Žmogus neturi pasirinkimo galimybės savo nesąmoningosios asmenybės dalies atžvilgiu. Šiuose tamsiuosiuose užkaboriuose slepiasi „prakeiksmai“, programuojantys elgsenai, kuri daro jį nelaimingą. Dažnai tai, ką mes laikome savo charakterio ypatybėmis, iš tikro yra psichikos gynyba nuo skausmingų praeities išgyvenimų.

Priežasčių, verčiančių kreiptis į psichologus, suaugę žmonės paprastai nesieja su vaikystėje patirtomis psichologinėmis traumomis. Todėl, kad psichologinės vaikystės traumos yra labiausiai neįsisąmoninti, giliausiai pasislėpę ir todėl ypač stipriai žmogaus gyvenimą veikiantys faktoriai.

Įsisąmoninti vaikystėje patirtą traumą – būtinas, nors ir be galo skausmingas procesas. Kad sugebėtume tai padaryti, turime daug ką savo gyvenime įvertinti iš naujo.

Neišgydytos žaizdos trukdo asmenybei augti, todėl, kad sužeistas žmogus mato iškreiptą pasaulio ir savo vietos jame vaizdą.

Kas yra trauma

Psichologinė trauma – tai reaktyvus psichinis padarinys (reakcija į žmogui svarbų įvykį), sukeliantis ilgalaikius emocinius išgyvenimus ir turintis ilgalaikį psichologinį poveikį.

Traumos priežastis gali būti bet koks žmogui reikšmingas įvykis: apgaulė, išdavystė, nusivylimas, neteisybė, prievarta, artimo žmogaus mirtis, liga. Visi šie įvykiai gali nebūti traumuojantys, jeigu žmogus juos integruoja į savo pasaulėžiūrą. Tačiau vaikas, patyręs stresą (pavyzdžiui, netekęs motinos), kitaip nei suaugęs, negali savarankiškai palaikyti ir paguosti savęs. Todėl jis tarsi prisnūsta, „išsijungia“. Psichotrauminės aplinkybės stabdo jo psichinę raidą ir skatina apatiją. Tokiam vaikui būdingas didelis reiklumas, kaprizingumas, o vėliau – noras izoliuotis bei iš to išplaukiantis pasyvumas.

Tarp faktorių, lemiančių ir palaikančių distresą (kenksmingą, trikdantį veiklą pavojaus pojūtį), pirmauja akivaizdūs, objektyviai sunkūs, patogeniniai įvykiai: anktyvas atskyrimas nuo tėvų (dėl jų mirties, įkalinimo, psichikos ligos), vaiko apgyvendinimas globos įstaigoje, kurioje vyrauja bedvasis, o kartais ir žiaurus bendravimas, seksualinė prievarta ir t.t.

Tačiau psichotrauminis poveikis gali ir nebūti akivaizdus. Emocinės deprivacijos* situacija gali slėptis už išoriškai gana palankios namų atmosferos, už hiperglobos ir hiperprotekcijos, kai niekas nė neįtaria, jog vaikų ir tėvų santykiuose trūksta itin reikalingų jausminių ir elgesio komponentų. Tai situacija, kai artimiausia vaiko aplinka, pirmiausiai – motina, nesugeba sukurti pasitikėjimo, saugumo, emocinio rezonanso atmosferos.

Vaikui reikšmingiausios, atraminės, tėvų figūros dažnai ir pačios kenčia dėl įvairių asmenybės sutrikimų, kurios kliudo visapusiškam emociniam bendravimui šeimoje ir normaliai psichinei palikuonių raidai.

Gyvenimo scenarijai

Psichologas Erikas Bernas (Eric Berne) pirmasis pasiūlė idėją, kad žmogus laikosi vienos arba keleto pagrindinių gyvenimiškųjų pozicijų – „gyvenimimo scenarijų“.

Bernas apibrėžė „scenarijų“ kaip „nesąmoningą gyvenimo planą“, kuris sudaromas vaikystėje. Mes jį suvokiame kaip aiškią struktūrą ir nesąmoningai pagal jį veikiame. Planas mums regisi suprantamas ir prognozuojamas. Jo „įprastumas“ mums suteikia iliuziją, jog galime „kontroliuoti“ situaciją ir šitaip jaustis saugūs. „Gyvenimo scenarijai“ – tai nesąmoninga psichologinė žmogaus savisauga nuo įvairiausių emocinių stresų.

