Kodėl meilė tokia kančia. Atrodo, kad meilė – tai laimė, bet kas būna kai vienas myli, o kitas nieko nejaučia? Taip atsitiko ir man. Aš tave myliu, o tu nieko nejauti. Aš nebegaliu, nebenoriu gyventi, nes nors kaip bebandyčiau tave pamiršti, tu vis grįžti sapnuose, aš kenčiu, o tu net negali paguost, kad galėčiau, bent kartais tave pamiršti, taip aš žinau, jaučiu kaip vis labiau nebenoriu gyventi, taip aš taip ir jaučiuosi kaip ant bedugnės krašto… O kaip norėčiau būti tavo glėbyje, jausti tavo kūno šilumą, jei aš galėčiau tave pabučiuoti, skaičiuoti su tavim žvaigždes… Turbūt mano gyvenimas nešti šitą kryžių, bet aš taip nebegaliu. Net dabar kai rašau, skruostais rieda ašaros, jos tokios karštos, atrodo lyg degintų visą veidą, gerklėje kažkas spaudžia, sunku kvėpuoti, o širdį taip spaudžia. Kodėl negalima prisiversti širdies mylėti, kodėl būtent ji gali išsirinkti ką mylėti, o ko ne… Kodėl negaliu savajai paliept, kad ji nemylėtų… Kodėl tavoji nieko man nejaučia? Šarūnai, mano meile, nors sapnuose tave liečiu, bučiuoju ir jaučiu. Man nesvarbu, kad rytą atsikėlusi aš vėl verkiu, kad vėl neįstengiau nesapnuot, sapne nebučiuot… Svarbiausia, kad bent sapne turiu tave…

Viktorija

Atsiuntė: Viktorija

Views All Time
Views All Time
5273
Views Today
Views Today
1
0 0