Šv. Valentino diena. Dar viena Meilės diena, per kurią žmonės vieni kitiems kalba apie meilę, sako, kad visas pasaulis sugriūtų, jei…

Bet… Aš ir vėl negaliu šito tau pasakyti. Ir vėl sėdžiu viena, palinkusi prie balto popieriaus lapo ir su melancholiškomis mintimis apie tave, mano meile, žydryne dangaus!…

Rodos visą savo meilę tau jau išsakiau tiek žinutėmis, tiek ir akimis, kurios, patikėk, niekada nemeluoja… Ir tu daug pasakei… bet tavo žodžiai atsitrenkė tarytum į šaltus akmenis, nes manoji širdis jų nepriėmė…

Taip ir likau jų neišgirdusi. Žodžių, kurie atstumia, žudo ir griauna… Nes tavyje gebu įžvelgti tik tai, kas gera ir gražu. Kai nematau tavęs, man liūdna ir norisi verkt. Kartais gal nieko nejaučiu, tik tai… kad mano akyse nori pasirodyti ašaros. Kai regiu tave taipogi man liūdna, bet šis liūdesys negimdo liūdesio ašarų. Net atvirkščiai, tik ši akimirka, tokia trumpa lyg laikrodžio dūžis, mane verčia pajusti, jog dar gyvenu, tik ji mane „stumia pirmyn“.

Kažkada man rašei, jog iš tiesų mane myli, tik nenorėjai to parodyt. Negalėjau patikėti šiais žodžiais, tačiau iki šiol gyvenau jais – viltimi, kad tai tiesa. Ar tai galėtų būti tiesa? Juk aš tik paprasta mergina, širdyje auginanti lauko gėles, svajonėmis piešianti didžiulį pasaulį ir savo eilėmis, kurių nesugebėjau kaip reikiant perskaityti, bandanti prikelti pavasarį. Aš tik paprastas žmogus, trokštanti tik tavo meilės, ieškanti tavojo žvilgsnio tarp tūkstančių kitų.

Tik mažytė tavo nuotrauka mane guodžia… Galbūt taip bus visa gyvenimą?… Gal… tačiau tu visada liksi many pavasariuose, kuriuos šaukte šaukia mano eilės, tik jos supranta mane. Supranta, kad tu esi dalelė, didžiulė dalelė mano širdies… O gal… visas gyvenimas, nes jame aš amžinai mylėsiu tik Tave.

Tavo laukinė gėlelė Edita

Atsiuntė: Edita

Views All Time
Views All Time
1298
Views Today
Views Today
1
0 0