Štai ir pildosi mūsų žodžiai, kai sakome kaip greitai bėga laikas. Jis tikrai nieko nelaukia! Mes kartais palaukiame vieni kitu, o laikas nieko nelaukia, net ponų J. Šiame pokalėdiniame laike, labai norėčiau prabilti apie tikėjimą ir ištikimybę. Apie tikinčio žmogaus ištikimybę.

Ištikimybė yra teigiama, labai patraukli sąvoka, mes didžiuojamės ištikimais draugais, ištikimomis šeimomis ir pan. Beje abu žodžiai – „tikėjimas“ ir „ištikimybė“, jei pastebėsit yra bendrašakniai. Ar ištikimybei būdingas religinis atspalvis? Taip ir yra. Tada, kai yra gilus tikėjimas, visada esti ir ištikimybė. Tačiau kartais žmonės lanko bažnyčią metus, penkis, dešimt o paskui nustoja. Pasidarė neištikimi? Ši problema ne tik religinė. Senojo Testamento pranašai pabrėždavo: apleisti Dievą tolygu svetimauti. Ką reiškia, kad turėsiu mylėti ir būti ištikimu amžinai. Netikintis nesuks sau galvos: na, pamilau, paskui meilė praėjo ir… sudie! Tikinčiajam viskas kitaip. Ir vis dėlto tikinčiųjų religinė patirtis, o netikinčiųjų meilės patirtys byloja, kad ištikimybės sąvoka neatskiriamai susiję su tikėjimu ir meile.

Tarkime krikštas. Mes kunigai esam pakrikštiję šimtus žmonių. Ir taip dažnai žmonės pakviesti dalyvauti bendroje maldoje maldos žodžius taria išsigandę, pašnibždomis, tariami tarsi šiaip sau. Ar įmanoma žmogui, ateinančiam į bažnyčią tiesiai iš pasaulio per tas keliolika minučių pajusti amžinybės prisilietimą? Taip nutinka retai. Visa ko pagrindas ir ištikimybė yra sekmadienio šventimas.

Kas yra ištikimybė – jausmas, motyvas, pojūtis? Ištikimybių būna visokių. Būname ištikimi Dievui, artimui, tėvynei, pareigai, šeimai, netgi sau patiems. Meilė Dievui, moteriai arba yra, arba jos nėra. Visai kas kita pareiga. Yra kurie eina į bažnyčią kada užsinori. Būti ištikimam – tai būti teisiam.

Nesąmoningas dalyvavimas Mišiose ir bažnyčios lankymas gali bet kada nutrūkti. Ypač dažnai tai nutinka paaugliams, nes daugelis žmonių labai vaikiškai įsivaizduoja Dievą ir Bažnyčią. Todėl mums derėtų apie daug ką pagalvoti, susimąstyti apie ištikimybės ir pareigos santykį ne tik šeimoje, bet daug platesne prasme. Kai kada ištikimybė susipina su neištikimybe, bet tai nereiškia, jog pirmoji sunaikinta. Kartais tik nusidėję suprantame ką mylime.

Praktika rodo, kad dauguma neišlaikiusiųjų ištikimybės nepasiekė meilės pilnatvės. Jie suprato buvę neteisūs, nutolę nuo kažko kas gera. Ak, jei mes kartą suklydę, daugiau klaidų nedarytume. Tačiau žmogus yra tarsi musė gaudyklėje su medumi. Samprotauja: tik sykį pabandysiu, ir… prilimpa. Neištikimybė dar nesustiprino nė vienos šeimos. Yra dalykų, kurių verčiau nebandyti. Einame per tiltą, ne turėklais, o laikykis už jų reikia.

