“Eridano” leidyklos organizuotame konkurse Geriausia Lietuvos fantastika’97 mokslinės fantastikos apsakymas “07.00-12.24 vietos laiku” apdovanotas paskatinamąja premija.

Pirma publikacija rinkinyje „Geriausia Lietuvos fantastika 97″, Eridanas, 1998. GLF konkurse autoriui už kūrinį skirta paskatinamoji premija

© Pranas Šarpnickis

***

Skiriu visiems naujų žemių kolonizatoriams -pionieriams

07.00 vietos laiku. Makropasaulis.

Žmogus gimė Žemėje. Tai planeta, kuri sukasi apie žvaigždę, vadinamą Saule. Žmonių yra miriardai. Dabar jie išsibarstę penktadalyje galaktikos.

Galaktika, kurioje gyvena žmonės yra elipsės formos. Joje maždaug 200 milijonų žvaigždžių.

Galaktikų yra: spiralinių, sferoidinių arba netaisyklingos formos. Galaktikos kaip ir žvaigždės, telkiasi į grupes, vadinamus spiečiais.

07.00 vietos laiku. Krovininis-tarpžvaigždinis laineris “Galaktikos metalas”

Apžvalgos aikštelėje stovėjo ežiuku apsikirpusi mergina. Nosyje įvertas platininis žiedas – sezono mados klyksmas. Ji žurnalistė. Šalia į juodą, žvaigždėmis nusėtą nykynę spoksojo plikagalvis, randuota galva, aukštas, šiek tiek kumptelėjęs vyriškis – Johanas Parkeris, koncerno “Galaktikos metalas” inspektorius.

-Nejaugi taip toli skridote tik tam, kad parašytumėte straipsnį žurnalui? – pasikasė plikę inspektorius.

-Mūsų skaitytojus tolimos stotys domina, – dažydamasi lūpas atsainiai atsakė žurnalistė.

-Parodyk stotį, – įsakė Johanas kompiuteriui. Kai vaizdas pasikeitė, neatsisukdamas į žurnalistę, pratarė: – Štai mūsų kelionės tikslas… orbitinė stotis “Nova”. Tokių koncerno žinioje pusantro tūkstančio.

-Ir visos, atkampiose vietose? – paklausė žurnalistė, nors atsakymą ir taip žinojo. Gal norėjo įgelti. Ant jos krūtinės trikampėje kortelėje galėjai perskaityti “Visatos naujienų” spec. reporterė Nijola Raistas”.

-Jūs čia nieko įdomaus nepamatysite, – nuleidęs klausimą negirdom, tarė inspektorius žurnalistei.

-Tai mano reikalas, – išdidžiai atrėžė Nijola. – Šachtos senos?

-Jos dar tik statomos…

Nepasakytum, kad “Nova” savo išore būtų buvus kuo nors ypatinga – keturi moduliai sujungti į ratą, o stipinais – komunikacijų, liftų, ir koridorių sistema – su stoties centrine dalimi.

Tarpžvaigždinis laineris, su kilometriniu užrašu ant šono “Galaktikos metalas”, prisijungė prie vieno iš keturių išorinių stoties modulių.

07.20 vietos laiku. Kovinis kreiseris “Smūgis”.

Didžiulė salė. Palei sienas gultai, ginklų stovai. Specialiose nišose kovinė apranga, skafandrai. Tarp gultų įsispraudę ekranai, pultai, į kuriuos protingos galvos nepagailėjo įmontuoti aibės mygtukų, klavišų ir svirtelių. Pailgos salės viduryje metalinis stalas, kūno treniruokliai, matinio stiklo dušo kabinos. Beveik viskas vienoje didžiulėje patalpoje – čia vyrai miegojo ir valgė, iš čia valdė visą “Smūgio” ginklų arsenalą, viskas čia buvo po ranka. O kai nebūdavo mūšių ar kovinių treniruočių, čia jie stumdavo laisvą laiką – jo buvo itin daug. Nuobodulys tokiais atvejais neišvengiamas.

Kreiseryje buvo ir kitokių patalpų: angaras su dvidešimčia kovinių skraidyklių, Visatos pajėgose vadinamų skroderiais, angaras su anfibijomis desantui į planetas, apžvalgos aikštelė, įvairios paskirties sandėliai. Apžvalgos aikštelę kai kurie mėgdavo vadinti kapitono tilteliu, kiti centriniu pultu, treti visai nepagarbiai – šikinyku. Ir ištikrųjų ši patalpėlė atlikdavo daugelį funkcijų, tik ne pastarąją. Tačiau ilgiadienis nuobodulys kiekvienam kreiserio kampeliui duodavo savo vardą ir dažniausiai ne patį gražiausią.

-Kovinė parengtis – numeris 39! – šypsodamasis, į mikrofoną šūktelėjo karininkas, sėdintis prie centrinio pulto, mažytės kabinos viduryje.

Didžiulėje salėje kilo subruzdimas. Pilotai metė kortas, kauliukus, kas iššoko nuogas iš dušo kabinos, kas nulipo nuo treniruoklio – stvėrė šalmus, lindo į kombenizonus, bėgdami pro stovus griebė savo asmeninę ginkluotę. Likusieji, sėsdami prie savo pultų, plojo jiems per pečius, nugaras, palydėdami tradiciniais žodžiais: “Sėkmės sugrįžti!”. Kai kada ir kai kurie, o pasitaikydavo, jog ir visi dešimt ar dvidešimt, į panašaus tipo kreiserius nebesugrįždavo.

-Piratai? –paklausė kažkuris pilotų.

-Velniai žino!.. – atsiliepė kitas, niurktelėdamas į skroderio kabiną.

-Velniai nežino! Mes patys velniai!.. – nusijuokė trečias į šalmo mikrofoną.

Ūžtelėjo skroderių varikliai. Ėmė vertis platūs angaro vartai, kai pilotai ausinėse išgirdo:

-Atvyko krovinys!

Vienas jų:

-Peeedalas, iškart taip reikėjo sakyti! – pasisukęs į kaimyną šūktelėjo: – Martynai, skrisk tu…

Varikliai, paskutinį kart atsidūsėję, nutilo. Pilotai keberiojosi iš kabinų, sagstėsi šalmus, dižus…

-Na, ir pokšteliai…

-Vėl tautiniai juokeliai…

-Kam ten galvelę nusukti?..

-Kapitone, kur tavo akys?!..

-Šunsnukiai…

Views All Time
Views All Time
2376
Views Today
Views Today
1
0 0