Nerijau, čia parašysiu tai ko neišdrįsiu tau pasakyti garsiai. Kai išvažiavai pirma kartą, liepos mėnesį, aš laukiausi. Aš negavau iš tavęs jokiu žinių ir nutariau, kad bus geriau, jei niekas nežinos kas mano vaiko tėvas. Buvau tvirtai nusprendus kad vaikas gyvens tik su mama, o apie tėtę, žinos tik tiek, kad jis buvo geras žmogus ir kad mus labai myli, bet deja kai mano vaikučiui buvo beveik keturi mėnesiai aš ji praradau. Tada man tavęs reikėjo labiau nei bet kada anksčiau, bet aš kaip ir visada buvau viena. Tų kelių dienų niekada nepamiršiu, nes jos buvo sunkiausios mano gyvenime. Supratau kad su vaikučiu kartu netekau ir dalelės tavęs, kuri galvojau visada bus šalia manęs.

Kai grįžai namo ir susitikom norėjau pasakyt kas atsitiko, bet neišdrįsau., vien pagalvojus apie tai pradėdavau verkt ir kai pasakei, kad penktadienį vėl išvažiuoji ir galbūt visam laikui norėjau pasakyt, kad manęs nepaliktum, kad tu man reikalingas labiau nei kada nors anksčiau, bet žinojau, kad savo dukrytei tu reikalingas galbūt dar labiau nei man. Tada aš galvojau tik apie tavo dukryte, kuri per mane butu augus tik su mama. Ir nenorėjau tau trukdyt, nenorėjau kad kada nors man pasakytum kad per mane išsiskyrei su savo šeima. Niekad nenorėjau tau būt kliūtis, todėl ir tylėjau ta vakarą kai matėmės paskutinį karta. O iš tiesų norėjau tik paprašyt kad manęs nepaliktum, kad neišvažiuotum ir kad visada būtum šalia. Dabar aš norėčiau paprašyt to paties, bet neturiu teisės tavęs skirt su šeima. Dabar žinau kad netekau tavęs visam laikui. Su mano vaikučio mirtim, mirė ir mano viltis kada nors būt su tavim. Žinau kad tavęs netekau, bet visada tave mylėsiu. Nėra ir nebus dienos kada aš apie tave negalvosiu. Per daug tave myliu, kad galėčiau tave pamiršt. Žinau kad šiandien mes matomės paskutinį kartą. Žinau, kad daugiau tavęs tikriausiai nepamatysiu. Bet viena dalyką žinau tikrai: daugiau pamilt ar mylėt niekada negalėsiu, niekas neišgirs iš manęs „myliu“ ar „mylėsiu“. Vienintelis kuri iš tiesu myliu ir mylėsiu esi tu ir taip bus tol kol aš busiu gyva. Galbūt tau atrodys kad tai tik žodžiai, bet čia parašiau tai ką tau jaučiu.

Niekada tavęs nepamiršiu. Niekada nepamirsiu pirmo vakaro ir niekada nepamirsiu mūsų paskutinio vakaro… kai pamačiau tave pirma karta, galvojau, kad galėsim būti laimingi, o kai matau dabar suprantu, kad aš klydau, dabar matau kad tu niekada nepriklausysi man ir kad niekada nebusim kartu. Bet žinai šitie vakarai praleisti su tavim man buvo patys nuostabiausi. Šių vakarų prisiminimus saugosiu kaip didžiausia ir gražiausią turtą savo širdy, mano atminty tu visada busi kaip vienintele mano gyvenimo meile…

Atsiuntė: Nežinomas autorius

Views All Time
Views All Time
1371
Views Today
Views Today
1
0 0