Praėjus ne vieneriems metams po didžiojo mano gyvenimo išbandymo – „meilės“ pažinimo, vis dėlto dar susimąstau: ar tai buvo Ji? Turbūt ne man vienai kyla toks klausimas – kas yra toji meilė? Atsakymai būna individualūs: meilė – tai šiltas, krūtinėje apsigyvenęs jausmas, kuris priverčia žmogų šypsotis plačiausia šypsena. Meilė – tai aistra, draskanti krūtinę ir kūną, neleidžianti miegoti naktimis. Mano atveju, meilė – postūmis į kerštą, noras sukelti skausmą tam, dėl kurio jauna, nepatyrusi kaimo mergaitė praliejo šitiek ašarų, o dienas leisdavo vienui viena, nepastebėdama paauglystės gražių, saulėtų dienų.

Dramatiška meilės istorija prasidėjo prieš šešerius metus Žemaitijoje (kur žmonės, atrodo, yra užsispyrę, tačiau nuoširdūs ). Buvau dar mokinukė devintokė, o jis, Simonas (vardas pakeistas, kad tas žmogus nepasijustų žvaigžde, jog apie jį rašomos istorijos) – abiturientas. Mokėmes mes skirtingose mokyklose, netgi skirtinguose miestuose, tačiau susipažinti mums buvo lemta. Dar tais laikais, kai buvo mažai naudojančių mobiliuosius telefonus, aš jį jau turėjau.

Susipažinau su Simonu telefonu. Jis gyveno vos trylika kilometrų nuo mano gimto miestelio, o mes susitikome tik po pusės metų intensyvaus telefono mygtukų maigymo. Bendraujant su juo, man buvo keista, jog mūsų sielos tokios giminingos, tokios panašios. Tačiau, Simono būdas buvo kitoks – jis buvo daugiau melancholiškas, ramus, mėgstantis paskęsti savo mintyse bei depresijose.

Kyla klausimas – kodėl jaunam vaikinui depresuoti? – atsakymas trumpas – dėl savo, neva, nelaimingo gyvenimo bei nieko gero žadančios ateities (leidžiu sau paminėti, kad vaikinas ne kartą bandė žudytis, bet jam nebuvo lemta baigti savo egzistencijos).

Istorijos charakteriai – vaikai, tačiau istorija toli gražu nėra vaikiška, nes net ir dabar, rašant ją, man gaila savęs, savo turėjusių būti gražių bei linksmų dienų, tačiau nebuvusių. Ir kodėl? – atsakymas – dėl Jo. Mano gyvenimas iki mūsų pažinties buvo kitoks. Aš buvau linksma, veikli bei energija trykštanti mokinukė. Nebuvau laiba stirnaitė – priešingai – buvau apkūni, strazdanėlėmis nubučiuotu apvaliu veiduku, tačiau buvau mylima šeimos, draugų. Man nieko netrūko, džiaugiausi savim tokia, kokia buvau.

Susipažinusi su Simonu, po kelių mėnesių tapau kitokia – tiek išorėje, tiek širdies gelmėse. Sulieknėjau, maistas ir saldumynai tapo nebemieli, gyvenimo džiaugsmu tapo nedidelė porcija ledų ir Simonas. Gavusi nuo jo žinutę, aš nušvisdavau. Tačiau tas nuoširdus ir nekaltas džiaugsmas greit tapo juoda depresija, ašarų pakalne ir nenoru gyventi, nes susitikau su juo…

Į susitikimą ėjau visa drebėdama, nes jau tada žinojau, kad aš nesu Simonui abejinga, tačiau nesupratau, koks jausmas slypi manyje: susižavėjimas, aistra ar meilė. Eidama link susitikimo vietos, puikiai žinojau, kad pamačiusi jį – liksiu patenkinta, nes man patiko to žmogaus siela, o išvaizda tapo nebesvarbi. Susitikusi jį supratau, kad ne veltui jis pasakodavo, jog jam jau pabodęs merginų dėmesys. Tamsoje stovėjo aukštas, gražaus kūno sudėjimo – mano svajonių princas. Priėjusi arčiau išvydau rudas, pilnas susijaudinimo, tačiau nuoširdžias akis. Likau apstulbusi nuo jo grožio.

Ėjome pasivaikščioti, bendravome, kalbėjome, juokėmės (tada jis neatrodė prislėgtas ar liūdnas). Vakaras baigėsi, aš turėjau grįžti namo. Mačiau, jis norėjo mane pabučiuoti, tačiau nedrįso. Aš džiaugiausi dėl to, kadangi buvau girdėjusi, jog pirmas pasimatymas be bučinio – ilgas ateinantis bendravimas. Naiviai tuo tikėjau.

