Koks įdomus yra gyvenimas. Net nesvarbu, kokio amžiaus esi. Jis priklauso tik nuo to, kokį jį nori pasidaryti pati asmenybė.

Nebūtinai turi būti jaunas žmogus, kad galėtum pamatyti pievoje šokuojantį žiogą, kas rytą vėl iš naujo tekančią saulę, kad būtų malonu, kai ankstyvą rytą mama pasako: „Labas rytas“. Toks gyvenimas kiekvieno iš mūsų buvo, yra ir, ko gero, bus. Tik įdomu, kaip žmonės gyveno anksčiau kitose gyvenimo situacijose ir vietose. Kas tada juos labiausiai domino, ko jie bijojo? Todėl ta proga nusprendėme pakalbinti Vytautą Liesionį ir pasiteirauti apie jo  paauglystės ir jaunystės laikus, norus, troškimus, sužinoti, ar jie išsipildė.

– Trumpai papasakokite, kur būdamas mažas augote.

– Gimiau Marijampolės rajone Daugirdų kaime. Ten su tėvais išgyvenau 7 metus. Po to – 2 metus Lazdijų rajone, Aštriosios Kirsnos kaime. Kai man buvo 10 metų, šeima persikėlė į Seirijus, kur gyvena iki šiol. Seirijuose baigiau vidurinę mokyklą.

– Mokykloje buvote pirmūnas, įvairių olimpiadų nugalėtojas ar labiau propagavote bėgimą iš pamokų?

– Iki 10 klasės pirmūnas nebuvau. Tačiau iš visų rajoninių moksleivių olimpiadų grįždavau su diplomu. Fizika ir chemija buvo mano „arkliukai“. Tačiau rimtai mokytis pradėjau tik vienuoliktoje klasėje. Šiek tiek per vėlai… Nespėjau atsigriebti to, kas buvo praleista prie televizoriaus, pražaista ar pradirbta. Mėgau skaityti, todėl daug skaičiau. Tas padėjo išsilaikyti moksluose „virš vandens“. Būdavo kartais ir tokių atvejų, kai pabėgdavau iš kokios pamokos. Tikrai nebuvau šventuolis ir mokyklinius metus prisimenu kaip pačius geriausius: saugiausius ir draugiškiausius.

– Ar turėjote vaikystėje ypatingą, ištikimą draugą?

– Vaikystėje turėjau vieną ypatingą draugą. Tą, kuris mane augino, kai tėvai dirbo… Turėjau ir paauglystėje bei jaunystėje. Visi jie išliko mano aplinkoje, iki dabar vaidina svarbų vaidmenį mano gyvenime.
Tie žmonės: Leonardas Vaickelionis, Tomas Urbonavičius, Andrius Kvedaravičius, Vytautas Cibulskas, Nerijus Stasiukynas.

Kada jus užklupo pirmoji meilė? Tai atsitiko mokykloje?

– Mokykloje… O-o-o-o-o kokia didelė ji buvo! Net legendos sklandė visoje mokykloje. Sienos dar ne taip seniai pasakojo apie tos meilės dydį. Bet paskui ji praėjo… Ir tas vyko man būnant 10-12 klasėse.

– Paauglystės metais tikriausiai mėgdavote pasilinksminti. Įdomu, kaip tai darydavote?

– Nenustygdavome vienoj vietoj. Technika: automobiliais, motociklais, buvo pramuštos galvos. Man pasisekė, kad pažeidžiamiausiu asmenybės formavimosi laikotarpiu (paauglystėje) draugai mane stūmė į priekį, o ne tempė į dugną. Pasilinksminimai būdavo įvairūs… Nuo kultūringų šokių mokykloje iki diskotekos. Žiūrėdamas į šių dienų paauglius matau tris pagrindinius skirtumus – mes judėjom, skaitėm ir negėrėm.

– Koks Jūsų pirmasis darbas? Jei ne paslaptis, tai koks pirmas atlygis pateko kišenėn?

– Žemės ūkio bendrovėje pavaduodavau grūdų sandėlyje dirbančią mamą. Atlygis buvo tokio dydžio, kad nusipirkau dviratį… Po to dirbau kroviku, vairuotoju, konsultantu, kol galiausiai mokytoju ir dėstytoju.

– Vasario 16 d. Lazdijuose vyko jaunimo apdovanojimai. Jūs gavote apdovanojimą už jauno žmogaus ugdymą Lazdijų rajone. Tikėjotės jo?

– Aišku, nesitikėjau. Nesu vertas tokio dėmesio ir apdovanojimo. Šimtai mokytojų, kunigų, kultūros ir kt. darbuotojų didžiulius darbus daro kiekvieną dieną, ištisus metus. Į šventę važiavau kažkam įteikti apdovanojimą… O išėjo, kad gavau jį pats.

– Ko palinkėtumėte šiandieniniam jaunimui?

– Valios ir kantrybės: kiek valios – tiek žmogaus. Tikslų: kuo daugiau darai – tuo daugiau ir padarai. Tikėjimo bei neprarasti patriotiškumo.

Views All Time
Views All Time
5225
Views Today
Views Today
1
0 0