiedžių, apskabytų šnabždant „myli-nemyli“, galvelių mėtydavos mokyklinių suolų pastalėse? Kiek jų, lipnių skritulėlių, pamokoms pasibaigus, į liūdną krūvelę sušluodavo bambančios valytojos?

Kone kiekvienoje klasėje būtum radęs bent vieną mergaitę, turinčią „burtų sąsiuvinį“. Burtų sąsiuviniai – atskiras mokyklinės tautosakos žanras, – tie ploni, nučiupinėti languoti sąsiuvinėliai būdavo svarbesni net už klasės dienyną. Kartą, mokslo metų viduryje, pas mus atsikraustė naujokė – apvalutė, su iki skausmo įtemptom kasytėm, kiekvieną sakinį keistai išdainuojanti mūsų kaime dar negirdėta tarme – tokia niekaip nebūtų pritapus, tačiau jau antrą dieną iš kuprinėlės ji išsitraukė storą, stropiai išpieštą gėlytėm sąsiuvinį, ir pasiteiravo: „Kokių žinote burtų?“ Aplink jos suolą kaipmat susitvenkė mergaičių būrelis. Ištisas pertraukas stovėdavom prie jos kėdės išsirikiavusioje, droviai kikenančioje eilėje, per pamokas į jos batelius bumbsėjo mėtomi užsakomieji rašteliai, – ji turėjo siaubingai daug burtų, ištisus puslapius kruopščiai nubraižytų lentelių, diagramų ir klausimynų. Dirbo tikriausiai taip, kaip darbuojasi ir šiuolaikinės būrimo salonų savininkės – tiksliai nusakydavo ateitį, prieš tai liepdavus užpildyti anketas, kuriose įrašydavom visas svajones – nuo būsimų vaikų skaičiaus iki automobilio, kurį vairuos sutuoktinis, markės. (Grafoje „automobilis“ visi kaip vienas rašydavom „opelis“, – tai buvo vienintelis žinomas užsieninis pavadinimas. Niekad to opelio nemačius, taip rašydavau ir aš, nors tyliai svajodavau apie „žigulius“, tiksliau –  „trečiuką“, nes tai buvo man gražiausia mašina pasaulyje, tokia meiliasnukė, blizgiom juostelėm padalytais sparnais.)

Juokinga, bet tokių „burtų sąsiuvinių“ turėtojų atsirado ir universitete, nors ten besimokantys beveik suaugėliai kūrė jau kiek kitokią tautosaką. Iš sveikatai kenkiančių burtų pamenu rūkyklos romantikes – viena aiškino, kad, surūkius cigaretę, filtro ekrane išryškėja nikotino ir dervų išpaišyta tau skirtojo vardo pirmoji raidė. Kiekvienąkart garsiai džiūgaudavo, demonstruodama apvalią dėmelę, mat buvo įsimylėjus kažkokį Oskarą, o likusios bambėdavo, pykdamos, kodėl ir jų filtruose šešėliuoja ta pati „o“. Dar buvo kalbama, kad jei surūkysi cigaretę nė karto nenukrėtęs pelenų ir išlaikęs stačią, nenubyrėjusį jų stulpelį, – išsipildys noras. Tokių norų turėtojų ypač pagausėdavo per sesijas. Jei surinktume į krūvą visus „sesijinius“ prietarus, ir iš įvairių susigalvojimų it Lego kaladėlių sulipdytumėm vieną į egzaminą susiruošusį asmenį? Neplauti ar tik nekerpami plaukai, nagai, laimę nešantis viršutinis ir apatinis trikotažas, „laimingi“ tušinukai, pieštukai, sėkmę garantuojančios nosinės, specialios jogos pozos, nervingas žegnojimasis, amuletai ir talismanai bei jų funkcijas turinčios atlikti įvairiose garderobo detalėse bei klostėse sukaišiotos „špargalkės“.

Mano bendrabučio kambariokės turėjo kažkokią runų knygą, iš kurios burdavosi kiekvieną rytą, vos pabudusios. Man smagiau atrodė burtis iš eilėraščių tomelių – daugiau vietos interpretacijoms, ypač, jei rinksies ne visiškus klasikus, – ką ten beinterpretuosi, kai užsimerkus bakstelimas tušinukas keliolika kartų vis nusileidžia smigteldamas į „vienatve, mano motina“, ar „iš troškulio aš mirštu prie šaltinio“.

Nesu buvus jokiam būrimo salone, kaip nesu ir savo delno linijų atvertus jokiai pavaražyt besisiūlančiai čigonei. Tačiau pažįstu keletą tikrai protingų ir labai stiprių moterų bei vyrų, kuriems kažkodėl nuolat reikia įvairaus plauko orakulų paslaugų. Atrodo, kad jie juos kolekcionuoja, keičiasi elitinių raganų adresais, it kokie hipochondrikai vitaminų bei maisto papildų pavadinimais. Man atrodo, kad visuose būrėjų ir ateities spėjikų kabinetuose tiesiog išviešinamas monologas, pokalbis su pačiu savimi. Tai, ką išgirsti iš kokios „raganos“ lūpų, – tėra tik tavo paties minčių, svajonių, baimių ir abejonių aidas. Kitaip tariant, – gera būrėja – tai tik garso kolonėlė, tavo vidinės sistemos šnaresius, kilusius dėl kažkokių gerai slepiamų nepasitikėjimo savim trukdžių, paverčianti savimeilės ausį glostančia ar, atvirkščiai, – paranojos griaustinius sustiprinančia muzika. Ne kitaip, kaip tik tokiais laidininkais ir asmenybės remontininkais turėtų dirbti ir kokie psichologai, psichiatrai ar klausyklose paslaugią ausį tavo lūpų link atsukę kunigai.

Tik ta sielos ramybę atkurianti išpažintis tikriausiai atrodo per daug paprastas sprendimas, pasenęs ir nebemadingas metodas, be to, – kažkodėl nemokamas (turiu omeny išpažintį), todėl keliantis neveiksmingumo įtarimų, lygiai kaip krūvą pinigų kainuojančios homeopatinės tabletės tavo kosulį, rodos, turėtų išgydyt daug veiksmingiau, nei miško aikštelėje prisiskabytų čiobrelių arbata.

O toji kadaise taip ir neprišaukta Pikų Dama vis dėlto pasirodė.

Po daugelio metų viename iš supermarketų – stypsojo lentynoje, lietuviška, ilgakaklė, – nedaug kainuojanti, gražiai gintaruojanti taurėse, nublizginanti akių veidrodėlius ir užkurianti skrandžio gaisrą.

Views All Time
Views All Time
3462
Views Today
Views Today
1
0 0