Po mūsų susitikimo bendravimas prigeso – gaudavau vis mažiau ir mažiau jo žinučių. Jaudindavausi dėl jo, gal jam kas nutiko. Atakuodavau jį lavina sms žinučių iki tos dienos, kai naktiniame klube išvydau jį su kita.

Negana to, jis naująją savo „auką“ atsitempė šokti prie manęs – jaučiausi pažeminta ir nieko verta. Akyse pasirodė nuoširdžios, skaidrios mano ašaros.

Neverkiau.

Pasakiau sau, kad jis to nevertas. Ryte gavau jo žinutę – atsiprašymo. Neva Simonas nedrįso manęs užkalbinti. Naiviai manė, kad aš patikėsiu. Negalėjau ilgai pykti (tada dar buvau kitokia), todėl po poros dienų parašiau jam. Jis atrašė labai trumpai: „Nenoriu tavęs skaudinti, dėl tavęs pačios nutraukiu mūsų bendravimą“.

Staugiau nesavu balsu, akyse nebebuvo ašarų, širdis draskėsi ir šaukė pašauto vilko balsu. Nežinojau kur dėtis. Atrodė, jog praradau visą gyvenimo džiaugsmą. Leiskite priminti, kad tada man buvo vos penkiolika.

Kankinausi taip dar keletą metų, nusprendžiau jam atkeršyti – įskaudinti Simoną be gailesčio (gerai, būsiu sąžininga), netgi skaudžiau negu šis mane. Norėjau, kad jo širdis ne tik klyktų, bet ir plyštų iš skausmo.

Tačiau nežinojau kaip tai padaryti. Nenorėjau jam suteikti fizinio skausmo, nes jis ne toks kaip moralinis ar sielos žaizdos. Todėl, būdama abiturientė, padariau savo – atkeršyjau. Iš buinios, apvalios, naivios mergaičiukės išaugau aukšta, simpatiška mergina, troškusi vieno – keršto ir jo širdies dūžimo.

Trumpai – prisiviliojau, pagavau jo simpatijas, flirtavau iki tos ribos, kol jis patikėjo, jog aš jam vis dar neabejinga, ir… Strėlės į jo širdį – mano nuoširdus juokas ir jo, suaugusio vyro, nuoširdžios ašaros. Turbūt, esu, kaip kartais mėgsta sakyti vyrai, kalė… Taip, tokia ir likau vaikinų atžvilgiu. Kas dėl to kaltas? – jis.

Likimas iškrėtė ne kokį juokelį – įstojau mokytis į tą patį universitetą kaip ir jis, netgi į tą patį fakultetą.

Mūsų svajonė buvo vienoda – studijuotį užsienio kalbą, tačiau jis savo svajonės neišpildė. Ją išpildžiau aš, išpildžiau ją už mus abu. Dažnai susitikdavau jį fakulteto koridoriuose, kursiokės klausdavo, iš kur pažįstu tokį gražuolį saldainiuką, o aš tik nusišypsodavau ironiška šypsena.

Gyvenimas – ironija. Kažkada troškusi jo dėmėsio, studijuodama universitete jo gaudavau per akis (iš jo). Slampinėdavo koridoriuje, stengdavosi sugauti mano žvilgsnį. Aš buvau apatiška jo pastangoms. Kad ir kaip būtų keista, karts nuo karto gaudavau Simono žinučių į pažinčių svetainių pašto dėžutes. Iš mandagumo atrašydavau, savęs klausdama, kodėl jis niekaip nepasitraukia iš mano gyvenimo? Kodėl neleidžia jo pamiršti? Paskutinį kartą jo „vizitas“ buvo prieš keletą mėnesių.

Nemeluosiu, visada aplanko nuostaba, tačiau jausmų nebėra. O jo dėmesys vis nedingsta. Praėjo jau šešeri metai, dažnai jį susitinku savo studijų mieste, einantį su panele, tačiau net ir dabar dar pagaunu jo simpatijos man pilną žvilgsnį, liūdnas ir nevilties pilnas akis. Norėčiau kaip kadaise jį paguosti, tačiau jis turi tą, kuri jį guodžia, o ir aš, turbūt, guosčiau jį tik iš humanizmo paskatų. Jo „dėka“ pasidariau ledo karaliene, dėl jo kaltės bijau susirasti artimą žmogų, nes bijau taip kentėti.

Vis dar jaučiu skausmą kai aplanko prisiminimai. Nebenoriu, kad kas nors man dar kartą plėšytų širdį. Tačiau, man ramybės neduoda klausimas – negi tai buvo meilė ir ar dar kada sugebėsiu mylėti…

Skaitytoja

Views All Time
Views All Time
2324
Views Today
Views Today
1
0 0