Laukiau tavo laiško labiau nei laisvės. Gyventi noras dingsta pagalvojus, kad apie mane tu negalvoji. Gal manęs jau nebemyli? Nejaugi pamiršai tą dieną, kai vaikščiojom jūros pakrante, kai meilės jūra kuteno mūsų pėdas, tarsi norėdama, kad šypsotumėmės visam pasauliui, o gal tik vienas kitam. Dėl tavo meilės bei skleidžiamos šilumos atiduočiau viską. Atiduočiau savo gyvenimo metus, kurie prabėgo nejučia, paaukočiau sielą, kad tik galėčiau būti su tavimi. Nežinau, kodėl man nerašai, o gal tiesiog bijau net pagalvoti, kad manęs jau nemyli, galbūt apie mane jau ir žinoti nenori.

Mintys šios baisiausio iš visų
Kad liksiu vienas tarp sienų keturių
Neturėjau nieko aš ir neturiu
Tave vieną aš beviltiškai myliu.

Nežinau, ar tie mano laiškai tebedžiugina tave. Bet tavieji tikrai suteikė man viltį. Norėčiau išgirsti tiesą, kad ir kokia ji būtų. Neversk gyventi nežinomybėje.

Atsiuntė: Andrius

Views All Time
Views All Time
2600
Views Today
Views Today
1
0 0