Tai ypatinga vieta – tarp mokyklos sienų…

Aš skubėdama į pamoką atsitrenkiau į tave…Tai truko vos keletą akimirkų, kol vienas kitam pažvelgėme į akis ir atsiprašėme. Bet per tą trumputę akimirką mūsų akys suliepsnojo…Mano širdis pasiekė palaimos viršūnę…

Tą dieną tavęs daugiau nemačiau. Nuo tos dienos pradėjau tikėti meile iš pirmo žvilgsnio.

Visa bemiegė naktis, ir laukimas, kada išauš rytojus.

Ir štai išaušo rytojus. Norėjau kuo greičiau į mokyklą.

Diena bėgo, tačiau tavęs vis nemačiau. Galvoje sukosi mintys, ar mane prisimeni, ar po mūsų susitikimo dar apie mane galvojai, ar palikau kokį įspūdį? Šie klausimai mane be galo kankino…

Pagaliau į tai galėjau atsakyti…

Aš stovėjau prie lango, ir staiga švelnus prisilietimas prie manęs…tavoji ranka buvo ant manojo peties, ir pirmi tavo žodžiai: „Dabar niekur neskubi?“

Aš stovėjau ir žiūrėjau tau į akis sakydama: „Tikrai ne, kai tu esi šalia.“

Iš pradžių kalbėjomės akimis. Galų gale paklausiau tavo vardo.

Visas dienas praleisdavome kartu. Nepastebimai atėjo dvyliktokų paskutinis skambutis. O tu juk buvai dvyliktokas…Tą dieną buvau toks gražus – tave išvydau draugų būryje. Manęs net nepastebėjai. Mano širdis plyšte plyšo.

Linai, tas pirmas mūsų susidūrimas buvo klaida? Kodėl likimas mus suvedė ir staiga išskyrė?… Gal tavo akys apgavikės? Bet juk taip neįmanoma, akys niekada nemeluoja.

Praėjo du metai, o tave buvau sutikus gal prieš pusę metų…O tu dar vis esi širdyje. Dar liko tie pelenai, nuo tos ugnies, kurią užgesino ašaros.

Atsiuntė: Dovilė

Views All Time
Views All Time
1205
Views Today
Views Today
2
0 0