Pasirenkant scenarijų, ankstyvoje vaikystėje daugiausiai įtakos daro artimiausia aplinka – tėvai. Jau pirmosiomis dienomis jie perduoda mums „žinią“ (padiktuotą jų pačių „gyvenimo scenarijų“), kurios pagrindu ir plėtojasi mūsų savivoka ir pasaulėvoka. Tačiau tai nereiškia, kad vienoks ar kitoks scenarijus yra „įgimtas“, tiksliai ir iki smulkmenų perduodamas iš kartos į kartą.

Iš kartos į kartą šeimoje perduodamas tam tikras gyvenimo stilus, tam tikras reagavimo tipas (taip pat ir į santykius su priešinga lytimi). „Gyvenimo scenarijų“ teorijoje slypi ir mitų apie „giminės prakeikimą“, „nešvarią karmą“ ir pan. šaltiniai.

Pakeisti savo „gyvenimo scenarijų“, kad galėtume išspręsti kamuojančias psichologines problemas, nelengva, tačiau vis dėlto tai žmogaus jėgoms.

Mums reikia atrasti ir pakeisti pačią scenarijaus esmę, o ne savo išorinį elgesį. Beje, keisdamas elgesį, žmogus taip pat gali prieiti prie supratimo, kas jame pačiame jam trukdo elgtis taip, kaip jis nori.

Spręsdamas kasdienes užduotis, įveikdamas sunkumus, žmogus juda prie savo tikslo, siekia tobulumo ir harmonijos. Neverta ieškoti, kokios buvo tėvų problemų šaknys ir kokį gyvenimo scenarijų jie perdavė jums. Savo gyvenimo procese jūs neišvengiamai susidursite su tais pačiais klausimais, kurių neįstengė išspręsti jūsų tėvai. Atsikratyti noro smerkti tėvus, ir apskritai vyresniąją kartą, žmogus gali tik tada, kai pats savo gyvenime sugeba įveikti „įgimtas“ problemas. Tėvų smerkimas kaip tik ir rodo, jog žmogus pats turi tų pačių trūkumų, kuriais kaltina reikšmingas savo praeities figūras.

Tėvų direktyvos

Amerikiečių psichologai Robertas ir Merė Guldingai kalbėjo apie tuos pačius dalykus, tik kitais terminais. Jų sukurta koncepcija teigia, kad daugelis tėvų neišspręstų dvasinių problemų pereina jų vaikams. Maža to, tos problemos būna dar sunkesnės formos. Šis perdavimas vyksta ankstyvojoje vaikystėje įteigimo būdu. Kitam perduoti galime tik tai, ką patys turime. Taip ir tėvai perduoda savo vaikams direktyvas, kaip jie privalo gyventi, vertinti žmones ir save.

Direktyva yra paslėptas įsakymas, neakivaizdžiai suformuluotas žodžiais arba veiksmais, už kurio nevykdymą vaikas tėvų yra baudžiamas fiziškai arba sukeliant jam kaltės jausmą. Tikrosios savo kaltės priežasties vaikas negali suvokti.

Pagrindinė direktyva, į kurią būtų galima įtraukti visas kitas, – tai „Nebūk savimi“. Žmogus, kuris laikosi šios direktyvos, yra nuolat nepatenkintas savimi, jis gyvena nuolat narpliodamas vidinį konfliktą. Kitos direktyvos tai paaiškina. (Išsamiai Gildingų koncepcija buvo aprašyta „Šeštadienio“ priede, straipsnyje „Ką perduodame savo vaikams“, 2006 m. kovo 4 d.)

Tėvų meilė

Tėvų meilė – tai besąlygiškas vaiko gyvenimo ir jo poreikių įtvirtinimas. Tačiau čia reikėtų pridurti kai ką svarbaus.

Vaiko gyvenimo įtvirtinimas turi du aspektus: vienas – tai rūpestis ir atsakomybė, reikalingi, kad jo gyvybė būtų išsaugota ir kad jis galėtų augti. Kitas aspektas – nuostata, teigianti gyvenimo meilę, kuri leidžia vaikui pajusti, jog būti gyvam yra gera, kad gera gyventi šiame pasaulyje. Motinos meilė gyvenimui taip pat užkrečiama kaip ir jos nerimas.