Nebūdami ištikimi žmonės vengia ir bijo gilių jausmų. Jie vaikšto tų jausmų pakraščiais ir taip daug kam kelia nerimą ir nesaugumą. Neištikimybė taip pat vidinės tuštumos būsena, kurią stengiamasi pridengti.
Tikintys, bet neinantys į bažnyčią, panašūs į vyrą , kuris pamilo, tačiau bijo prisiartinti prie moters, pripažinti jai kad myli, tačiau nesirengia jos vesti, slaugyti kai susirgs, ir t.t. Taip ir su Dievu: tikiu Juo, bet į bažnyčią neinu. Irgi pakraščiukais, turėklais.

Čia pasireiškia žmogaus laisvės problema. Būtų daug lengviau, jei Jis mus laikytų ant pavadžio. Biblijoje dažnai sakoma, kad Dievas ištikimas žmonėms, savo pažadams. Jis pastovus. Tačiau tikrovėje žmonės tuo vis abejoja. Girdi, kodėl man gelia dantį, kilo karas, mirė žmona ar vyras? Tada pasakoma: „Jei Dievas mane aplaido, kodėl aš Jam turiu būti ištikimas“? Visi pranašai pradedant Amosu, Jozue, Jeremiju, Izaiju jie visi pabrėžia Dievo ištikimybę ir ne abstrakčiais žodžiais o palyginimais, pasakojimais ir tikrove. Štai Jozuės knygoje sakoma, kad jei žmogus nutolsta nuo Dievo, Jis jaučiasi kaip sutuoktinis, kurį paliko žmona, ir pavyduliauja. Dievas pavydi kiekvieno žmogaus.

Eucharistijos slėpinyje Dievas išdalija save į milijonus dalelių ir kiekvienoje esti visas. Jis pasirengęs save dovanoti kiekvienam iš mūsų. Akivaizdu, jog Dievą pamilti galima tik nuolat su Juo bendraujant.

Kiekvienas žmogus gali būti ištikimas. Gal žmogus nesugeba būti didvyris, tačiau jis labai ištikimas kasdienybėje. Tai grūdas, kurį reikia auginti ir puoselėti. Manau, jog ištikimas kasdienybėje žmogus Dievo akyse teisesnis už tą, kuris ištikimas, pavyzdžiui moksle. Nes moksle tai – „Oi“!, o buityje su indais, puodais, vystyklais ir sauskelnėmis – „Oho“!

Jeigu asmuo neištikimas, mažatikis mažuose dalykuose, toks jis ir dideliuose. Kur kas sunkiau apsispręsti, kai iškyla prieštaravimų tarp ištikimybės ir pareigos. Štai aš vedžiau iš meilės, prisiekiau žmoną mylėti iki mirties. Bet kiek vėliau gimė nauja meilė. Ką daryti? Pasiduoti šiam jausmui? Ar turiu atsisakyti „laimės“ ir likti su žmona, būti jai ištikimas, nors mūsų santykiai jau bus kitokie. Tai didžiulis sunkumas, ypač tikintiesiems, kurie jaučia atsakomybę ir prieš artimą ir prieš Dievą.

O kaip dėl ištikimybės parapijai? Pamilti savo parapiją ir būti jai ištikimu, didelis gėris visai parapijai. Kai kurie klajoja po parapijas tenkindami tik savo poreikius, o kur atsakomybė prieš savo bendruomenę, jos veiklą, vienybę. Šeimoje dažnai nutinka taip, jog viskas prasideda ištikimybe, o baigiasi priklausomybe. Štai vyras geria, ir žmona, kad tas neitų iš namų, jam butelį nuperka. Prisirišimas, kuris deja nėra meilė, tai kur kas žemesnis lygmuo.

Levas Tolstojus sakė, kad kuo labiau kryžių stumi nuo savęs, tuo jis sunkesnis, bet niekur nedingsta. Čia pagelbėti gali tik Dievas ir išmintingas dvasios tėvas.

Ištikimybė ir meilė visada eina kartu, pagrečiui. Dar noriu pridurti, kad Santuokos sakramentas yra amžinas ir mūsų ištikimybė turi trukti iki Prisikėlimo!

Klebonas kun. Audrius Mikitiukas

Views All Time
Views All Time
5215
Views Today
Views Today
1
0 0