Teisė mylėti….

Buvau jaunutė pirmo kurso studentė, o jis subrendęs vedęs vyras. Netikėtai mūsų keliai susitiko ir jau ilgai neišsiskyrė.

Tiesiog pamiršom visą pasaulį, nematėm, kas dedas aplinkui. Buvom tik mes abu. Vogiau svetimą meilę, bet jos gavau su kaupu… Negaliu pasakyti, kad man to užteko, tačiau aš buvau laiminga.

Kaip paukščiai skraidėme danguje – niekada nepavargstantys, visada išsiilgę. Meilės buvo tiek daug, kad nieko kito, rodos, nereikėjo. Sunkiausios buvo tos laukimo valandos, kai jo nebuvo šalia. Laukiau… Dienos buvo tokios niūrios be jo… Viskas tęsėsi – susitikimai, išsiskirimai. Gyvenom taip, kūrėm ateities planus… Tačiau taip netikėtai užklupo bėdos – ir taip viena po kitos. Bet juk kitaip ir negalėjo būti. Žinojom, tik nenorėjom pripažinti, kad pasaulis yra prieš mus. Sužinojo mano šeima, jo šeima… Tiek sudaužyta širdžių buvo, tiek verkiančių veidų… Žiauru. Turėjom kažką keisti. Bet palikti savo jausmų mes neįstengėm… Daug kas keitėsi, tik ne mes…

Negalėjau daugiau skaudinti mylimų žmonių, pasirinkau keistą gyvenimą. Žinojau, kad kartu būti negalėsim. Suvokiau, kad pasaulyje ne tik mes dviese – kuo kažkada tikėjau. Nusprendžiau likti viena, su meile jam. Jis taip pat…

Keikiau gyvenimą, kad suteikė man teisę mylėti, o dabar viską atima. Velniškai skaudėjo… kartais užplūsdavo silpnumo akimirkos, tuomet verkdavau, kaip beprotė. Skaudinau save, ir norėjau, kad skaudėtų dar labiau. Ašarų buvo tiek daug, kad jei būčiau palaisčiusi gėles, visos būtų nuvytę, pajutę, kiek skausmo jose…

Praėjo keleri metai. Aš suaugau… Baigiau mokslus… Nebesu studentė, kokia buvau, kai mes susitikom, kai pamilom vienas kitą.

Aš likau viena, ir jis… Kaip kažkada tarėmės… Jis liko mano širdyje, ir niekas jo vietos neužims. Atsimenu tas nuostabias akimirkas ir saugau širdyje, kaip nuostabų atsiminimą. Jo daiktai, mūsų nuotraukos, maži, tačiau brangūs niekučiai palikti ten, kur buvo kažkada… Ir tegu pasilieka. Nepuoliau jų mėtyti, plėšyti, kaip kad daug kas mėgsta daryti. Lai pasilieka…

Nieko nekaltinu, dėkoju gyvenimui už viską, ką man skyrė. Už meilę iki pamišimo ir skausmą begalinį.

Šią istoriją skiriu Jam, kaip prisiminimą nuostabių dienų. Nė kiek neabejoju, jog meilė yra, ir niekas gyvenime nevyksta šiaip sau. Neprisimenu nuoskaudų, ašarų, prisimenu tik tai, kas buvo gražu.Tik viską prisipažinus sau, gali pajusti tą tikrumą ir laisvę… Nepaisant nieko, dėkoju likimui už man suteiktą teisę mylėti…

Studentė

Atsiuntė: Vaidulė

Views All Time
Views All Time
1748
Views Today
Views Today
1
0 0