Motinos meilė augančiam vaikui, meilė, kuri nieko nesiekia sau, tikriausiai yra sunkiausia meilės forma iš visų įmanomų, ir labiausiai apgaulinga dėl to, kad motinai lengva mylėti savo kūdikį.

Būtent todėl, kad tai sunku, moteris gali tapti išties mylinčia motina tik tuomet, jeigu ji apskritai sugeba mylėti; jeigu ji gali mylėti savo vyrą, svetimus vaikus, žmones. Moteris, kuri nesugeba mylėti šia prasme, gali būti švelni motina, kol vaikas mažas, bet ji negalės būti mylinti motina, suvokianti savo užduotį iškęsti vaiko atsiskyrimą – ir jam atsiskyrus toliau jį mylėti.

Vaikui, ypač mažam, tėvai yra visas pasaulis. Pavojus būti atstumtam tėvų, netekti jų meilės mažam vaikui prilygsta pavojui jo gyvybei.

Kad išgyventų, vaikas yra priverstas priimti tuos bendravimo modelius, kuriuos pasiūlo tėvai. Kitų modelių jis nežino ir netgi nenutuokia juos egzistuojant. Jeigu vaikas nuolat patiria baimę būti atstumtas, jis auga įsitempęs ir prislėgtas. Tokia būsena jam yra skausminga, todėl vaikas siekia tapti bejausmis. „Nejautra“ atmeta skausmą ir baimę, „pavojingi“ impulsai tarsi įkalinami. Šitaip išgyvenimas atrodo garantuotas, tačiau ilgainiui jausmų slopinimas tampa tikruoju gyvenimu būdu.

Ieškodami tikrųjų, giluminių, vaikų įniršio, pagiežos, pavydo priežasčių, turime atminti, kad visi šie negatyvūs jausmai yra antriniai – sukelti skausmo, apmaudo, baimės, kilusių dėl nepatenkinto meilės, pripažinimo ir pagarbos poreikio. Pastarųjų pagrindas yra pagrindiniai siekiai, išreiškiami žodžiais „aš geras“ (savivertė), „aš mylimas“, „aš galiu“. Šios piramidės fundamentas yra vaiko vidinio komforto (arba diskomforto) jausmas, atsirandantis jam bendraujant su tėvais.

Psichologinio diskomforto šaknys akivaizdžios: tai šeimoje vyraujantis slaptumas, nenuoširdumas, melavimas, konkurencija tarp šeimos narių, paviršutiniški ir formalūs šeimos narių ryšiai.

Už šeimos problemas pirmiausiai sumoka vaikai. Tų problemų priežastys ir pasekmės ne visada akivaizdžios, tačiau visų vaikiškų anomalijų šaltinis yra jų vidinio diskomforto jausmas. Bausmės ir saviplaka tik padidina problemą, o padėti ją spręsti gali tik nuolatinis vaiko savivertės sutvirtinimas.

P.S.

Žmonės savo sielos kertelėse saugo daugybę skaudžių praeities išgyvenimų. Potrauminiai jausmai būna įvairūs: nuoskaudos („tai neteisinga, taip neturėtų būti, visi prieš mane nusistatę“); nerimas, baimė, pasireiškiantys nepasitikėjimu savimi, neadekvatumu, nevisavertiškumu; gėda ir nekonstruktyvus kaltės jausmas; izoliacija, suglūmimas; gyvenimo ir pasaulio beprasmybės jausmas.

Nė vienas gyvas organizmas negalėtų egzistuoti, jei neturėtų įgimto sugebėjimo išsigydyti savo žaizdas ir ligas. Tačiau iš baimės mes sąmoningai ir nesąmoningai trukdome gijimui, blokuojame jį. Mes negalime atsikratyti baimės vienu apgalvotu ir sąmoningu valios aktu. Daugiausia, ką galime padaryti, – tai nuslopinti baimę tokiu būdu, kad nejaustume „baimės bijoti“. Tačiau šitaip mes slopiname ir kitą gyvybiškai svarbią kūno veiklą, įskaitant natūralaus ir spontaniško gijimo procesus. Daugelis psichoterapijos rūšių, tiesiogiai arba ne, kaipsyk ir padeda žmogui lavinti šiuos procesus, įveikti barjerus ir stereotipus, įdiegtus praeityje.

Views All Time
Views All Time
4003
Views Today
Views Today
1
0 0