Lietaus lašai, krintantys ant mano lango stiklo tokie pat šilti, kaip ir ašaros krintančios ant mano skruostu… šlapios, nuo tušo pajuodusios ir patinusios akys, man prabanga… sau tai leidžiu labai retai… tik išgėrusi kokią taurę vyno ir prisiminusi tave…

O viskas buvo taip gražu… nors turbūt gražu buvo tik man… tau tai buvo žaidimas, tikiuosi kad tau buvo linksma mane skaudinti, tikiuosi patiko…

Vos pradėjom bendrauti, tave pašaukė armija… kantriai visus metus laukiau tavęs, maniau praeis tie metai ir pagaliau galėsiu būti laiminga, mylėjau tave… tu sakei jaučiantis tą patį…

Taip, armija baigėsi… praėjo tie metai… aš vis laukiau… praėjo ir dar pora mėnesių ir paaiškėjo, kad tu turi panelę… jau 4 metus ją turi… o aš kaip kvailutė laukiau tavęs… graužiausi, aštuoniolikti mano gyvenimo metai praėjo laukiant tavęs, nors tu buvai nevertas…

Visą tą laiką buvai ne mano… buvai jos…

Tą akimirką, kai pamačiau jus kartu einančius, plyšo mano širdis, dužo visos svajonės… pasaulis tarytum apsiniaukė…

O juk mano gyvenimui taip tavęs reikėjo… Mylėjau tave, Mindaugai…

Atsiuntė: Ugnė

Views All Time
Views All Time
4318
Views Today
Views Today
1
0 0