Hm… net nežinau kodėl vėl prisėdau rašyti, kaip kadaise, kai mano jausmai veržte verždavosi iš mano širdutės. Tikriausia dėl tos dainos… Nežinau… gal tiesiog seniai bemąsčiau ką iš tiesų aš dabar jaučiu, ko noriu, apie ką tikrai svajoju. Tiesą pasakius nenorėčiau galvoti apie viską kas buvo. Atrodo, kad tai jau praeitis, ir nebėra nei prasmės, nei noro varstyti jau senokai užtrenktas duris. Bet dabar turbūt ta akimirka, kai tą padaryti reikia.

Kartais reikia būti nuoširdžiai net pačiai sau. O aš labai dažnai save apgaudinėju. Suku ratus aplink, bet turbūt žinau, kad turėsiu parašyt nors ką nors apie jį. Bet kas tas jis?… net nebežinau, ar aš jaučiu tokį pat didelį jausmą, kaip kadaise. Ne tai nereiškia, kad viskas dingo, kad tai buvo tik kvailas romantiškas nuotykis! Ne! Tiesiog dabar nebeišdrįsčiau atiduoti visą savo gyvenimą į jo rankas.

Aš jau seniai jo nebemačiau. Gyvenau gyvenimą pilną nuostabių įvykių: pilną laimės, ir smulkių nesėkmių, pilną visko, ką gali atnešti kiekviena nauja diena. Užmiršau jį? Nežinau ar įmanoma užmiršti tokius dalykus? Laikas parodys, bet kol kas manau, kad ne… Prisipažinsiu: kad ir kokia laiminga ar nelaiminga jaučiausi, kai jis buvo svarbiausia mano gyvenimo dalis – pasiilgstu to jausmo… to jausmo… Dabar, visa tai prisiminus, aš nieko nesigailiu, aš tiesiog noriu šypsotis prisiminus kiek daug linksmo (ir liūdno) tarp mūsų buvo. O visgi buvo gera…

Gyventi be šio jausmo daug liūdniau… bet kurgi dingo šis jausmas? Tiesiog pagaliau man pavyko jį uždaryti giliai giliai širdyje, ten kur jo niekas niekada daugiau neras. Nebegaliu jausti – nes nebėra tavęs. Nebegaliu mylėti-nes nebemoku… Tu mano mintyse vis dar egzistuoji, retkarčiais prisimenu ir pagalvoju apie tave… bet taip seniai jau mąsčiau apie mus, taip seniai viskas buvo. Ir dabar, vėl prisimindama, ir maža to, rašydama apie visa tai, rodos lyg pažeidžiu kažkokią taisyklę. Tylėjimo taisyklę.

Žinai… turbūt daugiau niekada nebeverksiu dėl tavęs… Man liūdna, nes kartais bandau prisiminti tą jausmą, kuris apimdavo, kai pajusdavau tave: kai širdis imdavo spurdėti, kaip mažas žvėrelis, pasidarydavo taip sunku ir tuo pačiu taip lengva krūtinėje, pilvu „nubėgdavo skruzdelytės“, atrodo, kad kojomis tiesiog nesiekdavau žemes, turbūt net akys imdavo blizgėti… Ne. negaliu to perteikti, nes pati jau taip seniai visą tą jaučiau… …rodos, kad mano gyvenimas nei kiek nepasikeitė, nes mano mintyse dar tebesi tu. Bet tai netiesa. Dabar aš tikrai gyvenu, nors pripažinsiu, be tavęs čia daug tusčiau ir liūdniau.

Štai ir priėjom pabaigą mūsų istorijoje. Nebėra to, kas buvo visas mano gyvenimas. Dabar likau tik aš ir gyvenimas. Bet ačiū, ačiū kad buvai… O aš einu toliau, einu ten, kur manęs laukia rožinis rytas, ir sidabrines naktys… kur visas laikas priklauso tik man. Visada tavo ir visada su tavim G.

Atsiuntė: G

Views All Time
Views All Time
1260
Views Today
Views Today
1
0 0