Laiškas, kuris niekada nebus išsiųstas…

Nors šis laiškas niekada nepasieks tavo rankų, bet juo noriu pasakyti visus žodžius skirtus tau, parodyti meilę, ilgesį. Noriu baltame lape parašyti apie jausmus, kurie niekada nesulauks atsako, apie svajones, kurios niekada neišsipildys.

Norėčiau surėkti visam pasauliui, kaip tave myliu, koks esi man brangus. Tačiau žinau, kad niekas nuo to nepasikeis, todėl turbūt ir laikau savy tuos žodžius, kurie kartais atrodo gali sudeginti mane.

Vakaras, kai buvome drauge, buvo pats gražiausias mano gyvenime. Šalia tavęs jaučiausi tokia saugi, jaučiaus lyg turėdama sparnus. Tik gaila, kad likimas teleido tavimi pasidžiaugti ir būti saugiai tavo glėbyje vos kelias valandas. Tačiau dėkoju likimui, už nuostabiausia mano gyvenimo dovaną – TAVE! Dėkoju, už žmogų, kuris yra lyg angelas: turintis mielą veidą, žvilgančias akis, ramų balsą, šiltas rankas.

Atrodo tiek norų ir svajonių širdyje… Kartais, kai man labai sunku, pagalvoju, kaip gera būtų, jei būtum šalia… Gal tos problemos, bėdos, rūpesčiai ir visi sunkumai būtų lengvesni ir mažesni? Man reikia tavęs… Tavo artumo, šilumos, apsaugos, meilės… Reikia šypsenos, kuri nušviestų net tamsiausią mano dieną… Akių, kurios žvelgtų į mane ir sakytų „Aš su tavim“… Rankų, kurios mane apkabintų norėdamos apsaugoti, sušildyti, nuraminti ar tiesiog norėdamos parodyti meilę… Lūpų, iš kurių sklindantys žodžiai suteiktų jėgų ir drąsos…

Man buvo taip gera šalia tavęs. Atrodo, gyvenimą paaukočiau, kad likimas padovanotų dar vieną progą pabūti su tavimi.

Dar ir dabar užsimerkus matau tave… Dar ir dabar jaučiu tave šalia savęs… Dar ir dabar virpu prisiminus, kai savosiomis lūpomis tu prisiglaudei prie manųjų… Atrodo, viskas buvo tik vakar, o jau praėjo devyni mėnesiai. Kaip greitai pralėkė tie mėnesiai. Tačiau visą tą laiką galvojau apie tave. Negaliu pamiršti kaip buvo gera su tavimi.

Atsiradęs mano gyvenime tu sujaukei viską. Kaip netikėtai tą vakarą pakvietei mane šokiui, taip netikėtai tu dingai. Bet nekaltinu tavęs. Juk tau tebuvau eilinė mergina, o tu man tapai labai svarbus. Tu nekaltas, kad tave įsimylėjau.

Mano galvoje tiek daug klausimų… Kodėl dar turiu vilties būti su tavimi? Kodėl negaliu pamiršti tavęs? Kodėl noriu būti šalia tavęs? Kodėl esi man toks svarbus? Kodėl kaip kurių prisiminimų laikas negali nuskandinti? Taip būtų mažiau skausmo, mažiau ašarų, mažiau klausimų, į kuriuos man niekada neatsakysi. Nuskandinus prisiminimus man būtų lengviau pamiršti tave.

Jei tik sugebėčiau atsukti laiką atgal… Tą vakarą iš tavo gyvenimo būčiau išnykus kartu su laužo liepsnom… O gal net nebūčiau pasirodžius?..

Tenoriu tave pamiršti. Noriu, kad mano širdis tave paleistų. Nebenoriu gyventi prisiminimais apie tave. Išeik iš mano minčių, svajonių, širdies. Prašau… Išeik ir niekada nebegrįžk. Būk laimingas. O aš gyvensiu, o gal tik egzistuosiu, bet be tavęs man bus geriau. Tad eik, bėk iš mano gyvenimo. Pasiimk prisiminimus, mintis, žodžius skirtus tau. Eik ir niekada net nepažvelk į mane. Gyvenk, mylėk, šypsokis kitoms, bet būk geras nebeskaudink ta šypsena manęs. Žinok, kad myliu tave! Bandau tave paleisti iš savo širdies, bet ji per daug tave myli, kad lengvai tau leistų išeit. Kad ir kaip bebūtų skaudu, bet turiu pasitenkint prisiminimais. Gal jie mane sušildys? Juk tavęs nebebus šalia… O gal niekada ir nebuvo?…

Anot tavęs čia tik įdomi situacija, o tas susižavėjimas praeis… Gal tai ir tikrai įdomi situacija, o gal ir tas susižavėjimas praeis (na, juk viskas praeina), bet tik tada, kai bus išverktos visos ašaros, nužudyti norai, nuskandinti prisiminimai, užmigdytas laikas, sunaikinti jausmai… Tačiau, tai padaryti nėra paprasta…

Su meile Vilma

Atsiuntė: Vilma

Views All Time
Views All Time
3253
Views Today
Views Today
1
0 0