Vaikino istorija

Vaikino istorija

Meiles istorija

Žinau, kad tai tik žodžiai bus, tai tik mano mintys iš širdies. Bet tai šauksmas, prašymas, nuoširdus atsiprašymas, kurį skaitant trūksta tavo akių, mano žvilgsnio į tave, prisilietimo prie tavo rankų, šilto apkabinimo, žodžio, sklindančio iš mano lūpų, ATLEISK, PO šio laiško taip ir norėčiau tai padaryti. Aš pavargau laukti pavargau kentėti. Mano jausmai, juos visiškai užpylė tarsi kraujas kuris pripildytas skausmo, pykčio kančių ir ašarų sūrių, Kam visą tai? Juk žodis atleisk tam ir skirtas, sukurtas, kad po jo vėl išsiviešpatautų gerumas ir šilti jausmai meilė, taika ir ramybė. Kad sudužusi širdis, kuri vis dar plaka krūtinėje, kad ji vėl pradėtų plakti degti lyg laužas liepsnoti po stipraus lietaus. Na kam, kam laikyti pyktį savyje kam skaudinti vienas kitą, girdėti vieno iš kito žodžius draskančius širdį, kam griauti santykius kurie buvo tokie šilti. Mes šildėme vienas kitą savo trykštančia meile. Mes buvome pametę galvas dėl jos. Mums tikrai, taip buvo gera, sveikas protas gimdavo tik ryte: mes dar jauni…

Rašau ir noriu nors šiuo laišku prisiminti mūsų ankstesnius santykius, mūsų patirtus šiltus jausmus. Šiltas sausio 19 vakaras, kurį tikriausiai nepamiršiu visą savo gyvenimą. Jausmai tiesiog degte degė, kaip pavasarinis žiedas žydi. Man buvai tarsi meilus kačiukas, kurį tą vakarą norėjau tematyti. Galėjau į tavo blizgančias akutes nuo židinio šviesos žiūrėti ir žiūrėti, kurios buvo pripildytos beribės meilės, galėjau nors visą naktį glostyti tavo švelnius plaukus, švelnias mažas rankutes. Noriu nusikelti toliau į vasaros paskutines dienas kada pirmą kartą pasirodei pas mane. Viskas buvo taip nauja tavo akims savotiškai įdomu. Jauduliukas spurdėjo krūtinėje tarsi iš baimės kiškio širdelė, kaip ir kiekviena gyvybė pripranta prie aplinkos taip ir tu pripranti ir jauteis vos ne kaip savo namuose, nes pasitikėjai manimi, kur tas pasitikėjimas dabar? Aš jo visiškai nebejaučiu, jis tarsi rūkas išgaravęs ryte.

Straipsniai 1 reklama

Pagaliau norėčiau nusikelti į vasarą, kada mudviems buvo taip gera, linksma, kai mes maudėmės. Vienas kito matėm tik šypseną, džiaugsmą, girdėjom juoką, taškėmės vandeniu. Eh ta padūkėle vasara. O vakare, kai saulutė nurieda į vakarus, kada tenka apsirengti šilčiau, mudu išeidavome į rimstančią gamtą pasivaikščioti. Tarsi maži vaikučiai susikibdavome rankutėmis ir stebėdavom kaip miestelis ruošiasi poilsiui po visų darbų. Tai tik keletą prisiminimų kurie dažnai mane užplūsta. Pasinėręs į mintis galėčiau visą dieną išsėdėti ir išrašyti sienas. Prisiminęs, man tik verkti iš skausmo norisi. Savęs klausiu kodėl taip nėra, kodėl akys paplūsta ašaromis, kai pagalvoju jog per mūsų pykčius galime ir nebesulaukti padūkėlės vasaros. Nebejausti vienas kito nebegirdėti žodžių tariančių vienas kitam: aš tave myliu Angelėli, tu man tik vienintelis negaliu gyventi be tavęs.. Atleisk man, galbūt sugraudinau, bet turėjau parašyti ką aš iškentėjau per 4 d. Gal nors kiek suminkštins tavo širdelę, gal išgirsiu iš tavo lūpų: „Angelėli aš vis dėl to tau atleidžiu ir pamirškim viską kas buvo, mylėkim vienas kitą kaip anksčiau”. Aš senai tau atleidau visas nuodėmes kurias tik įmanoma atleisti, aš mylėjau, myliu ir mylėsiu nors tektų mylėti ir tyloje, paskendęs kančiose. Atleisk man, kad tai tik laiškas **

Angeliukas

Atsiuntė: Mindaugas

Views All Time
Views All Time
2873
Views Today
Views Today
2

Pridėti komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *

56 + = 58